„Nė vie­nas žmo­gus nė­ra tar­si at­ski­ra sa­la; kiek­vie­nas esa­me ga­ba­lė­lis kon­ti­nen­to, že­mės da­lis. Jei­gu jū­ra grums­tą nu­plau­tų, Eu­ro­pa jau lik­tų ma­žes­nė; taip pat, jei už­lie­tų iš­ky­šu­lį ar­ba dva­rą ta­vo ar ta­vo drau­gų. Bet ku­rio žmo­gaus mir­tis nu­si­ne­ša da­le­lę ma­nęs, ka­dan­gi aš pri­klau­sau vi­sai žmo­ni­jai. Ir to­dėl nie­ka­da ne­klausk, kam skam­bi­na var­pai – jie skam­bi­na tau.“

John Don­ne

1572–1631 m.

Mu­zi­kos in­stru­men­tas var­pas, ma­no­ma, ki­lęs iš Azi­jos. Pa­sak var­pų ty­ri­nė­to­jų, jais ga­li­ma iš­gau­ti iki pus­šim­čio skir­tin­gų skam­be­sių, pri­klau­so­mai nuo var­po for­mos. Anuo­met bu­vo ti­ki­ma, kad var­pas, že­mės ir dan­gaus sim­bo­lis, jo skam­bė­ji­mas nu­ve­ja pik­tą­sias dva­sias, kvie­čia mels­tis, su­si­kaup­ti, pri­rei­kus per­tei­kia svar­bią ži­nią, per­spė­ja apie pa­vo­jų, taip pat ir kaž­kie­no mir­tį. Ati­tin­ka­mai ži­niai var­pai skam­bė­da­vo skir­tin­go­mis me­lo­di­jo­mis, rit­mais.

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je var­pais pra­dė­ta skam­bin­ti prieš ke­tu­ris šimt­me­čius. Var­pais skam­bi­na­ma kvie­čiant į šv. Mi­šias, į „Vieš­pa­ties An­ge­lo“ mal­dą, per iš­kil­min­gas pro­ce­si­jas, per svar­bius re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo įvy­kius. Var­po skam­bė­ji­mas dau­ge­liui ti­kin­čių­jų pri­lygs­ta Die­vo bal­sui.

Ar mo­ka­me jį iš­girs­ti?

Žmo­nių ir is­to­ri­nių šal­ti­nių liu­di­ji­mai

„Aš dar me­nu se­nus lai­kus, kai kai­me­liuo­se, mies­te­liuo­se baž­ny­čių ir var­pi­nių var­pai skam­bė­da­vo tris kar­tus per die­ną. Pa­ke­lei­viai ir vie­ti­niai gy­ven­to­jai, iš­gir­dę var­po gar­są, nu­si­im­da­vo ke­pu­res ir kal­bė­da­vo ar­ba gie­do­da­vo mal­dą-gies­mę „Vieš­pa­ties An­ge­las”. Da­bar re­tai iš­gir­si skam­bi­nant var­pais net ir ten, kur yra ne vie­na Die­vo šven­to­vė“, – pa­ste­bi de­vin­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­si Ma­ri­jo­na.

Aš­tun­tą de­šim­tį pra­dė­ju­si Al­do­na me­na, kaip kiek­vie­ną sek­ma­die­nį su mo­čiu­te į Ūd­ri­jos baž­ny­čią sku­bė­ju­si. „Jei ne­nu­ma­ty­da­vo­me tiks­les­nio iš­ėji­mo lai­ko, su­lė­tin­da­vo­me žings­nius, pa­ke­liui kaž­kur už­truk­da­vo­me ir var­pai su­skam­bė­da­vo dar ne­sant baž­ny­čios pri­ei­go­se, lėk­te lėk­da­vo­me mo­čiu­tės ra­gi­na­mi. Pa­vė­luo­ti bu­vo ne­gra­žu. Pa­pras­tai var­pai į pa­mal­das kvies­da­vo li­kus 10–15 mi­nu­čių iki Mi­šių“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Ki­ti pa­kal­bin­ti ti­kin­tie­ji sa­kė, kad mies­tai, o ypač mies­te­liai, be var­pų skam­bė­ji­mo tam­pa be­dva­siai. Daž­nam baž­ny­čios var­pų skam­bė­ji­mas su­tei­kia tvar­kos, net ra­my­bės po­jū­tį, ki­tiems – nos­tal­gi­ją pra­ei­čiai, kai kam aso­ci­juo­ja­si su iš­kil­min­gu­mu, net su­tei­kia apy­lin­kėms oru­mo, ver­tės baž­nyt­kai­miui. Ne vie­nas ti­ki­no, kad baž­ny­čios var­pų gaus­mas – tar­si ti­kin­čių­jų dva­si­nis pa­vel­das.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad Lie­tu­vo­je pran­ciš­ko­nų ir do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­li­jų pa­stan­go­mis, len­kų pa­vyz­džiu, for­ma­vo­si pa­pro­tys skam­bin­ti var­pais po va­ka­ri­nio „Vieš­pa­ties An­ge­lo” bei dar maž­daug per vie­ną mal­dos „Svei­ka Ma­ri­ja” lai­ko tar­pą su­skam­bin­ti de­vy­nis kar­tus (3x3) už mi­ru­siuo­sius ir žu­vu­siuo­sius ka­ruo­se.

Vė­les­niais lai­kais, var­pams kvie­čiant mels­tis už mi­ru­siuo­sius, kiek­vie­nas mels­da­vo­si ap­skri­tai už vi­sus mi­ru­siuo­sius, prie mal­dos „Vieš­pa­ties An­ge­las” pri­dė­da­mas ir „Am­ži­ną­jį atil­sį”. Kai ca­ro val­džia už­drau­dė baž­ny­čio­se skam­bin­ti var­pais, var­po gar­są pa­kei­tė mal­dos-gies­mės „Vieš­pa­ties An­ge­las” ir „Am­ži­ną­jį atil­sį” žo­džiai.

Nuo XX a. pra­džios, kai po ge­du­lin­gų mal­dų baž­ny­čio­je ir ka­pi­nė­se im­ta lai­ky­tis Ro­mos ri­tu­a­lo, šias gies­mes im­ta nau­do­ti kaip mal­das už mi­ru­siuo­sius. Šią pa­mal­du­mo iš­raiš­ką grei­tai pe­r­ėmė liau­dis. Nuo ta­da liau­dies tra­di­ci­ja ta­pęs „Vieš­pa­ties An­ge­lo” ir „Am­ži­ną­jį atil­sį” gie­do­ji­mas bu­vo lyg var­po gar­sas, pa­ly­dint mi­ru­siuo­sius am­ži­no­jon ke­lio­nėn.

XI–XIV a. tri­skart per die­ną Die­vo tau­ta pa­lik­da­vo nuo­ša­ly sa­vo kas­die­nius už­si­ė­mi­mus, kad pa­kel­tų sa­vo dva­sią die­vop ir kon­tem­pliuo­tų gai­les­tin­gu­mo slė­pi­nį: Die­vo Sū­naus įsi­kū­ni­ji­mą Mer­ge­lės Ma­ri­jos įsčio­se.

Tai is­to­ri­nių šal­ti­nių liu­di­ji­mas, o ko­kia šian­die­nė baž­ny­čių prak­ti­ka?

Alo­vė­je paz­va­nai skam­ba iki šio­lei

„Šian­dien daug krikš­čio­nių iš nau­jo at­ran­da šią mal­dą ir kal­ba ją tai­kos bei ra­my­bės in­ten­ci­ja. Nors lai­kui bė­gant gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės ki­to, ta­čiau dau­gu­mos žmo­nių gy­ve­ni­me iš­li­ko trys svar­biau­si die­nos mo­men­tai: ry­tas, vi­dur­die­nis ir va­ka­ras. Jie ir kvie­čia pa­da­ry­ti per­trau­ką tarp dar­bų ir pa­skir­ti lai­ko mal­dai.

Var­pų gar­sai ma­no baž­ny­tė­lė­je skam­ba sek­ma­die­niais prieš su­mą, mi­ru­sį­jį iš­ly­dint į ka­pus. Anks­čiau, net ir so­viet­me­čiu, bu­vo pa­pro­tys var­pais pra­neš­ti apie mir­tį. Va­di­na­mų­jų paz­va­nų (pa­skam­bi­ni­mo var­pais už sie­lą – A.K.) šie­met ma­nęs pa­pra­šė tik vie­nas žmo­gus. At­ėjo jis ir sa­ko, kad mi­rė tė­vas, kle­bo­ne, pra­neš­ki­te apie tai paz­va­nais. Pra­ne­šiau. Paz­va­nai ski­ria­si nuo var­pų skam­be­sio ki­to­mis pro­go­mis. Skam­bin­ti rei­kia tris kar­tus su per­trau­ko­mis, su­kal­bant tris „Svei­ka Ma­ri­ja“ ir vėl tris kar­tus, su­kal­bant „Am­ži­ną­jį atil­sį“. Žmo­nės su­pran­ta, kad skam­bi­na­ma už mi­ru­sį­jį“, – kal­ba Alo­vės kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius. Prieš pa­mal­das var­pais skam­bi­na­ma vie­no­dai, be per­trau­kų.

Yra se­na tra­di­ci­ja kiek­vie­nam baž­ny­čios var­pui su­teik­ti var­dą, sim­bo­li­nį žen­klą, įra­šą lo­ty­nų kal­ba, pa­pras­tai sa­ki­nį iš Šven­to­jo Raš­to. Įpras­ta puoš­ti or­na­men­tais, her­bais. Ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas sa­ko, kad kar­tais ten­ka gir­dė­ti ar skai­ty­ti apie šven­ti­na­mus var­pus. Jo tei­gi­mu, var­pai ne šven­ti­na­mi, jie krikš­ti­ja­mi, te­pant alie­jais duo­da­mi var­dai. Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je yra du var­pai – Si­mo­nas ir Ta­das Ju­das. Dva­si­nin­kas pa­ti­ki­na, kad ne to Ju­do, ku­ris Kris­tų iš­da­vė, bet ki­to, ku­rio var­da­die­nis šven­čia­mas spa­lio 28 die­ną.

Var­po var­das, Mi­ros­la­vo kle­bo­no, te­olo­gi­jos moks­lų dak­ta­ro Mi­ros­la­vo Dov­dos tei­gi­mu, už­ra­šo­mas jį lie­jant. Anks­čiau vi­sa­da bu­vo ra­šo­mas lo­ty­nų kal­ba, šian­dien, pa­sak dva­si­nin­ko, ant nau­jų iš­lie­tų var­pų jų var­dai jau bū­na iš­ra­šy­ti ir gim­tąja kal­ba.

Alo­vės baž­ny­čia var­pi­nin­ko ne­tu­ri. Var­pais skam­bi­na var­go­ni­nin­kas Hen­ri­kas Ja­nu­kai­tis. „Aš kar­tais su­gal­vo­ju pa­skam­bin­ti paz­va­nus, jei su­ži­nau apie la­bai pa­žįs­ta­mo žmo­gaus mir­tį“, – sa­ko kle­bo­nas.

Dva­si­nin­kas me­na, kad ta­ry­bi­nės san­tvar­kos me­tu, kai jis tar­na­vo Pu­nios baž­ny­čio­je, sau­gu­mie­čių bu­vo liep­ta be rei­ka­lo var­pais ne­skam­bin­ti, tik į pa­mal­das. Teig­ta, kad gy­ven­to­jams rei­kia ra­my­bės. Bet, S.Stan­ke­vi­čiaus ti­ki­ni­mu, to­kia var­pi­nin­kė mo­te­rė­lė skam­bi­no tris kar­tus per die­ną ir nie­ko ne­at­si­ti­ko. „Aš pa­si­aiš­kin­da­vau, kad pats ne­skam­bi­nu. Man tuo­met lie­pė var­pi­nin­kei pa­sa­ky­ti, kad taip daž­nai ne­skam­bin­tų, bet ka­dan­gi pra­šy­da­vo ne­pa­gar­sin­ti, kad pra­šo val­džia, tai aš nie­kam nie­ko taip ir ne­sa­kiau. Da­bar ne­su gir­dė­jęs, jog kaž­kam var­pų gar­sai ne­pa­tik­tų, kad kaž­kas draus­tų skam­bin­ti. Tik nak­ti­mis ne­rei­kia jų lies­ti, kad są­my­šio ne­su­kel­tų“, – tei­gia kle­bo­nas S.Stan­ke­vi­čius.

Dva­si­nin­kas iki šių die­nų me­na se­mi­na­ri­jos lai­kus, kai vi­du­die­niais, 12 va­lan­dą, bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti Kau­ne skam­bant pen­kių baž­ny­čių var­pus.

„Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jos baž­ny­čia tu­ri du var­pus: Šv. Juo­za­po var­pas de­di­kuo­tas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės 1918 me­tų pro­ga, to­kiu įra­šu jis ti­tu­luo­tas, bei Šv. Jo­no.

Baž­ny­čios var­po skam­bė­ji­mas ski­ria­mas jos ben­druo­me­nei: daž­niau­siai jis skam­ba prieš šv. Mi­šias, kvie­čia jo­se da­ly­vau­ti. Skam­bi­na­ma prieš at­vyks­tant lai­do­tu­vių pro­ce­si­jai į baž­ny­čią, pra­ne­šant apie Mi­šių už mi­ru­sio­jo sie­lą au­ko­ji­mą (daž­niau­siai kai­muo­se, kur kars­tas ne­ša­mas į baž­ny­čią Mi­šioms).

Pa­gal se­ną tra­di­ci­ją var­pas bu­vo ir žmo­nių su­šau­ki­mo, pra­ne­ši­mo apie ne­lai­mę, daž­niau­siai gais­rą, žen­klas. Šian­dien tam var­po gau­de­sys jau ne­nau­do­ja­mas. Var­pais skam­bi­na­ma ir džiu­gio­mis pro­go­mis, per pa­ra­pi­jos ju­bi­lie­jus, at­lai­dus, be­lau­kiant vys­ku­po. Ka­lė­dų me­tu, kai li­tur­gi­ja bū­na vė­liau va­ka­re, o ki­tos die­nos ry­te anks­čiau ne­gu įpras­ta, tai ir var­pas apie tai pra­ne­ša žmo­nėms, skam­bė­da­mas ki­tu lai­ku. Kai kur, ypač pa­gal Ry­tų ša­lių tra­di­ci­jas, var­pų skam­bė­ji­mas iš­kil­min­ges­nis bū­na per Ve­ly­kas, ka­da skam­ba vi­sos me­lo­di­jos ir daug var­pų vie­nu me­tu.

Iki šiol dar ne­su­si­dū­rė­me, kad var­pas kam nors skam­be­siu truk­dy­tų. Nors ir ne­pri­im­ta, ke­le­tą kar­tų jau­na­ve­džiai pra­šė, kad var­pų skam­bė­ji­mas juos at­vyks­tan­čius į baž­ny­čią tuok­tis pa­si­tik­tų. Ka­dan­gi San­tuo­kos sak­ra­men­tą jie pla­na­vo pri­im­ti per šv. Mi­šių li­tur­gi­ją, tai var­pas skam­bė­jo.

Kai­muo­se var­po skam­bė­ji­mas yra sa­vo­tiš­kas lai­ko pa­tiks­li­ni­mas, o se­niems žmo­nėms, ku­rie na­mie mel­džia­si prie Ma­ri­jos ra­di­jo, var­po dū­žiai yra ry­šys su sa­vo pa­ra­pi­ja“, – ži­nio­mis da­li­ja­si kun. Mi­ros­la­vas.

Aly­taus baž­ny­čios var­pai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją

Šian­dien var­pus skam­bant gir­di­me re­čiau. Se­niau, so­viet­me­čiu, ką pa­tvir­ti­no ir kun. S.Stan­ke­vi­čius, jų ty­lą bu­vo ga­li­ma pa­aiš­kin­ti drau­di­mais. Ko­dėl var­pai pri­ti­lę šian­dien? Pa­sak ti­kin­čių­jų, teig­ti, kad var­pai ne­skam­ba iš vi­so, ne­ga­li­ma. Jie skam­ba, gal ne vi­sa­da, nes kar­tais ne­bū­na kam pa­skam­bin­ti, o šiuo me­tu daž­no­je baž­ny­čio­je įreng­tas pro­gra­mi­nis var­pų val­dy­mo me­cha­niz­mas gen­da. Be to, ne vi­siems var­pų skam­bė­ji­mas yra mie­las, bu­vę pra­šy­mų ne­skam­bin­ti taip daž­nai.

Aly­taus de­ka­nas Arū­nas Už­upis sa­ko, kad to­kių pra­šy­mų pas­ta­ruo­ju me­tu ne­su­lau­kia. Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pai skam­ba tik du kar­tus – ry­te ir va­ka­re, ir trum­pai, apie mi­nu­tę. Dvy­lik­tą va­lan­dą su­skam­ba Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios 800 ki­log­ra­mų var­pas. Vidz­gi­ry­je esan­ti Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Krikš­čio­nių Pa­gal­bos baž­ny­čia taip pat tu­ri di­de­lį var­pą. Aly­taus Šv. Bru­no­no Kver­fur­tie­čio kop­ly­čia var­po ne­tu­ri. Kop­ly­čioms ne­bū­ti­ni var­pai, li­tur­gi­ja ne­si­re­mia vien į var­pus. „No­ri­si kar­tais skam­bin­ti var­pais“, – at­vi­rai sa­ko šios kop­ly­čios kle­bo­nas, Aly­taus pa­tai­sos na­mų ka­pe­lio­nas Val­das Si­ma­nai­tis.

Bu­vęs Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas J.E. Juo­zas Že­mai­tis, 1996 me­tų sau­sį Aly­tu­je krikš­ty­da­mas tris nau­jus Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pus, nu­lie­tus Len­ki­jo­je, Felc­zyns­kių lie­jyk­lo­je, pri­si­mi­nė, kad pir­mie­ji jo pa­krikš­ty­ti var­pai bu­vo po­ka­ry­je par­vež­ti Sim­no baž­ny­čiai iš Ka­ra­liau­čiaus. O Aly­tu­je mi­nė­ti var­pai bu­vo vie­ni iš pir­mų­jų, po so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos nu­lie­ti už­sie­ny­je kon­kre­čiai Lie­tu­vos baž­ny­čiai.

Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pi­nė­je su­mon­tuo­ti trys Felc­zyns­kių var­pai, bet, pa­sak de­ka­no, skam­bi­na­ma vie­nu.

Mu­zi­ko­lo­gas Ar­vy­das Ka­raš­ka yra sa­kęs, kad var­pai vi­sa­da ka­bo­jo aukš­tai ir žiū­rė­jo į žmo­nes, bet žmo­nės ža­vė­jo­si tik di­de­lė­je erd­vė­je įspū­din­gai vib­ruo­jan­čiu jų gar­su, ne­ma­ty­da­mi, kaip var­pai at­ro­do. Dau­ge­lio Lie­tu­vos baž­ny­čių var­pi­nė­se ir bokš­tuo­se ka­bo la­bai ver­tin­gi is­to­ri­jos, dai­lės ir raš­ti­jos pa­min­klai.

Aly­taus Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čios pa­sta­tas ne tik se­niau­sias pa­sta­tas šia­me ra­jo­ne. Jo bokš­te skam­ba is­to­ri­nio me­no ver­ty­bė – vie­no gar­siau­sių Lie­tu­vos var­pų lie­ji­kų Jo­han­ne­so De­la­mar­so var­pas, nu­lie­tas Vil­niu­je 1669 me­tais. Šio var­po gar­sas dau­ge­liui la­bai gra­žus.

Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios var­pui, kaip tei­gė kle­bo­nas Da­rius Va­si­liaus­kas, 2006-ųjų va­sa­rio 26-ąją su­teik­tas Šv. Be­ne­dik­to var­das.

„Var­pą puo­šia už­ra­šas „Kan­trūs siel­var­te“ ir da­ta – 1921 m. bei kas jį do­va­no­jo. Var­pas yra gau­tas iš Vo­kie­ti­jos, tar­pi­nin­kau­jant Ša­kių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nui kun. Vir­gi­ni­jui Ke­ler­tui“, – tei­gia kle­bo­nas D.Va­si­liaus­kas.

Nau­juo­sius me­tus su­tin­ka Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus ar­tu­mo­je

Pi­va­šiū­nų Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų šven­to­vės var­pas ka­ro me­tais bu­vo pa­im­tas. „Ma­no ži­nio­mis, jį iš ka­rei­vių iš­pir­ko Mar­cin­ko­nių pa­ra­pi­jie­čiai ir jis da­bar yra Mar­cin­ko­nių pa­ra­pi­jos var­pi­nė­je, o Pi­va­šiū­nuo­se yra ki­tas.

Ant se­no­sios var­pi­nės yra bu­vęs įdo­mus už­ra­šas, ta­čiau ji 1973 me­tais su­de­gė“, – me­na kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Vin­cas Baub­lys.

Pi­va­šiū­nų pa­ra­pi­jo­je var­pais skam­bi­na­ma pu­sę va­lan­dos prieš šv. Mi­šias. Var­pas čia taip pat skam­ba ga­vus ži­nią apie pa­ra­pi­jie­čių mir­tį, mi­ru­sį­jį ly­dint į baž­ny­čią ir iš baž­ny­čios į ka­pus, į Am­ži­no­jo po­il­sio vie­tą.

Iš­skir­ti­nai var­pai čia ai­di prieš Ve­ly­kas, o per Ka­lė­das to­kio jų gau­de­sio ne­bū­na. Kaip tei­gia kle­bo­nas, pa­gal tra­di­ci­ją kiek­vie­nais me­tais gruo­džio 31 die­ną, bai­giant ka­len­do­ri­nius me­tus, pu­sę va­lan­dos prieš vi­dur­nak­tį vyks­ta Pa­dė­kos pa­mal­dos Švč. Sak­ra­men­to ado­ra­ci­ja – gar­bi­ni­mas, dė­ko­ja­ma Die­vui už pa­tir­tas ma­lo­nes, o vi­dur­nak­tį, 24 val., pa­si­tin­kant Nau­juo­sius me­tus – šv. Mi­šios. Mel­džia­ma Vieš­pa­tį, kad lai­min­tų ir at­ei­nan­čius me­tus.

„Ir šiais me­tais ti­kin­tie­ji su­tiks Nau­juo­sius me­tus Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus ar­tu­mo­je. Kiek­vie­nais me­tais at­ei­na skir­tin­gai mal­di­nin­kų, ta­čiau nė­ra ma­žai“, – pa­ste­bi dva­si­nin­kas.

„Kaip ir per­nai, Nau­juo­sius me­tus švę­si­me baž­ny­čio­je, vyks pa­dė­kos šv. Mi­šios, ku­rio­se gros pa­ra­pi­jos jau­ni­mas. Mi­šių yra kvie­čia­mi vi­si, per­nai da­ly­va­vo apie 60 žmo­nių. Lau­kia­me vi­sų ir šie­met, kad kuo dau­giau žmo­nių tą ben­drys­tę no­rė­tų iš­gy­ven­ti su Kris­tu­mi. Sek­ma­die­niais Eu­cha­ris­ti­ją Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je lan­ko apie 350–400 žmo­nių, tai apie 14 proc. pa­ra­pi­jie­čių. Lie­tu­vos vi­dur­kis – apie 7 proc., skai­čiuo­ja­mi tie, ku­rie de­kla­ruo­ja sa­ve ka­ta­li­kais.

Kai­muo­se daug se­nų ir li­go­tų žmo­nių, ku­rie dėl svei­ka­tos ne­ga­li at­vyk­ti, tad kar­tą per mė­ne­sį lan­ko­me juos na­muo­se, nuo­lat ap­lan­ko­mų yra apie 45, dar de­šimt lan­ko­me pa­gal ga­li­my­bes. Tad ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad mū­sų pa­ra­pi­jo­je šis pro­cen­tas ga­na ne­blo­gas, aiš­ku, ne­ga­li­me ly­gin­tis su kai­my­ni­ne Len­ki­ja, kur apie pu­sę žmo­nių kiek­vie­ną sek­ma­die­nį šven­čia Eu­cha­ris­ti­ją. Bet jų ki­to­kia tra­di­ci­ja ir pra­ei­ties po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja, kai­my­nai bu­vo lais­ves­ni ir tvir­ti iš­sau­go­ti sa­vo ti­kė­ji­mą. Mes džiau­gia­mės, kad nors ir lė­tai, po tru­pu­tį, pa­ra­pi­jos ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė gau­sė­ja“, – sa­vo įžval­go­mis pa­si­da­li­jo Mi­ros­la­vo kle­bo­nas M.Dov­da.

Aldona KUDZIENĖ