Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažytės Indonezijos salos pakrantėje saulėtekius plungiškė pasitikdavo jogos pratimais

Ro­jus že­mė­je. Taip 38 me­tų plun­giš­kė Ra­sa Lu­ko­šiu­tė sa­ko ga­lin­ti pa­va­din­ti Gi­li Air sa­lą, kur gy­ve­no ir dir­bo sa­va­no­re vie­na­me jo­gos mo­ky­mo cen­tre. Kva­li­fi­kuo­ta jo­gos in­struk­to­rė da­bar il­si­si Plun­gė­je, ta­čiau kur ki­tą die­ną at­si­durs ma­mos var­le ke­liau­nin­ke va­di­na­ma mo­te­ris, ne­ži­no nė ji pa­ti. Pa­siū­ly­mą vėl at­vyk­ti į In­do­ne­zi­ją Ra­sa jau tu­ri, ta­čiau vis daž­niau ky­la min­tys apie jo­gos kla­sės įkū­ri­mą ir sa­vo gim­ta­ja­me mies­te.

Šią va­sa­rą į Plun­gę Ra­sa grį­žo po 16-ikos me­tų kla­jo­nių. Bu­vo trum­pi, sa­vai­tės ar dvie­jų ap­si­lan­ky­mai per atos­to­gas, ta­čiau il­giau sa­vo gim­ti­nė­je ne­už­si­bū­da­vo. Da­bar jau du mė­ne­siai, kaip ji čia, ir kol kas bi­lie­tų į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą ne­per­ka – ban­do su­si­vok­ti, ką gy­ve­ni­me to­liau no­ri veik­ti.

20160819_joga1

Ra­sa mo­kė­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je (ta­da – 3-io­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je), bai­gė de­vy­nias kla­ses, vė­liau pra­dė­jo dirb­ti ir vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą įgi­jo va­di­na­mo­joje va­ka­ri­nė­je (su­au­gu­sių­jų) mo­kyk­lo­je. Ta­da iš­vy­ko į Da­ni­ją, pas­kui, 2000-ai­siais – į Ai­ri­ją.

„Ten ne­ga­lė­jai pa­si­rink­ti. Dir­bai tai, kas bu­vo“, – ne­leng­vą pra­džią pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė. „Emig­ran­tai il­gė­jo­si na­mų, jau­tė­si įtam­pa, dep­re­si­ja. Vie­ni ten pri­tam­pa, ki­ti – ne. Aš iš Lie­tu­vos iš­vyk­ti sva­jo­jau gal nuo 12-ikos me­tų: no­rė­jau ke­liau­ti, ge­rai se­kė­si an­glų kal­ba, tad man ne­bu­vo la­bai sun­ku“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa. Į Ai­ri­ją ji at­vy­ko su drau­gu, ža­dė­jo pa­dir­bė­ti me­tus, ta­čiau jųd­vie­jų san­ty­kiai iš­iro ir plun­giš­kė sve­čio­je ša­ly­je pa­si­li­ko.

Il­giau nei ket­ve­rius me­tus jos na­mai bu­vo Gal­way mies­tas prie šiau­rės At­lan­to van­de­ny­no. Čia ją, ge­rai dir­ban­čią mai­ti­ni­mo pa­slau­gų sfe­ro­je, ne­tru­kus pa­ste­bė­jo „McDo­nald’s“ res­to­ra­no va­do­vai. Per še­šias sa­vai­tes ji iš­mo­ko sa­vo nau­ją­jį – žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių va­dy­bi­nin­kės – dar­bą ir sėk­min­gai įsi­lie­jo į šios fir­mos res­to­ra­nų veik­lą.

Iš­ti­kus fi­nan­si­nei kri­zei, plun­giš­kė pa­li­ko dar­bą ir, ve­da­ma troš­ki­mo pa­tir­ti nau­jų iš­ban­dy­mų, iš­vy­ko į šiau­ri­nę Ai­ri­jos da­lį, Ban­gor mies­tą. Vėl vis­kas iš pra­džių – pa­pras­ti dar­bai par­duo­tu­vė­je ar res­to­ra­ne, nau­jas drau­gų ra­tas ir ga­lop – pa­sto­vus, de­šim­ties me­tų dar­bas vie­no­je kom­pa­ni­jo­je, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių sky­riu­je. Bu­vo at­sa­kin­ga už re­kla­mą ir žmo­nių įdar­bi­ni­mą. Bū­tent čia, kai me­tams bė­gant įsi­su­ko ru­ti­na, į Ra­sos gy­ve­ni­mą at­ėjo jo­ga.

„Ju­tau, kad man kaž­ko rei­kia, kad nebesu­si­tvar­kau su min­ti­mis, ne­bė­ra har­mo­ni­jos su sa­vi­mi. Jei at­si­ke­li ry­te ir kaž­ko jau­di­nie­si, nors nė­ra nie­ko blo­go – va­di­na­si, rei­kia ieš­ko­ti nu­si­ra­mi­ni­mo. Ta bū­se­na var­gi­no, no­rė­jo­si su­si­vok­ti, ko man trūks­ta. Pa­sto­vus dar­bas ir san­ty­kiai su ap­lin­ki­niais ta­po ru­ti­na, man to ne­be­už­te­ko“, – apie dva­si­nės ra­my­bės trū­ku­mą pa­sa­ko­jo Ra­sa. Ta­da su lie­tu­ve drau­ge Gin­ta­re įni­ko į jo­gos stu­di­jas.

Kas yra jo­ga? Jei trum­pai – tai ju­de­sys, po­za, kvė­pa­vi­mas ir me­di­ta­ci­ja. Jei kiek pla­čiau – tai in­dų fi­lo­so­fi­jos mo­ky­mas, kū­no, pro­to ir kvė­pa­vi­mo są­jun­ga. Vi­sos jo­gos tech­ni­kos pa­de­da har­mo­ni­zuo­tis su gam­ta ir ve­da vi­di­nės ra­my­bės link.

20160819_joga2

Tai ne tik me­di­ta­ci­ja, bet ir fi­zi­niai tem­pi­mo, kvė­pa­vi­mo bei at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mai, ku­rių me­tu vyks­ta sa­vo kū­no, kvė­pa­vi­mo, pro­to, in­te­lek­to, at­min­ties ir ego ty­ri­nė­ji­mas. Jo­ga su­tei­kia gy­ve­ni­mui nau­jos ko­ky­bės ir po­zi­ty­vu­mo.

Vi­so to Ra­sai ir trū­ko. „Nu­si­pir­ko­me kny­gų, par­si­siun­tė­me in­for­ma­ci­jos iš in­ter­ne­to, žiū­rė­jo­me spe­cia­lias te­le­vi­zi­jos lai­das, na­muo­se mo­kė­mės tai­syk­lin­go kvė­pa­vi­mo ir fi­zi­nių pra­ti­mų, pra­dė­jo­me kvies­ti vie­na ki­tą į sa­vo „kla­sę“. Ir – ne­pa­ti­kė­si­te, bet mums la­bai grei­tai at­si­vė­rė akys, ap­lan­kė tar­si nu­švi­ti­mas. Pa­si­ju­to­me vi­siš­kai nu­si­ra­mi­nu­sios“, – pir­muo­sius įspū­džius pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Kas vyks­ta, kai pa­si­ne­ri į gi­lią me­di­ta­ci­ją? „Ta­da ma­tai pla­tes­nį gy­ve­ni­mo vaiz­dą, ne­be­su­si­kon­cen­truo­ji į smul­kme­nas. At­lik­da­mas jo­gos pra­ti­mus, esi sun­kio­je, ne­pa­to­gio­je pa­dė­ty­je. Ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt se­kun­džių iš­lai­kant vie­ną po­zą, „įsi­jun­gia“ gi­lus kvė­pa­vi­mas, tre­ni­ruo­ja­ma fi­zi­nė iš­tver­mė, at­si­ran­da psi­cho­lo­gi­nis sta­bi­lu­mas, tie­siog iš­moks­ti nu­si­ra­min­ti“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa.

Be abe­jo, iš­mok­ti tai­syk­lin­gos jo­gos nė­ra pa­pras­ta, fi­zi­niai pra­ti­mai rei­ka­lau­ja daug kan­try­bės. „Ne­ga­li sa­vęs „per­lauž­ti“ iš­kart, tu­ri nuo­lat tre­ni­ruo­tis, ban­dy­ti iš nau­jo. Aš ir pa­ti iš­gy­ve­ndavau, jei kas nors ne­pa­vyk­da­vo, bet kan­triai ėjau į prie­kį“, – sa­kė pa­šne­ko­vė. Koks yra pa­pras­čiau­sias jo­gos pra­ti­mas? Kad ir ba­lan­so po­za, kai sto­vint ant vie­nos ko­jos ki­ta su­len­kia­ma ir at­re­mia­ma ties ke­liu į ki­tą, o į vir­šų iš­ke­lia­mos ran­kos. Žiū­rė­da­mas į vie­ną taš­ką tu­ri iš­si­lai­ky­ti nors ke­le­tą se­kun­džių.

Pa­sak Ra­sos, kiek iš­bū­ti vie­no­je po­zo­je, pri­klau­so nuo pa­ties. Jei tą­dien tu­ri daug ener­gi­jos ir no­ri­si „plauk­ti“ – ga­li iš­bū­ti vos vie­ną įkvė­pi­mą ir iš­kvė­pi­mą. Jei no­ri­si ra­my­bės ir su­si­kau­pi­mo, kai jau­ti stre­są – tie­siog už­si­mer­ki ir iš­bū­ni iki pu­sės mi­nu­tės. Plun­giš­kė sa­ko mėgs­tan­ti kar­to­ti pra­ti­mus po tris kar­tus, iš­bū­ti ke­lias ar ke­lio­li­ka se­kun­džių. Pa­mo­ka trun­ka apie pus­an­tros va­lan­dos ar kiek trum­piau.

„Už­si­ka­bi­nu­si“ už jo­gos, Ra­sa nu­ta­rė baig­ti ir spe­cia­lius mo­ky­mus. In­ter­ne­te su­si­ra­do kom­pe­ten­tin­gą kom­pa­ni­ją Ame­ri­ko­je, Ma­sa­čiū­set­so vals­ti­jo­je, At­tle­bo­ro mies­te, ir ne­sku­bė­da­ma, per de­vy­nis mė­ne­sius, nuo­to­li­niu bū­du bai­gė Au­ra Wel­lness Cen­ter Hat­ha jo­gos 300 va­lan­dų truk­mės stu­di­jas.

20160819_joga3

Iš ten ji gau­da­vo už­duo­tis, la­bai daug in­for­ma­ci­jos, vi­deo me­džia­gos, be to, stu­di­ja­vo pa­pil­do­mai, tad sėk­min­gai at­si­skai­tė ir ga­vo Hat­ha jo­gos in­struk­to­rės ser­ti­fi­ka­tą.

Jau be­si­mo­ky­da­ma Ra­sa ve­dė jo­gos pa­mo­kė­les ben­dra­dar­biams – žmo­nėms, me­tų me­tus, il­gas va­lan­das sė­din­tiems biu­ruo­se. Per­trau­kė­lių me­tu vi­si ei­da­vo į sa­lę, kur Ra­sa at­si­neš­da­vo ki­li­mė­lių, ir pus­va­lan­dį me­di­tuo­da­vo, at­lik­da­vo tem­pi­mo ir at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mus. Tai bu­vo pir­ma mo­ky­mo pa­tir­tis, ku­ri, be­je, kiek nu­ste­bi­no. „Pa­ma­čiau, ko­kie žmo­nės yra įsi­tem­pę. Kai da­ry­da­vau pe­čių pa­tai­sy­mus, ma­ty­da­vau, ko­kie vi­si su­si­kaus­tę – net at­si­gu­lę dar ku­rį lai­ką ne­ga­lė­da­vo at­si­pa­lai­duo­ti. Iš­mo­kiau ko­le­gas nu­si­ra­min­ti“, – pri­si­mi­nė Ra­sa.

Per­nai sau­sį kom­pa­ni­ja, ku­rio­je dir­bo Ra­sa, ma­ži­no eta­tus, ir plun­giš­kė bu­vo tarp tų, ku­rių pa­slau­gų ne­be­rei­kė­jo. „Se­niai gal­vo­jau pa­lik­ti šį dar­bą. Ju­tau – iš­tin­ka pro­ti­nė de­gra­da­ci­ja, po de­šim­ties me­tų jau rei­kė­jo nau­jų iš­šū­kių, bu­vo lai­kas ju­dė­ti pir­myn, bet vis ati­dė­lio­jau šį spren­di­mą, ne­si­ry­žau pa­lik­ti su­si­kur­to sau­gu­mo. O ta­da vis­kas stai­ga iš­si­spren­dė, ir fi­nan­siš­kai iš­ėji­mas man bu­vo ga­na nau­din­gas“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa.

Nors iš­kart ga­vo pa­siū­ly­mų dirb­ti ki­tur, plun­giš­kė nu­ta­rė pail­sė­ti – ga­lė­jo sau leis­ti me­tus at­si­kvėp­ti, ke­lia­vo po Por­tu­ga­li­ją ir Ka­na­rus. Svars­tė vyk­ti į In­di­ją, kur tel­kia­si di­džiau­sia jo­gos ben­druo­me­nė, ta­čiau dėl sau­gu­mo šio su­ma­ny­mo at­si­sa­kė. Ir ta­da min­tis už­val­dė Ba­lis – vie­na In­do­ne­zi­jos sa­lų, esan­čių In­di­jos van­de­ny­ne. Dėl jo­gos cen­trų ži­no­ma sa­la, kur žmo­nės ke­liau­ja pail­sė­ti ir pa­si­sem­ti dva­si­nės stip­ry­bės, kur at­vyks­ta daug žy­mių jo­gos mo­ky­to­jų, tie­siog už­val­dė Ra­sos min­tis ir vie­ną die­ną ji ten iš­vy­ko. „No­rė­jo­si bū­ti to­je ben­druo­me­nė­je, kur jo­ga yra vie­nas svar­biau­sių gy­ve­ni­mo tiks­lų“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Šių me­tų pa­va­sa­rį Ra­sa par­da­vė be­veik vi­sus sa­vo daik­tus, taip pat ir au­to­mo­bi­lį, at­si­svei­ki­no su bi­čiu­liais Šiau­rės Ai­ri­jo­je ir ba­lan­džio pra­džio­je iš­vy­ko į In­do­ne­zi­ją, ke­tin­da­ma vė­liau nu­kak­ti iki Aust­ra­li­jos. Lie­tu­vos jos pla­nuo­se ta­da ne­bu­vo.

„Prieš iš­vyk­da­ma bu­vau iš­siun­tu­si gal 30-imt laiš­kų į jo­gos cen­trus, pri­sis­ta­ty­da­ma, kas esu ir pra­šy­da­ma pri­im­ti į sa­vo ben­druo­me­nę. Mai­nais už pa­sto­gę siū­liau sa­vo ži­nias. Sa­va­no­riau­ti ma­ne pa­kvie­tė vie­nas jo­gos ir me­di­ta­ci­jos cen­tras Gi­li Air sa­lo­je, ku­ri yra to­liau nuo Ba­lio, ar­čiau Lom­bok sa­los. Su­si­ra­šiau tiks­lus, ko aš no­riu, ir iš­ke­lia­vau“, – sa­vo di­dži­ą­ją ke­lio­nę pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

20160819_joga4

Iš pra­džių, ba­lan­džio pra­džio­je, ke­lioms die­noms nu­vy­ko į Ba­lio sa­lą, Ubu­dą, kur yra ži­no­mas dva­si­nis cen­tras. Pa­ty­ru­si kul­tū­ri­nį šo­ką ir su­pra­tu­si, kad pa­ti sa­ve „įme­tė“ į ne­pa­žįs­ta­mą ap­lin­ką, kur nuo­lat karš­ta ir drėg­na, Ra­sa grei­tai ap­si­pra­to ir, ve­da­ma smal­su­mo, ėmė do­mė­tis ap­lin­ka. Bu­vo ir ne­lai­mių – pir­mą kar­tą va­žiuo­da­ma mo­to­ro­le­riu ap­lan­ky­ti įžy­mių­jų ry­žių lau­kų, griu­vo ir su­si­mu­šė. Ran­dai, pri­me­nan­tys tą die­ną, li­ko iki šiol. Ta­da vie­ti­niai ją pa­sta­tė ant ko­jų, ap­va­lė, ir kru­vi­no­mis al­kū­nė­mis mo­te­ris ke­lio­nę tę­sė.

„Bu­vo ba­lan­džio 15-oji, kai sė­dau į van­dens tak­si ir po dvie­jų va­lan­dų at­vy­kau į sa­vo sa­lą. Kai iš to­lo pa­si­ma­tė trys sa­los – Gi­li Tra­wan­gan, Gi­li Me­no ir Gi­li Air – su­pra­tau, ko­kia ma­žy­tė ta sa­le­lė, kur aš gy­ven­siu! Net­gi šmėkš­te­lė­jo min­tis – kaip aš čia iš­bū­siu vi­są mė­ne­sį?“ – juo­kė­si Ra­sa.

Gi­li Air sa­la, kaip pa­sa­ko­jo plun­giš­kė, – vie­nas di­de­lis kai­mas su 1 800 gy­ven­to­jų. Vi­są sa­lą ne­sku­bant ga­li­ma apei­ti per va­lan­dą. Čia nė­ra au­to­mo­bi­lių, gat­vių, dau­gu­ma vaikš­to ba­so­mis, kar­tais vi­sai die­nai dings­ta elek­tra... Tem­pe­ra­tū­ra – 31–32 laips­niai ši­lu­mos. Li­jo tik kar­tą – ta­da Ra­sa pri­si­mi­nė Lie­tu­vą. Trans­por­tas – ar­kliu­kų trau­kia­mi ve­ži­mai ar dvi­ra­čiai. Iš­vys­ty­tas tu­riz­mas, ta­čiau daug lūš­nų, ku­rio­se gy­ve­na vie­ti­niai. Nu­ste­bi­no pa­kran­tė­se šiukš­lių kal­nai, nes šiukš­lių dė­žių ten nė­ra. At­lie­kos iš sa­los ga­be­na­mos į ki­tą, Lom­bok sa­lą. Ne­pai­sant ne­pa­to­gu­mų, jog sa­vo pa­plū­di­mį rei­kė­jo ap­si­rink­ti, Ra­sa su­pra­to pa­te­ku­si į ro­jaus kam­pe­lį, die­viš­ko gro­žio sa­lą, kur lai­kas tie­siog su­sto­ja – čia ga­li tik mau­dy­tis, de­gin­tis, skai­ty­ti kny­gą, nar­dy­ti ar me­di­tuo­ti pal­mių pa­vė­sy­je.

Vie­ti­nia­me jo­gos ir me­di­ta­ci­jos cen­tre Ra­sa ga­vo kam­ba­rį ir pra­dė­jo sa­va­no­riau­ti. Jo­gos kla­sės ji ne­tu­rė­jo – bu­vo trys jo­gos mo­ky­to­jos ir be jos. To­dėl dir­bo ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą, pa­si­tik­da­vo tu­ris­tus, rū­pi­no­si nu­oma, ne­mo­ka­mai lan­kė jo­gos kla­ses ir sė­mė­si pa­tir­ties iš ki­tų jo­gos mo­ky­to­jų. Su­ves­da­ma į kom­piu­te­rį tu­ris­tų pa­var­des, pa­ste­bė­jo, jog iš tūks­tan­čio tu­ris­tų lie­tu­vė čia kaž­ka­da bu­vo tik vie­na. Tie­sa, Ra­sai bū­nant ten, kaip tik at­vy­ko dar vie­na tau­tie­tė Vik­to­ri­ja, ku­ri su drau­gu olan­du ke­lia­vo po In­do­ne­zi­ją.

Kiek­vie­ną ry­tą Ra­sa kel­da­vo­si la­bai anks­ti – 4 ar 5 va­lan­dą, nes vė­liau bū­da­vo la­bai karš­ta. Brėkš­tant, gie­dant gai­džiams, ji bė­gio­da­vo po sa­lą ir sau­lė­te­kius pa­si­tik­da­vo In­di­jos van­de­ny­no pa­kran­tė­je at­lik­da­ma jo­gos pra­ti­mus. Pa­si­sė­mu­si ener­gi­jos, grįž­da­vo į jo­gos cen­trą ir dirb­da­vo įpras­tus dar­bus, o lais­va­lai­kiu sker­sai ir iš­il­gai iš­vaikš­čio­jo vi­są sa­lą. Gy­vū­nų, kur tik pal­mės, žo­lė ir krū­mai, be­veik ne­si­ma­tė. Kar­tą pa­ste­bė­jo tik va­ra­ną. Ste­bi­no vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­pras­tu­mas – gy­ven­da­mi lūš­no­se, at­si­tū­pę ga­min­da­vo val­gy­ti, mie­go­da­vo gul­tuo­se ir at­ro­dė lai­min­gi.

„Ten su­vo­kiau, jog mū­sų žmo­nės yra vis­ko per­te­kę ir vis tiek ne­re­tai skun­džia­si gy­ve­ni­mu“, – sa­kė Ra­sa.

Mais­to pa­si­rin­ki­mas ne­bu­vo itin gau­sus. Sa­lo­je – vie­na par­duo­tu­vė, ku­rio­je ne ka­žin ką nu­si­pirk­si. Trū­ko švie­žio mais­to. Res­to­ra­ne val­gy­ti ga­na bran­gu. Pa­pa­jos ir ko­ko­sai bu­vo val­go­mi ko ne daž­niau­siai. Taip pat po­pu­lia­rūs ry­žiai, viš­tie­na. Bū­da­ma ten, Ra­sa su nos­tal­gi­ja pri­si­min­da­vo Plun­gės tur­ge­lį, kur daž­nai pirk­da­vo švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių...

Idi­liš­kas lai­kas bai­gė­si, kai vie­ną die­ną iš Ra­sos są­skai­tos va­gys in­ter­ne­tu iš­šla­vė vi­sus pi­ni­gus. Kaip tai nu­ti­ko, plun­giš­kė ne­ži­no – san­tau­pų tie­siog ne­li­ko. „Ta­da no­rė­jo­si iš ten pa­bėg­ti į Lie­tu­vą, pas ma­mą“, – sun­kų mo­men­tą pri­si­mi­nė plun­giš­kė. Ge­rai, kad tuo me­tu bu­vo at­vy­ku­si tau­tie­tė Vik­to­ri­ja – bent jai ga­lė­jo lie­tu­viš­kai pa­si­guos­ti. Be­je, ši ne­ma­lo­ni is­to­ri­ja bai­gė­si ge­rai su cen­tro drau­gų pa­ra­ma ir su pa­čios Ra­sos ty­ri­mu – po dvie­jų sa­vai­čių pi­ni­gus ji at­ga­vo.

Mė­ne­siui bai­gian­tis, Ra­sa ėmė gal­vo­ti, ką da­ry­ti to­liau. Tiks­las nu­ke­liau­ti į Aust­ra­li­ją stai­ga ta­po be­ga­li­niu no­ru grįž­ti į Lie­tu­vą. Ne­be­vi­lio­jo net jo­gos cen­tro pa­siū­ly­mas pa­si­lik­ti.

Iš­vy­ku­si iš Gi­li Air sa­los, plun­giš­kė dar dvi sa­vai­tes iš­bu­vo Ba­ly­je. Įkvėp­ta kū­ry­bi­nių min­čių, dir­bo sa­vo įpras­tą dar­bą – kū­rė me­di­ta­ci­jos se­an­sus ir kė­lė juos į „You­tu­be“ sve­tai­nę „Me­di­ta­tions with Ra­sa Lu­ko­siu­te“. Už šį dar­bą Ra­sa gau­na pi­ni­gus ir ga­li dirb­ti bū­da­ma bet ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je, tu­rė­da­ma tik kom­piu­te­rį. Be­je, plun­giš­kės ke­lio­nes ga­li­ma sek­ti ir so­cia­li­nia­me tin­kle „Ins­tag­ram“ , pa­sky­ro­je „ra­sa­y­o­ga“.

Bir­že­lio 2 die­ną ji pra­vė­rė sa­vo ma­mos na­mų du­ris Plun­gė­je. „Keis­tas bu­vo jaus­mas, kai po 16-ikos me­tų grįž­ti į gim­ti­nę be at­ga­li­nio bi­lie­to į ki­tą ša­lį. Da­bar tie­siog atos­to­gau­ju, kvė­puo­ju lie­tu­viš­ku oru. Man rei­kia ir vė­jo, ir lie­taus“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė. Ką veiks to­liau – kol kas ne­ži­no. Tu­ri pa­siū­ly­mą at­vyk­ti į Gi­li Air sa­lą gruo­dį, bet ar to no­ri – jau abe­jo­ja. Svars­to, gal ge­riau trauk­ti už At­lan­to, kur tu­ri drau­gę ame­ri­kie­tę, taip pat jo­gos mo­ky­to­ją. Be­je, po Ame­ri­ką Ra­sa taip pat yra ke­lia­vu­si 2011 ir 2012 me­tais au­to­mo­bi­liu...

Pa­klaus­ta, o gal pla­nuo­ja jo­gos kla­sę ati­da­ry­ti Plun­gė­je, at­sa­kė, jog to­kių min­čių ir­gi tu­ri, lan­kė­si vie­ti­niuo­se spor­to klu­buo­se, siū­lė sa­vo pa­slau­gas. „Taip, no­rė­čiau įneš­ti kaž­ko nau­jo sa­vo mies­te, no­rė­čiau su­bur­ti ben­dra­min­čių ben­druo­me­nę, ku­riai pa­tik­tų jo­ga. Ar man pa­si­seks – pa­ro­dys lai­kas“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Apie šei­mos ra­tą Ra­sa daug ne­kal­ba. Ma­ma – Plun­gė­je, tė­čio ne­bė­ra, se­suo – iš­te­kė­ju­si, gy­ve­na Šiau­rės Ai­ri­jo­je, bet ža­da grįž­ti. O ji pa­ti kol kas vie­na, šei­mos ne­ku­ria. Gal ka­da nors...

Be abe­jo, ir bū­da­ma čia, plun­giš­kė ne­pa­mirš­ta sa­vo kas­die­nių jo­gos už­si­ė­mi­mų. Ener­gi­jos ji se­mia­si ne tik na­muo­se, ant ki­li­mė­lio, bet ir mies­to par­ke – žmo­nės čia ją ga­li pa­ma­ty­ti ga­na daž­nai. „Rei­kia ras­ti lai­ko sau. Jo­ga man su­tei­kia dva­si­nę ra­my­bę, su­si­kau­pi­mą. Aš ra­dau lai­mę per jo­gą“, – šyp­so­jo­si Ra­sa.

Li­na MOTUŽIENĖ

Rekomenduojami video