Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nematomi „Islamo valstybės“ ginklai

Teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ smogikai apginkluoti moderniais Vakaruose pagamintais ginklais, bet pačių pavojingiausių neįmanoma nei paliesti, nei pamatyti.

Prieš Vakarus – jų pačių automatais

Parodomuoju žiaurumu ir barbariškumu garsėjančios „Islamo valstybės“, siekiančios Sirijos ir Irako teritorijoje pakloti geografinius pamatus būsimajam kalifatui, karinėse formuotėse, įvairių šaltinių duomenimis, yra nuo 40 iki 200 tūkst. kovotojų. Vakarų šalių žvalgybos tarnybos nežino tikslaus jų skaičiaus, tačiau Irako Kurdistano politinio lyderio Massoudo Barzani administracijos vadovas Fuadas Husseinas, duodamas interviu britų žurnalistams, skeptiškai įvertino Jungtinių Valstijų centrinės žvalgybos valdybos informaciją, kad už „Islamo valstybę“ kaunasi kiek daugiau nei 30 tūkst. savanorių. Irako kurdų savigynos pajėgų, atkakliausiai ir kol kas sėkmingiausiai kovojančių su šia teroristine grupuote, duomenimis, „Islamo valstybė“ į savo gretas yra pašaukusi daugiau nei 200 tūkst. karių. Kontroliuodama maždaug po trečdalį Sirijos ir Irako teritorijos, kur gyvena nuo 10 iki 12 mln. žmonių, ji esą nesunkiai galėtų mobilizuoti dar šimtus tūkstančių vietinių arabų. Kaip ir iš kur „Islamo valstybė“ gauna ginklų tokioms gausioms karinėms pajėgoms apginkluoti?

Neseniai paskelbta tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ ataskaita atskleidė paradoksalų faktą: pasirodo, „Islamo valstybės“ karinio arsenalo pagrindą sudaro Vakarų šalyse, su kuriomis ji kovoja teroristinį karą, pagaminti ginklai ir šaudmenys. Skelbiama, kad „kalifato kariai“ naudoja 25 šalyse pagamintus ginklus, tarp kurių esama ir gana įspūdingų, pavyzdžiui, prieštankinės raketos, nešiojamieji raketiniai zenitiniai kompleksai, minosvaidžiai, automatiniai ir šturmo šautuvai, tarp jų amerikietiški M16, skelbia Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“. Vien tik per praėjusių metų birželį „Islamo valstybė“ įsigijo tiek ginklų, kad jų pakaktų trims reguliariosios armijos divizijoms (40–50 tūkst. karių) apginkluoti. Pasak ekspertų, didelę dalį savo arsenalo teroristų vadeivos sukaupė užgrobę Irako kariuomenės sandėlius, kuriuose buvo laikomi JAV, Vokietijos, Prancūzijos bei kitų Vakarų šalių gamybos ginklai ir amunicija. Amerikietiški ginklai į Iraką ėmė plūsti nuo 2003 metų: JAV politikai manė, kad Irako karinėms pajėgoms perdavus milijardų dolerių vertės šiuolaikinių ginklų, jos taps stipresnės ir sugebės kontroliuoti situaciją šalyje. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad buvo padaryta didelė klaida: „Islamo valstybei“ pradėjus savo žygį Irake ir Sirijoje, kariniai arsenalai užimtose teritorijose pateko į jos rankas. „Irako valstybės“ pajėgų branduolį sudaro buvę S.Husseino kariuomenės karininkai, mokantys naudotis vakarietiška ginkluote ir galintys apmokyti dešimtis tūkstančių iš viso pasaulio atvykstančių savanorių. Nemažai reikiamos ginkluotės teroristinė organizacija įsigyja už pajamas, gaunamas iš nelegalaus naftos eksporto. „Amnesty International“ ekspertai ragina sustabdyti nekontroliuojamą ginklų prekybą Artimųjų Rytų regione, nes trečiųjų šalių perkami ginklai gali netrukus patekti į „Islamo valstybės“ rankas. O pradėti esą reikėtų nuo visiško ginklų tiekimo Sirijai uždraudimo: tai pats tiesiausias kelias, kuriuo šiuolaikiniai ginklai pasiekia teroristų arsenalus.

Kaip perprasti kalifato dvasią?

Tačiau kariauja ne ginklai, o žmonės: iš kokių arsenalų kovinės dvasios ir ryžto semiasi narsumu mūšiuose garsėjantys „Islamo valstybės“ kovotojai, iš pažiūros visai nesibaiminantys mirties? Atsakymo į klausimą, kokia nematoma jėga slypi „Islamo valstybės“ ideologinėje prigimtyje, ieškojo JAV gynybos departamento suburta karo analitikų ir mokslininkų iš Amerikos, Europos bei arabų šalių universitetų grupė. „Islamo valstybės“ atveju mes akis į akį susidūrėme su itin ryžtingu ir žiauriu priešu, kuris skiriasi nuo visų tų, su kuriais tekdavo susitikti praeityje. Kad ir kokią jėgą būtų demonstravusi „Al Qaeda“, veikdama įvairiausiais būdais nuo Pakistano iki Šiaurės Afrikos, „Islamo valstybė“ vis dėlto yra pati efektyviausia ir galingiausia karinio ekstremizmo atmaina“, – vieno iš šio tyrimo iniciatorių, JAV kariuomenės generolo Michaelo Nagatos žodžius cituoja Italijos savaitraštis „L'Espresso“. Pasak apžvalgininkų, jam nereikia žinių apie „Islamo valstybės“ lyderio Abu Bakro al-Baghdadi vadovaujamas islamistų pajėgas, jų turimą ginkluotę ir karo veiksmų taktiką: šią informaciją teikia karinė žvalgyba. Generolą domina tai, ką lig šiol nesėkmingai bando iššifruoti kariškiai – kaip prasiskverbti į pačią kalifato dvasią ir sužinoti jos griaunamosios jėgos paslaptį. Kur slypi šios nematomos jėgos gebėjimas įtikinti, įkvėpti ir pritraukti vyrus bei moteris iš viso pasaulio? Kaip „Islamo valstybei“ pavyksta sukurti neįveikiamos galios įvaizdį? Kokia yra tikroji psichologinė, ideologinė, emocinė ir kultūrinė jos prigimtis? Kodėl „Islamo valstybė“ taip giliai įleido šaknis nors ir ribotoje, tačiau gana didelėje islamo visuomenės dalyje, kaip jai pavyksta apsirūpinti pinigais, ginklais, kitais būtinais ištekliais ir užsitikrinti kitų teroristinių organizacijų, tokių kaip „Boko Haram“, paramą?

Visi šiame tyrime dalyvavę ekspertai mano, kad Sirijoje ir Irake susidarė tinkamiausios sąlygos vadinamajam idealiam štormui, rašo „L'Espresso“. Šiose teritorijose, nuniokotose diktatūros ir ilgalaikio karinio konflikto, susidarė puiki terpė blogiui vešėti. Sprendimų priėmimo lygmeniu susiformavo valdžios vakuumas, o sparčios permainos arabų pasaulyje, pilietinis karas ir ekonominė krizė, prisidėję prie gyventojų nuskurdinimo, bei žmonių skaičiaus augimas didelę jaunimo dalį tarsi įstūmė į egzistencinį akligatvį, kuriame jie nebematė jokių geresnės ateities galimybių. Tokioje dirvoje ėmė sparčiai kaltis neapykantos daigai. Tačiau, pasak mokslininkų, to nepakanka nematomai „Islamo valstybės“ jėgai paaiškinti: svarbūs ir kiti veiksniai, kurie remiasi žmonių bauginimo ir žavėjimo balansu. Ekspertų teigimu, islamistų užimtų teritorijų gyventojų kontrolė paremta baime ir prievarta, tvarkos ir valdymo garantijomis, alternatyvų nebuvimu, stipria lyderyste ir gebėjimu pasiekti pergalių, kurios savo ruožtu atneša dar didesnių pasiekimų.

Nugalėtojų prekės ženklas

„Islamo valstybės“ vadeivų įsitikinimas, kad jiems pavyks įkvėpti savo legionus lemiamai kovai, remiasi keliais esminiais dalykais, kuriuos įvardijo JAV karinių oro pajėgų analitikai ir trijų Amerikos universitetų mokslininkai. Islamistai esą jaučia, kad yra skirti pergalei, nes tokia Dievo valia. Jie esą žino, kad pasiekti ją gali tik prievartos būdu. Didžiausią pagarbą ir šlovę (ypač kitame pasaulyje) pelnys tie, kurie kovoja. Jų priešai – sunitai, nesilaikantys Korano, šiitai, amerikiečiai, europiečiai, žydai ir visi, besipriešinantys jų įstatymu. Pasak tyrėjų, toks „Islamo valstybės“ šūkis buvo palankiai sutiktas jaunų Irako sunitų, demoralizuotų ir nematančių geresnės ateities prošvaisčių. Tačiau visokio plauko islamistus iš kitų šalių vis labiau traukia kitas dalykas: „Islamo valstybei“ pavyko monopolizuoti šiuos argumentus sunitų islamo pasaulyje, kad būtų įgytas moralinis pranašumas prieš visus nuosaikių pažiūrų musulmonus.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad „Islamo valstybė“ sumaniai naudojasi interneto galimybėmis stiprindama savąjį nugalėtojų prekės ženklą ir verbuodama į savo gretas musulmonus iš viso pasaulio. Kovos dėl kalifato idėja nustelbia visus pašauktųjų skirtumus. Tyrėjai pabrėžia, kad arabų šalyse ir likusiame musulmonų pasaulyje prisijungimas prie „kalifato karių“ siejama su salafitų, kurie remiasi pirmųjų pranašo Mahometo sekėjų pavyzdžiu, vertybėmis. Esminis dalykas čia – tikinčiųjų vienybė yra svarbesnė už bet kokius tautinius ar kultūrinius jų skirtumus. Islamas yra aukščiau valstybės, o bet kokiai valdžios institucijai, kuri nesiremia Koranu, gresia sunaikinimas. Be tokio esminio pagrindo, kuris jau virto globaliu fenomenu net ir internete, „šventojo karo“ šauklių propagandai nebūtų pavykę įsišaknyti, rašo „L'Espresso“.

Ieškodami atsakymo, kaip būtų galima pakirsti nematomąją „Islamo valstybės“ jėgą, tyrėjai siūlo kovoje su ja remtis kitomis sunitų valstybėmis, tarp jų Egiptu, Jordanija, Saudo Arabija ir Persijos įlankos šalimis, tačiau, iš visko sprendžiant, jos šiuo metu nelinksta aktyviai į ją įsitraukti. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šių valstybių vyriausybės į „Islamo valstybę“ žiūri kaip į religinę jėgą, kuri atsveria šiitų ir Irano įtaką. Kaip teigiama tyrimo išvadose, iki to laiko, kol kalifatas nebus pripažintas grėsme jų pačių vidiniam stabilumui, šių šalių vyriausybės nebus suinteresuotos sutelkti savo galimybių jai palaužti.

Rekomenduojami video