„Pasitvirtino posakis, jog karo metu atsiskleidžia visos žmogaus savybės ir pasimato, kas yra kas. Dalis Kyjivo verslininkų aukoja savo pinigus pa­ramai kariams, o dalis yra abejingi ir toliau gyvena vien as­me­ninėmis problemo­mis“, – įsitikinęs Ukrainos sostinėje antrą dešimtmetį gy­venantis 39-erių lietuvis verslininkas Artūras Kvederis.

Susipažinti su juo panorau, kai bičiulis kyjevietis pasakė, jog nedaug vietos verslininkų yra tokie dosnūs kariaujančiai Ukrainos kariuomenei, kaip A. Kvederis, kuris padovanojo šim­tą automobilių. Be to, pačioje ka­ro pradžioje jis skubiai iš užsienio atgabeno 10 palydovinio internetinio ryšio sistemų, kurios tuo metu buvo aukso vertės, nes labai trūko. 

„Jokiu būdu nerašykite, kad tas mašinas padovanojau aš – iš asmeninių pinigų nupirkau tik pirmas dešimt, o kitoms paaukojo bičiuliai ir pirko mano kau­nietis brolis su draugais“, – pasakojo Artūras.

Verslininkas džiaugėsi, kad į jo raginimą padėti Rusijos užpultai Ukrainai ryžtingai reagavo Kaune gyvenantis dviem metais vyresnis brolis Juozas, su kuriuo per karą vėl suartė­jo. Brolis rinko lėšas, kalbino draugus dovanoti automobilių ir pats juos vežė.

Nenuvylė ir keli vaikystės drau­gai iš gimtosios Šilalės. Vienas iš jų, Juozas Metrikis, turintis savo mėsos įmonę, karo pradžioje išsiuntė į frontą kelias tonas mėsos gaminių. Į siunčiamas mašinas lietuviai pridėda­vo bidonus kuro, miegmaišių, kup­­­­ri­nių, kariškų reikmenų, mais­to.

Įmonės „Valtech“ biure Kyjive A. Kvederis įsteigė paramos kariuomenei rinkimo fondą, į kurį kas mėnesį perveda nemažą pinigų sumą, skatinami aukoti ir darbuotojai. A. Kvederis nesigiria savo parama Ukrainai ir nemėgsta apie tai pasakoti, o paklaustas, kodėl taip aktyviai įsijungė į pagalbą, paaiškino, jog tokiu būdu gina savo šeimos namus ir savo antrąją tėvynę: „Negaliu abejingai stebėti, kai kraštą, kuriame prabėgo beveik pusė mano gyvenimo, kur suradau mylimą moterį ir susiformavau kaip verslininkas, nori sunaikinti agresorius“.

Į Kyjivą Artūras prieš 17 metų atsikraustė kitą dieną po to, kai Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete gavo programuotojo dip­lomą, nes ten jo laukė mylimoji Ana. Su ja, teisininke, Artūras susipažino JAV, kur studentaudami vasarą dirbo viename kempinge. Po kurio laiko pora susituokė.

 Kyjive Artūras įsidarbino internetinių technologijų įmonėje, iš pradžių vietinėje, o paskui nedidelėje amerikiečių. Pastaroji sparčiai vystėsi ir gerai užsirekomendavusiam Artūrui reikėjo vadovauti vis naujam skyriui. Įgijęs patirties, vaikinas kar­tu su trimis bičiuliais įkūrė savo įmonę, kuri specializavosi sparčiai populiarėjančioje internetinio marketingo srityje. Per keletą metų įmonės darbuotojų nuo dvidešimties padaugėjo šešeriopai, ji ėmė ieškoti papildomų investuotojų ir taip buvo perpirkta. Ją įsigijo 22-ose šalyse atstovybes turinti tarptautinė firma „Valtech“, ku­ri pasiūlė Artūrui vadovauti Ukrainos filialui. Po kiek laiko Artūras buvo paaukštintas į regioninio padalinio vadovus, koordinuoja dalies Europos įmonių veiklą. „Valtech“ Kyjivo biure dirba 120, o visoje Ukrainoje – 500 žmonių. 

„Man labai pravertė tai, jog nuo pat vaikystės buvau pratinamas prie sunkaus darbo – reikėjo sodinti ir kasti bulves, burokus, ravėti daržus, grėbti bei krauti šieną“, – pasakojo Artūras. 

Jo tėvai Šilalėje turėjo taip va­dinamą kolektyvinį sodą, kas savaitgalį visi vykdavo talkinti giminaičiams Upynoje, Šiauduvoje, Padievytyje, Tauragės ir Kauno rajonuose.

Pavyzdį, jog niekada nereikia bijoti iššūkių, rodė ir mama Regina bei visai neseniai amžinojo poilsio atgulęs tėtis Stasys.

Informatika Artūras susižavėjo dar vaikystėje, kaip ir brolis Juozas, dirbantis projektų vadovu vienoje informacinių technologijų įmonėje Kaune. Paauglystėje Artūras pavydėdavo drau­gams laisvalaikio, bet vėliau suprato, kad užsigrūdinimas ūkiškuose darbuose suformavo jo darbštumą bei užsi­spyrimą įveikti visas kliūtis, kas padėjo versle bei karjeroje. 

„Neretai dirbau po aštuoniolika valandų per parą, todėl trūko ne tik laiko daugiau pabūti su vaiku, bet ir palaikyti ryšį su artimaisiais. Karas neti­kėtai mus vėl suartino, ypač su broliu, nes kibome į bendrą veiklą, ėmėm dažniau susitikti“, – pasakojo vyras.

Ukrainiečius bendradarbius Ar­­tūras giria už darbštumą, kuo jie esą išsiskiria visoje Europoje ir todėl yra vertinami.

„Aštuonias valandas atidirbę vakariečiai pakyla nuo stalų ir išeina, juos sunku prikalbinti dėl svarbaus projekto užtrukti ilgiau, o ukrainiečiai, reikalui esant, gali dirbti ir per naktį“, – pasakojo Artūras.  

Kilus karui, jis privalėjo pasirūpinti ne tik šeimos, bet ir įmonės darbuotojų išvežimu į saugesnę vietą. Dalis jų buvo su­telkta Černovcų mieste netoli Moldovos, dalis – Bukovelyje netoli Slovakijos, kur apsigyveno ir Artūras. Maskvai gra­sinant Ukrainoje susprogdinti atominę bombą, savo biurą bei šeimą Artūras nusprendė perkelti į Makedoniją, vildamasis, jog kalnai apsaugos nuo radioaktyvaus debesies. Keletą pa­­starųjų mėnesių Artūras su šeima jau gyvena ir dirba Olandijoje, iš kur vadovauti įmonei strategiškai yra patogiau.

Nė vienas iš Artūro įmonės dar­­buotojų per Ukrainos miestų bombardavimus nežuvo,  nebu­vo sužeistas, tačiau karas fronte jau pražudė kelis bičiulius.

„Norime kuo greičiau grįžti į Kyjivą, bet kol kas ten nesaugu“, – sakė lietuvis.

Artūras neslėpė, jog Ukrainoje iki karo jam ne viskas patiko, matė daug taisytinų dalykų, tačiau per pastaruosius keliolika metų šalis esą labai pozityviai keitėsi. Jam, kaip verslininkui, Ukraina labiausiai patinka todėl, kad čia egzistuoja didesnė laisvė veiklai, mažiau su­varžymų, nei Vakarų šalyse, todėl yra geros galimybės kurtis, augti. 

Lietuvis viliasi, jog Ukraina ne tik atsikovos okupuotas žemes ir laimės karą, bet ir įstos į Europos Sąjungą bei NATO. O jis, grįžęs į Kyjivą, surengs susitikimą su tais bičiuliais lietuviais, kurie padėjo organizuoti paramą Ukrainai. Kartu bus ne tik žmona Ana bei penkiametis sūnus Lukas, bet ir per karą Makedonijoje gimęs Vytautas, kuris kol kas Ukrainos žeme dar nevaikščiojo. 

Eldoradas BUTRIMAS