Visai gali būti, kad 1991 metų pučas turėjo įtakos ir naujausiems kadriniams perversmams Kremliuje. Keisti aplinką Vladimiras Putinas pradėjo dar pernai, kai pašalino ilgametį geležinkelių karalių Vladimirą Jakuniną, paskui buvo merų ir gubernatorių, tačiau viską vainikavo prezidento administracijos vadovo Sergėjaus Ivanovo pakeitimas.
Nors Kremlius pranešė, kad S. Ivanovas pasitraukė pats, tuo sunku patikėti. Tai pats artimiausias V. Putino aplinkos žmogus, taip pat praeityje dirbęs KGB, užėmęs aukščiausius postus V. Putino prezidentavimo metais ir net buvęs kandidatu pakeisti V. Putiną šiame poste.
Apžvalgininkai mano, kad artimiausią aplinką, kurioje absoliučiai jam lojalūs, tačiau turintys svorio ir įtakos, žmonės V. Putinas keičia tarnais, kurie gaudo menkiausius jo įgeidžius, nes, pirmiausia, jam nereikia tų, kurie matė jį, kai jis dar buvo niekas, antra, ateityje jis viską nori spręsti vienas, be savo buvusių draugų iš KGB, panašiai, kaip daro jo naujas draugas Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
S. Ivanovas, kurio reitingai liepą buvo vieni iš aukščiausių tarp Rusijos politikų, bet kada galėjo tapti kuo nors panašiu į Borisą Jelciną, kai šis per pučą pakvietė tautą ir kariuomenę nepaklusti pučistams ir šie nuėjo su juo.
Prieš 25-erius metus rugpjūtį vadinamoji aštuonių gauja, kurioje svarbų vaidmenį vaidino ir tuometis KGB vadas Vladimiras Kriučkovas, į gatves pasiuntė kariuomenę. Gauja manė, kad tik jėga galima išsaugoti byrančią Sovietų Sąjungą ir dėl griūties kaltintą Michailą Gorbačiovą įkalino jo paties apartamentuose Kryme, kai šis ten išvyko pailsėti.
Tačiau perversmą pradėjęs aštuonetas kažkodėl nesulaikė B. Jelcino. Jo tuo metu vadovaujama Rusijos socialistinė respublika dėl aukščiausio suvereniteto jau varžėsi su byrančia Sovietų Sąjunga. Nuo komunistų anksčiausiai atsiplėšęs B. Jelcinas rusams pasirodė sekimo vertas naujos kartos lyderis ir jo vedami Maskvos gyventojai prieš tankus stojo panašiai kaip lietuviai per sausio tryliktąją. Kariuomenės ir KGB pareigūnai nusisuko nuo perversmą pradėjusių savo vadų.
„B. Jelcino dešinė Aleksandras Ruckojus kreipėsi į mane klausdamas, ar suvokiu, kad pučistai nusikaltėliai? Klausė ar padėsiu? Atsakiau, kad taip, padėsiu“, – sakė tankų būrio vadas per 1991 m. pučą majoras Sergėjus Jevdokimovas.
Panašiais prisiminimais dalijosi ir KFB pareigūnu per 1991 m. pučą buvęs majoras Valerijus Širajevas: „Per pirmą pučo dieną paskambinau padalinio vadui ir paklausiau, ką man daryti grįžus po atostogų? Jis atsakė, kad buvo susitikęs su kolegomis ir visi sutarė, kad pučistai nė nenutuokia, ką daryti, jų sumanymas pasmerktas ir pučas turėtų baigtis per ateinančias dvi dienas.“
Pučas ir žlugo per ateinančias dvi dienas, o šią savaitę jį prisiminęs nuo valdžios nepriklausomas dienraštis „Vedomosti“ apibendrino esą rugpjūčio įvykiai aiškiai rodo, kad rusų tauta gali ir nepaklusti iš viršaus nuleidžiamiems nurodymams bei pačią valdžią priversti atsiskaityti.
Šiuolaikinė valdžia, pasak „Vedomosti“, labai nemėgsta tokių priminimų. Ypač kai kitą mėnesį surežisuoti rinkimai į Dūmą ir jei dėl masinio klastojimo vėl kils tokie protestai, kaip praėjusį kartą, gali prasidėti legendiniams rugpjūčio įvykiams reikšme nenusileisiantys rugsėjo įvykiai.
Bent jau tokioje šviesoje dalis analitikų aiškina, kodėl Rusijos prezidentas būtent dabar iš savo administracijos vadovo pareigų atleido S. Ivanovą. Iki šiol drąsa jis nepriminė B. Jelcino.
Priešingai – buvo vienas ištikimiausių V. Putino bendražygių nuo tarnybos KGB laikų. S. Ivanovas ėjo gynybos ministro pareigas, vėliau pirmojo premjero pavaduotojo, o galiausiai vadovavo prezidento administracijai, kuri Rusijoje prezidentui rengia įstatymų projektus.
Tačiau pagal populiarumą tarp rusų S. Ivanovas pavojingai primina B. Jelciną. Kadaise užkulisiuose jis net varžėsi su Dmitrijumi Medvedevu kaip tinkamiausias politikas prezidento poste vienai kadencijai pakeisti V. Putiną.
Dabar, kaip skelbia Kremlius, S. Ivanovas tęsi esą anksčiau duotą pažadą iš administracijos trauktis po ketverių metų. Jis dirbs patarinėdamas prezidentui transporto bei ekologijos srityje.
Tik minėto pažado analitikai nesugeba niekur rasti, o S. Ivanovo pasitraukimas – tik dalis daug platesnės rotacijos aplink V. Putiną. Pavasarį jis sukūrė tik sau pavaldžią nacionalinę gvardiją ir jos vadu paskyrė ilgametį asmens sargybinį Viktorą Zolotovą.
Rugpjūčio pradžioje laida „Savaitė“ jau analizavo pokyčius tarp regionų lyderių ir neteisėtus pinigų srautus tiriančių institucijų vadovų. Naujieji – buvę FSB saugumiečiai, gana pilkos asmenybės. S. Ivanovą prezidento administracijoje irgi keičia pilka pele pravardžiuojamas jo buvęs pavaduotojas Antonas Vainas.
Jis Estijos komunistų lyderio anūkas, bet daugiau žinomas tik kaip uoliai V. Putinui skėtį nešantis protokolo karjeristas, parašęs keletą keistų rašinių apie tai, kaip politikoje verta vadovautis sambo imtynių principais.
Todėl analitikai iš karto ėmė apibendrinti – naujais pilkais žmonėmis V. Putinas stiprina savo valdžios ranką ir vis mažiau atsižvelgia į kitas įtakingas stambias žuvis. Pavyzdžiui naftos milžinės „Rosneft“ vadovą Igorį Sečiną, kuriam šią savaitę demonstratyviai atšaukdamas privatizaciją atsisakė perduoti iš kito oligarcho Vladimiro Jevtušenkovo anksčiau nusavintą, šiuo metu daugiausiai naftos išgaunančią bendrovę „Bašneft“.
Kiti analitikai sako, kad galių pusiausvyra Maskvoje dar nesutriko, mat minėto S. Ivanovo V. Putinas nepašalino iš įtakingiausia sprendimų institucija laikomos saugumo tarybos. Būtent ten, pasak analitiko Anderso Aslundo, S. Ivanovas kėlė bangas.
Kai rugpjūčio 8-ąją Ukraina ėmė skųstis, kad Rusija Kryme labai padidino karių skaičių, V. Putinas subūrė saugumo tarybą, bet joje dalyvavo tik pusė narių – be S. Ivanovo. Po dviejų dienų Rusijos FSB saugumiečiai pranešė apie neva Ukrainos diversantus ir V. Putinas pareiškė, kad „šitaip nepaliks“ ir suabejojo, ar verta tarp Ukrainos ir Rusijos tęsti taikos derybas tarpininkaujant Prancūzijai bei Vokietijai
Tačiau po dar vieno saugumo tarybos posėdžio, šį kartą pilno, kartu su S. Ivanovu, užsienio reikalų ministras jau pranešė, kad Rusija toliau atvira deryboms. Dar vieną saugumo tarybos posėdį V. Putinas surengė penktadienį – pačiame Kryme ir kalbėjo nuosaikiau.
„Atrodo, kad mūsų partneriai Kijeve nusprendė aštrinti padėtį ir akivaizdu, kodėl jie šitaip daro. Jie nenori arba kažkodėl negali gerbti Minsko susitarimų bei nesugeba pasiaiškinti savo tautai dėl klaidingų sprendimų socialinėje ir ekonominėje politikoje. Bandymas problemą spręsti aštrinant padėtį nėra naujas, jis naudojamas nuo neatmenamų laikų, kartais sėkmingai, bet ne visada. Aš galiu tik viltis, kad mūsų partneriai galiausiai apsispręs kitaip ir sveikas protas galiausiai nugalės“, – tada sakė V. Putinas.
Minėtas analitikas A. Aslundas pastebi, kad kai V. Putinas pavasarį sukūrė sau pavaldžią nacionalinę gvardiją ir jos vadą, savo sargybinį, V. Zolotovą pabandė paskirti nuolatiniu saugumo tarybos nariu, matyt susidūrė su pasipriešinimu, nes po savaitės paskyrimą atšaukė.
Todėl aplinkui V. Putiną yra tokių, kurie nerimauja dėl naujųjų V. Putino pilkųjų pelių. Bet, ar yra ir tokių, kurie kilus neramumams per rugsėjo rinkimus pasektų Jelcino pavyzdžiu ir saugumo struktūras paragintų nebeklausyti valdžios nurodymų – neaišku.
Algirdas Acus