Laidose kalbinami pašnekovai bendrauja su žurnalistais, mato operatorius, tačiau laidas vėliau montuojančių žmonių – ne. Pasak LRT vaizdo montažo režisieriaus Rimo Valaičio, dėl to kartais iškyla ir kuriozinių situacijų. „Susitinku ką nors koridoriuose, atrodo, sakysiu: o, labas, bet po to galvoju: nors dvi dienas montavau laidą apie jį, žmogaus juk nepažįstu“, – teigia jis.

R. Valaitis televizijoje dirba jau 20 metų. Šiandien žiūrovai stebi jo montuojamas laidas – „Istorijos detektyvai“ ir „Durys atsidaro“. Pokalbis su vaizdo R. Valaičiui vyko vienoje iš montažinių, kurioje kaip tik buvo montuojamas „Istorijos detektyvai“ anonsas. Įprasta jo trukmė – 25 sekundės. Anonsas turi būti ekspresyvus, greitas, turėti emociją, užkabinti, suteikti informacijos.

Su medžiaga, kurią R. Valaitis turi sumontuoti, dirbama sekundžių tikslumu. „Štai yra pokalbis: minutė, sekundė, laikas, kada jis išrašytas. Man buvo paliktas planas įdėti žodžius nuo 16 minutės iki 16 minučių 37 sekundžių. Montuojamas vaizdas buvo filmuojamas trimis kameromis. Šiuo momentu pašnekovas šneka apie Žalgirio mūšį, apie efektingą pergalę, tad dedame paveikslą „Žalgirio mūšis“. Rodome detales, kuriose – lietuvis ar žemaitis, apsirengęs kailiais. Mėgstama pabrėžti, kad lietuviai buvo prastai apsirengę, turiu tai parodyti“, – savo darbo specifiką pasakoja R. Valaitis.

Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

LRT televizijoje vaizdo montažo režisierius R. Valaitis dirba jau 20 metų. Jis pats juokauja, kad yra tikriausias televizijos žmogus, nes čia užaugo – čia dirbo jo mama. „Kaip juokauju – va, koks didelis užaugau, nes vietinė radiacija gera“, – pasakoja R. Valaitis.

Anot jo, kartais atrodo, kad draugų – daug, bet, deja, tik iš vienos ekrano pusės.„Susitinku ką nors koridoriuose, atrodo, sakysiu: o, labas, bet po to galvoju: nors dvi dienas montavau laidą apie jį, žmogaus juk nepažįstu. Ištinka toks montuotojo deja vu, kai, rodos, visą žmogaus gyvenimą sumontuoji: kaip jis vaikšto namie kur nors po savo apartamentus, rodo savo šaldytuvą, kaip jis gyvena, ar išpasakoja, koks dailininkas visą gyvenimą buvo. Atrodo, pažįstu jį labai gerai – savas bičas. Bet realiai taip nėra“, – darbe įvykstančiais nutikimais pasidalija vaizdo montažo režisierius.

R. Valaitis pasakoja, kad per 20 darbo metų eteryje itin keitėsi technika. Kažkada vaizdo kasetė sverdavo keliasdešimt kilogramų, tad darbas kartu būdavo ir sportas. „Žmonių, kurie ten dirbdavo, raumenys būdavo išpūsti, užaugdavo bicepsai. Tačiau jau apie 2000-uosius atėjo elektroninis montažas. Atsirado viena kompiuterinė montažinė, padovanota danų fondo. Tai buvo tikras kosmosas Lietuvoje ir net Pabaltyje, o ir jos pavadinimas buvo „Stratosfera“. Po to atsirado skaitmeninės kasetės, jos jau labiau draugavo su kompiuteriais, galiausiai atėjo kompiuteriai“, – technologinius pokyčius prisimena R. Valaitis.

Televizijoje itin svarbus komandinis darbas. Laidą kuria daug žmonių, o ten kur kūryba susitinka žmonių įžvalgos ir nuomonės. Deja, ne visada pavyksta pasiekti kompromiso. „Visko yra buvę, kūrybinės grupės išsiskirsto, geriausi draugai patampa vos ne priešais“, – prisimena R. Valaitis.

Per keletą darbo dešimtmečių montuojamose laidose yra buvusi ne viena istorija, kurią vaizdo montažo režisierius prisimins visą gyvenimą.

Sykį laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žurnalistė Palmira Galkontaitė pasakojo labai jautrią istoriją apie dvi seseris dvynes. Viena liko gyventi Kaune, o kitą net iš Gruzijos atvažiavo įsivaikinti nevaisinga gruzinų pora. „Lietuvoje likusi panelė – emigravo, tad jos ieškoti teko skristi į Londoną, Palmira taip pat važiavo į Gruziją. Įvaikinta sesuo jau turėjo pietietišką charakterį, į paviršių kilo stiprios emocijos. Istorija tęsėsi tris ar keturias laidas“, – įstrigusius pasakojimus prisiminė montažo režisierius.

R. Valaitis sako, kad sumontuotą laidą stengiasi pažiūrėti ir per televiziją, nes, pasak jo, tada žiūrima visai kitaip. O ir kasdien dirbdamas pastebi, kad gali būti didelis skirtumas, ar sumontuotą laidą žiūrės vakare, ar ryte. „Gal vakar sėdėjai iki vidurnakčio ir, kaip sakome, jau „dingo fokusas“, nieko nematai. Akys pavargusios, galvoji, kad greičiau ateitų pabaiga, greičiau baigtųsi kūrinys, jeigu, tarkime, tai yra koncertas. Ryte gali ateiti, pasileisti tai, ką montavai ir sakyti: velnias, tas kas dirbo vakar, tikrai buvo aklas. Taip pat yra ir eteryje: kai atsisėdi žiūrėti savo laidą, galvoji: visai gera laida buvo, o taip gal ir sakytum, kad kažkur reikėjo geriau padaryti.“

Karolina Bieliauskaitė