LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Knygoje „Hitlerio užstalės pokalbiai“, kuriuos kruopščiai užrašė Henry‘s Pickeris, fiureris ne be užuojautos konstatavo, kad „lietuviai per trumpą laiką, kol pas juos galiojo sovietų režimas, iš savo asmeninės patirties ir pakankamai akivaizdžiai įsitikino, ką išties reiškia žydai“.
Dėl patologiškos neapykantos žydams, Hitleris klydo, laikydamas juos atsakingais už sovietų žvėriškumus. Tačiau ši klaida nepaneigia iškalbingo fakto – didžiausiu monstru žmonijos istorijoje laikomas diktatorius, pagrįstai užjautė lietuvius, patyrusius kruvinas bolševikų grožybes.
Tiesa, iš dviejų pragaro išperų – fašizmo ir bolševizmo, Vakarų pasaulio lyderiai pavojingesniu laikė pirmąjį. Išimtis – Winstonas Churchillis. Jis greitai praregėjo, kad „darbininkų ir valstiečių“ valstybė yra, ko gero, ne mažesnis blogis nei tas, prieš kurį kovojo antihitlerinė koalicija.
Raudonojo totalitarizmo esmę puikiai atskleidė George‘as Orwellas. Garsiojoje antiutopijoje „1984“, jis sarkastiškai suformulavo tris partijos šūkius, iš kurių pirmuoju įrašė KARAS – TAI TAIKA. G. Orwello dvasia suformuluotas pagrindinis Kremliaus šūkis Baltijos šalyse, neabejotinai skambėtų taip: OKUPACIJA – TAI IŠVADAVIMAS.
Bolševikai išvadavo nedėkingus pribaltus nuo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, bet suteikė niekuo neribojamą teisę šlovinti okupacinį režimą. Ciniškai išsityčioję iš visko, kas šventa, stalinistai savo nukankintoms aukoms suteikė budelio statusą, o budeliams – aukos. NKVD mėsininkus ir stribus raudonieji laikė didvyriais, o su okupantais kovojusius didvyrius – fašistais.
Spekuliuodamas tokia makabriška logika, Kremlius perrašo antisovietinės rezistencijos istoriją. Ši logika yra ne šiuolaikinių Kremliaus ruporų, pvz., Marijos Zacharovos, bet paties Stalino išradimas.
1941 m. lapkričio 17 d. Stalinas išleido slaptą įsakymą Nr. 0428, kuris įteisino: a) išdegintos žemės taktiką; b) sovietų padarytų nusikaltimų suvertimą vokiečiams. Išdegintos žemės taktika apėmė priešo okupuotose zonose esančių gyvenviečių sudeginimą ir sunaikinimą. Tą „kilnų“ darbą atliko aviacijos bombos, artilerijos ir minosvaidžių ugnis, taip pat diversantų grupės, ginkluotos buteliais su padegamuoju skysčiu, granatomis ir sprogmenimis.
Taikant minėtą taktiką buvo siekiama vieno tikslo – sudaryti vokiečių kareiviams nepakeliamas žiemojimo sąlygas, priversti juos šalti atvirame lauke. Pagal draugo Stalino logiką, šis tikslas pateisino priemones- taikių rusų gyventojų namų bei turto totalinį sunaikinimą ir moterų, vaikų, senių pasmerkimą mirčiai iš šalčio ir bado.
Toliau gražiau. Pacituosiu įsakymo Nr. 0428 tekstą, kuris atskleidžia skaičiumi 666 paženklintą stalinizmo prigimtį. Įsakymas įpareigojo, kad „dauguma, dalyvaujančių šioje svarbioje valstybės užduotyje (kas gali būti svarbiau kaip deginti savų- rusų žmonių trobas ir turtą?- K.J.), būtų perrengti trofėjinėmis vermachto ir SS karių uniformomis“.
Manote, tai viskas? Ne, leiskite ciniškų, valstybės įteisintų nusikaltimų bangai lietis laisvai. Minėtas įsakymas ypač pabrėžė: „reikia atkreipti dėmesį, kad įvykdžius baudžiamąsias ekspedicijas, liktų liudininkai, kurie paskui galėtų pranešti apie fašistų įvykdytus žvėriškumus. Tai sukels neapykantą fašistiniams okupantams, palengvins partizanų kovą priešo užnugaryje“.
Pagal įsakymo Nr.0428 raidę ir dvasią, NKVD smogikai veikė ir Lietuvoje, vykdydami kraupias operacijas, kurios turėjo dvigubą paskirtį – likviduoti ir diskredituoti rezistencinį judėjimą. Pirma, vykdant išdegintos žemės taktiką, į Sibirą buvo tremiami žmonės, kurie buvo partizanų socialinė atrama ir jų akys bei ausys.
Antra, partizanais persirengę enkavėdistai ir stribai, vykdydavo specifines, nepaprastai žiaurias baudžiamąsias ekspedicijas ir, žinoma, pasistengdavo kad liktų liudininkai, kurie galėtų pranešti apie lietuviškųjų nacionalistų įvykdytus žvėriškumus ir sukeltų jiems neapykantą.
Taigi, minėtas įsakymas išreiškė tokią Kremliaus poziciją: svarbu ne tai, kad mūsų šaunūs ir garbingi enkavėdistai, persirengę partizanų uniformomis, vykdė baudžiamąsias ekspedicijas, svarbu tai, kad taikių gyventojų – vyrų, moterų ir vaikų žudikais mes laikome sužvėrėjusius litovcų fašistus ir garsiai skelbiame apie tai pasauliui.
Maža to, kad NKVD budelius Kremlius laiko didvyriais, o partizanus – fašistais. Be to, tarp masės baltesnių už sniegą čekistų, diversantų ir stribų, Kremliaus ruporai išskiria legendinius „didvyrius“, o tarp partizanų – ypatingai užkietėjusius „banditus“. Tai vėlgi daroma naudojant dar Stalino laikais ištobulintas juodąsias technologijas.
Kaip veikia šių technologijų mechanizmas, parodysiu, remdamasis bene garsiausios sovietų partizanės – Zojos Kosmodemjanskajos pavyzdžiu.
Išties, ši mergina buvo ne herojiška asmenybė, o viso labo tik vargšė psichikos ligonė. Sulaikoma ji nesipriešino, o stovėdama kartuvėse kaip diversantė su virve ant kaklo tylėjo, nes buvo ištikta kalbos dovaną atėmusio stuporo. Žinoma, patikimus įrodymus, pvz., objektyvius nešališko psichiatro Andrėjaus Bilžo parodymus apie ZK psichikos ligą, Kremlius atmeta kaip piktybišką šmeižtą, o fantasmagoriškus liudijimus apie jos heroizmą priima kaip tiesą paskutinėje instancijoje.
Oficiali ZK „žygdarbio“ versija – prieštaringų liudijimų ir patologiškų fantazijų kratinys. Tipiškas Kremliaus propagandininkų produktas. Nuo pradžios iki galo. O pradžia buvo tokia- 1941 m. lapkričio 28 d. apie 7 val. vakaro ZK bandė padegti Patriščevo kaimo gyventojo – Sviridovo daržinę, bet šeimininkas ją sulaikė ir perdavė šiame kaime apsistojusiems vokiečiams.
Kaip parodė liudininkė Praskovja Kulik, vokiečiai Zoją išrengė nuogai ir mušė diržu. Egzekucijoje dalyvavo ir minėto kaimo gyventojos- rusės. Jos išliejo pyktį už sovietų diversantų supleškintas kelias kaimo trobas. Po to du sargybiniai, pasikeisdami keturias valandas šaltyje vedžiojo ZK po sniegą. Basą. Ir vienmarškinę.
Kitą dieną, apie 10 val. ryto vokiečiai išvedė ZK į kartuves. Pasak liudininkų, iki pačių kartuvių ją vedė už rankų. Ėjo ji tvirtai, išdidžiai pakelta galva ir tylėdama. Jau stovėdama su virve ant kaklo, ZK skambiu balsu (išskirta mano – K.J.) garsiai sušuko: „Piliečiai! Jūs ne žiūrėkite, bet padėkite kariauti! Mano mirtis- mano nuopelnas. Draugai, mes nugalėsime! Vokiečių kareiviai, pasiduokite į nelaisvę!“
Kol vokiečių kareiviai negrabiai vargo su virve (matyt, skirtingai nuo sovietinių diversantų, sužvėrėję hitlerininkai neturėjo reikiamų įgūdžių) ir fotografavo egzekuciją, ZK tęsė monologą: „Rusija, Sovietų Sąjunga nenugalima ir nebus nugalėta! Kiek mus bekartumėte, visų nepakarsite, mūsų 170 milijonų! Bet už mane jums atkeršys mano draugai!“
Čia ne be reikalo išskyriau žodžius „skambiu balsu“. Argi ne stebuklas, kad po to, kai ZK keturias valandas basa ir vienmarškinė šaltyje buvo vedžiojama po sniegą, ji ne tai, kad neperšalo ir „nepasigavo“ nė menkiausios slogos, priešingai, išdrožė savo benefisą skambiu balsu.
Bet netgi šis stebuklas nublanksta prieš tai, ką Kremliaus lakštingalos savo laiku priskyrė auksaburnei Zojai kaip duoklę draugo Stalino asmeniui. Pasak liudininkų, o dauguma sovietų liudininkų tėra tik marionetės, kurios įgarsina ar pasirašo reikiamus parodymus, ZK tardantis vokietis, esą paklausė: „Kur Stalinas?“. Ji atsakė: „Savo poste“.
Kadangi Patriščevo kaimas yra Maskvos srityje, tai išgavęs iš ZK Stalino buvimo vietą, prakeiktas fašistas, galima neabejoti, iš karto būtų pradėjęs teptis slides. Bet! To daryti jam nereikėjo, užteko tik palaukti, nes pasak kitų liudininkų, paskutiniai ZK žodžiai buvo: „Sudie draugai! Kovokite, nebijokite! Stalinas su mumis! Stalinas ateis!
Ar tai reiškia, kad absurdo spektaklis baigtas ir uždanga nusileido? Anaiptol. Absurdo spektaklis tęsiasi, nes įžūlus, ciniškas ir visas įmanomas raudonas linijas peržengiantis melas išlieka Kremliaus arsenale.
Zojos Kosmodemjanskajos paskelbimas legendine didvyre rodo, koks baisus ginklas yra ciniškas melas. Jeigu jau vargšę ir kalbos dovaną praradusią psichikos ligonę Kremlius laiko Rusijos Žana d’Ark, tai kas jam trukdo iškilius laisvės kovotojus ir jų vadus laikyti fašistais? Fašistais, atsakingais už pilietinio karo siaubą ir tūkstančių savo tautiečių nužudymą?
Ar gali Kremlius keisti savo tulžingą požiūrį į antisovietinę rezistenciją Lietuvoje?
Ne. Bent jau apžvelgiamoje ateityje, ne. Istoriją rašo nugalėtojai, o nugalėtoju tuomet buvo raudonasis Liuciferis, kuris rašė istoriją nuodinga siera ir krauju. Simpatizuodamas Stalinui, Putino režimas Baltijos šalių atžvilgiu iš esmės tęsia komunistų partijos politiką, kurios pagrindinę kryptį išreiškė du šūkiai: OKUPACIJA – TAI IŠVADAVIMAS ir JUODA – TAI BALTA.
Karolis Jovaišas
Teksto autorius dr. Karolis Jovaišas – advokatas
