Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kodėl varpai šiandien pritilę?

„Nė vie­nas žmo­gus nė­ra tar­si at­ski­ra sa­la; kiek­vie­nas esa­me ga­ba­lė­lis kon­ti­nen­to, že­mės da­lis. Jei­gu jū­ra grums­tą nu­plau­tų, Eu­ro­pa jau lik­tų ma­žes­nė; taip pat, jei už­lie­tų iš­ky­šu­lį ar­ba dva­rą ta­vo ar ta­vo drau­gų. Bet ku­rio žmo­gaus mir­tis nu­si­ne­ša da­le­lę ma­nęs, ka­dan­gi aš pri­klau­sau vi­sai žmo­ni­jai. Ir to­dėl nie­ka­da ne­klausk, kam skam­bi­na var­pai – jie skam­bi­na tau.“

John Don­ne

1572–1631 m.

Mu­zi­kos in­stru­men­tas var­pas, ma­no­ma, ki­lęs iš Azi­jos. Pa­sak var­pų ty­ri­nė­to­jų, jais ga­li­ma iš­gau­ti iki pus­šim­čio skir­tin­gų skam­be­sių, pri­klau­so­mai nuo var­po for­mos. Anuo­met bu­vo ti­ki­ma, kad var­pas, že­mės ir dan­gaus sim­bo­lis, jo skam­bė­ji­mas nu­ve­ja pik­tą­sias dva­sias, kvie­čia mels­tis, su­si­kaup­ti, pri­rei­kus per­tei­kia svar­bią ži­nią, per­spė­ja apie pa­vo­jų, taip pat ir kaž­kie­no mir­tį. Ati­tin­ka­mai ži­niai var­pai skam­bė­da­vo skir­tin­go­mis me­lo­di­jo­mis, rit­mais.

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je var­pais pra­dė­ta skam­bin­ti prieš ke­tu­ris šimt­me­čius. Var­pais skam­bi­na­ma kvie­čiant į šv. Mi­šias, į „Vieš­pa­ties An­ge­lo“ mal­dą, per iš­kil­min­gas pro­ce­si­jas, per svar­bius re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo įvy­kius. Var­po skam­bė­ji­mas dau­ge­liui ti­kin­čių­jų pri­lygs­ta Die­vo bal­sui.

Ar mo­ka­me jį iš­girs­ti?

Žmo­nių ir is­to­ri­nių šal­ti­nių liu­di­ji­mai

„Aš dar me­nu se­nus lai­kus, kai kai­me­liuo­se, mies­te­liuo­se baž­ny­čių ir var­pi­nių var­pai skam­bė­da­vo tris kar­tus per die­ną. Pa­ke­lei­viai ir vie­ti­niai gy­ven­to­jai, iš­gir­dę var­po gar­są, nu­si­im­da­vo ke­pu­res ir kal­bė­da­vo ar­ba gie­do­da­vo mal­dą-gies­mę „Vieš­pa­ties An­ge­las”. Da­bar re­tai iš­gir­si skam­bi­nant var­pais net ir ten, kur yra ne vie­na Die­vo šven­to­vė“, – pa­ste­bi de­vin­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­si Ma­ri­jo­na.

Aš­tun­tą de­šim­tį pra­dė­ju­si Al­do­na me­na, kaip kiek­vie­ną sek­ma­die­nį su mo­čiu­te į Ūd­ri­jos baž­ny­čią sku­bė­ju­si. „Jei ne­nu­ma­ty­da­vo­me tiks­les­nio iš­ėji­mo lai­ko, su­lė­tin­da­vo­me žings­nius, pa­ke­liui kaž­kur už­truk­da­vo­me ir var­pai su­skam­bė­da­vo dar ne­sant baž­ny­čios pri­ei­go­se, lėk­te lėk­da­vo­me mo­čiu­tės ra­gi­na­mi. Pa­vė­luo­ti bu­vo ne­gra­žu. Pa­pras­tai var­pai į pa­mal­das kvies­da­vo li­kus 10–15 mi­nu­čių iki Mi­šių“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Ki­ti pa­kal­bin­ti ti­kin­tie­ji sa­kė, kad mies­tai, o ypač mies­te­liai, be var­pų skam­bė­ji­mo tam­pa be­dva­siai. Daž­nam baž­ny­čios var­pų skam­bė­ji­mas su­tei­kia tvar­kos, net ra­my­bės po­jū­tį, ki­tiems – nos­tal­gi­ją pra­ei­čiai, kai kam aso­ci­juo­ja­si su iš­kil­min­gu­mu, net su­tei­kia apy­lin­kėms oru­mo, ver­tės baž­nyt­kai­miui. Ne vie­nas ti­ki­no, kad baž­ny­čios var­pų gaus­mas – tar­si ti­kin­čių­jų dva­si­nis pa­vel­das.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad Lie­tu­vo­je pran­ciš­ko­nų ir do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­li­jų pa­stan­go­mis, len­kų pa­vyz­džiu, for­ma­vo­si pa­pro­tys skam­bin­ti var­pais po va­ka­ri­nio „Vieš­pa­ties An­ge­lo” bei dar maž­daug per vie­ną mal­dos „Svei­ka Ma­ri­ja” lai­ko tar­pą su­skam­bin­ti de­vy­nis kar­tus (3x3) už mi­ru­siuo­sius ir žu­vu­siuo­sius ka­ruo­se.

Vė­les­niais lai­kais, var­pams kvie­čiant mels­tis už mi­ru­siuo­sius, kiek­vie­nas mels­da­vo­si ap­skri­tai už vi­sus mi­ru­siuo­sius, prie mal­dos „Vieš­pa­ties An­ge­las” pri­dė­da­mas ir „Am­ži­ną­jį atil­sį”. Kai ca­ro val­džia už­drau­dė baž­ny­čio­se skam­bin­ti var­pais, var­po gar­są pa­kei­tė mal­dos-gies­mės „Vieš­pa­ties An­ge­las” ir „Am­ži­ną­jį atil­sį” žo­džiai.

Nuo XX a. pra­džios, kai po ge­du­lin­gų mal­dų baž­ny­čio­je ir ka­pi­nė­se im­ta lai­ky­tis Ro­mos ri­tu­a­lo, šias gies­mes im­ta nau­do­ti kaip mal­das už mi­ru­siuo­sius. Šią pa­mal­du­mo iš­raiš­ką grei­tai pe­r­ėmė liau­dis. Nuo ta­da liau­dies tra­di­ci­ja ta­pęs „Vieš­pa­ties An­ge­lo” ir „Am­ži­ną­jį atil­sį” gie­do­ji­mas bu­vo lyg var­po gar­sas, pa­ly­dint mi­ru­siuo­sius am­ži­no­jon ke­lio­nėn.

XI–XIV a. tri­skart per die­ną Die­vo tau­ta pa­lik­da­vo nuo­ša­ly sa­vo kas­die­nius už­si­ė­mi­mus, kad pa­kel­tų sa­vo dva­sią die­vop ir kon­tem­pliuo­tų gai­les­tin­gu­mo slė­pi­nį: Die­vo Sū­naus įsi­kū­ni­ji­mą Mer­ge­lės Ma­ri­jos įsčio­se.

Tai is­to­ri­nių šal­ti­nių liu­di­ji­mas, o ko­kia šian­die­nė baž­ny­čių prak­ti­ka?

Alo­vė­je paz­va­nai skam­ba iki šio­lei

„Šian­dien daug krikš­čio­nių iš nau­jo at­ran­da šią mal­dą ir kal­ba ją tai­kos bei ra­my­bės in­ten­ci­ja. Nors lai­kui bė­gant gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės ki­to, ta­čiau dau­gu­mos žmo­nių gy­ve­ni­me iš­li­ko trys svar­biau­si die­nos mo­men­tai: ry­tas, vi­dur­die­nis ir va­ka­ras. Jie ir kvie­čia pa­da­ry­ti per­trau­ką tarp dar­bų ir pa­skir­ti lai­ko mal­dai.

Var­pų gar­sai ma­no baž­ny­tė­lė­je skam­ba sek­ma­die­niais prieš su­mą, mi­ru­sį­jį iš­ly­dint į ka­pus. Anks­čiau, net ir so­viet­me­čiu, bu­vo pa­pro­tys var­pais pra­neš­ti apie mir­tį. Va­di­na­mų­jų paz­va­nų (pa­skam­bi­ni­mo var­pais už sie­lą – A.K.) šie­met ma­nęs pa­pra­šė tik vie­nas žmo­gus. At­ėjo jis ir sa­ko, kad mi­rė tė­vas, kle­bo­ne, pra­neš­ki­te apie tai paz­va­nais. Pra­ne­šiau. Paz­va­nai ski­ria­si nuo var­pų skam­be­sio ki­to­mis pro­go­mis. Skam­bin­ti rei­kia tris kar­tus su per­trau­ko­mis, su­kal­bant tris „Svei­ka Ma­ri­ja“ ir vėl tris kar­tus, su­kal­bant „Am­ži­ną­jį atil­sį“. Žmo­nės su­pran­ta, kad skam­bi­na­ma už mi­ru­sį­jį“, – kal­ba Alo­vės kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius. Prieš pa­mal­das var­pais skam­bi­na­ma vie­no­dai, be per­trau­kų.

Yra se­na tra­di­ci­ja kiek­vie­nam baž­ny­čios var­pui su­teik­ti var­dą, sim­bo­li­nį žen­klą, įra­šą lo­ty­nų kal­ba, pa­pras­tai sa­ki­nį iš Šven­to­jo Raš­to. Įpras­ta puoš­ti or­na­men­tais, her­bais. Ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas sa­ko, kad kar­tais ten­ka gir­dė­ti ar skai­ty­ti apie šven­ti­na­mus var­pus. Jo tei­gi­mu, var­pai ne šven­ti­na­mi, jie krikš­ti­ja­mi, te­pant alie­jais duo­da­mi var­dai. Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je yra du var­pai – Si­mo­nas ir Ta­das Ju­das. Dva­si­nin­kas pa­ti­ki­na, kad ne to Ju­do, ku­ris Kris­tų iš­da­vė, bet ki­to, ku­rio var­da­die­nis šven­čia­mas spa­lio 28 die­ną.

Var­po var­das, Mi­ros­la­vo kle­bo­no, te­olo­gi­jos moks­lų dak­ta­ro Mi­ros­la­vo Dov­dos tei­gi­mu, už­ra­šo­mas jį lie­jant. Anks­čiau vi­sa­da bu­vo ra­šo­mas lo­ty­nų kal­ba, šian­dien, pa­sak dva­si­nin­ko, ant nau­jų iš­lie­tų var­pų jų var­dai jau bū­na iš­ra­šy­ti ir gim­tąja kal­ba.

Alo­vės baž­ny­čia var­pi­nin­ko ne­tu­ri. Var­pais skam­bi­na var­go­ni­nin­kas Hen­ri­kas Ja­nu­kai­tis. „Aš kar­tais su­gal­vo­ju pa­skam­bin­ti paz­va­nus, jei su­ži­nau apie la­bai pa­žįs­ta­mo žmo­gaus mir­tį“, – sa­ko kle­bo­nas.

Dva­si­nin­kas me­na, kad ta­ry­bi­nės san­tvar­kos me­tu, kai jis tar­na­vo Pu­nios baž­ny­čio­je, sau­gu­mie­čių bu­vo liep­ta be rei­ka­lo var­pais ne­skam­bin­ti, tik į pa­mal­das. Teig­ta, kad gy­ven­to­jams rei­kia ra­my­bės. Bet, S.Stan­ke­vi­čiaus ti­ki­ni­mu, to­kia var­pi­nin­kė mo­te­rė­lė skam­bi­no tris kar­tus per die­ną ir nie­ko ne­at­si­ti­ko. „Aš pa­si­aiš­kin­da­vau, kad pats ne­skam­bi­nu. Man tuo­met lie­pė var­pi­nin­kei pa­sa­ky­ti, kad taip daž­nai ne­skam­bin­tų, bet ka­dan­gi pra­šy­da­vo ne­pa­gar­sin­ti, kad pra­šo val­džia, tai aš nie­kam nie­ko taip ir ne­sa­kiau. Da­bar ne­su gir­dė­jęs, jog kaž­kam var­pų gar­sai ne­pa­tik­tų, kad kaž­kas draus­tų skam­bin­ti. Tik nak­ti­mis ne­rei­kia jų lies­ti, kad są­my­šio ne­su­kel­tų“, – tei­gia kle­bo­nas S.Stan­ke­vi­čius.

Dva­si­nin­kas iki šių die­nų me­na se­mi­na­ri­jos lai­kus, kai vi­du­die­niais, 12 va­lan­dą, bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti Kau­ne skam­bant pen­kių baž­ny­čių var­pus.

„Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jos baž­ny­čia tu­ri du var­pus: Šv. Juo­za­po var­pas de­di­kuo­tas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės 1918 me­tų pro­ga, to­kiu įra­šu jis ti­tu­luo­tas, bei Šv. Jo­no.

Baž­ny­čios var­po skam­bė­ji­mas ski­ria­mas jos ben­druo­me­nei: daž­niau­siai jis skam­ba prieš šv. Mi­šias, kvie­čia jo­se da­ly­vau­ti. Skam­bi­na­ma prieš at­vyks­tant lai­do­tu­vių pro­ce­si­jai į baž­ny­čią, pra­ne­šant apie Mi­šių už mi­ru­sio­jo sie­lą au­ko­ji­mą (daž­niau­siai kai­muo­se, kur kars­tas ne­ša­mas į baž­ny­čią Mi­šioms).

Pa­gal se­ną tra­di­ci­ją var­pas bu­vo ir žmo­nių su­šau­ki­mo, pra­ne­ši­mo apie ne­lai­mę, daž­niau­siai gais­rą, žen­klas. Šian­dien tam var­po gau­de­sys jau ne­nau­do­ja­mas. Var­pais skam­bi­na­ma ir džiu­gio­mis pro­go­mis, per pa­ra­pi­jos ju­bi­lie­jus, at­lai­dus, be­lau­kiant vys­ku­po. Ka­lė­dų me­tu, kai li­tur­gi­ja bū­na vė­liau va­ka­re, o ki­tos die­nos ry­te anks­čiau ne­gu įpras­ta, tai ir var­pas apie tai pra­ne­ša žmo­nėms, skam­bė­da­mas ki­tu lai­ku. Kai kur, ypač pa­gal Ry­tų ša­lių tra­di­ci­jas, var­pų skam­bė­ji­mas iš­kil­min­ges­nis bū­na per Ve­ly­kas, ka­da skam­ba vi­sos me­lo­di­jos ir daug var­pų vie­nu me­tu.

Iki šiol dar ne­su­si­dū­rė­me, kad var­pas kam nors skam­be­siu truk­dy­tų. Nors ir ne­pri­im­ta, ke­le­tą kar­tų jau­na­ve­džiai pra­šė, kad var­pų skam­bė­ji­mas juos at­vyks­tan­čius į baž­ny­čią tuok­tis pa­si­tik­tų. Ka­dan­gi San­tuo­kos sak­ra­men­tą jie pla­na­vo pri­im­ti per šv. Mi­šių li­tur­gi­ją, tai var­pas skam­bė­jo.

Kai­muo­se var­po skam­bė­ji­mas yra sa­vo­tiš­kas lai­ko pa­tiks­li­ni­mas, o se­niems žmo­nėms, ku­rie na­mie mel­džia­si prie Ma­ri­jos ra­di­jo, var­po dū­žiai yra ry­šys su sa­vo pa­ra­pi­ja“, – ži­nio­mis da­li­ja­si kun. Mi­ros­la­vas.

Aly­taus baž­ny­čios var­pai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją

Šian­dien var­pus skam­bant gir­di­me re­čiau. Se­niau, so­viet­me­čiu, ką pa­tvir­ti­no ir kun. S.Stan­ke­vi­čius, jų ty­lą bu­vo ga­li­ma pa­aiš­kin­ti drau­di­mais. Ko­dėl var­pai pri­ti­lę šian­dien? Pa­sak ti­kin­čių­jų, teig­ti, kad var­pai ne­skam­ba iš vi­so, ne­ga­li­ma. Jie skam­ba, gal ne vi­sa­da, nes kar­tais ne­bū­na kam pa­skam­bin­ti, o šiuo me­tu daž­no­je baž­ny­čio­je įreng­tas pro­gra­mi­nis var­pų val­dy­mo me­cha­niz­mas gen­da. Be to, ne vi­siems var­pų skam­bė­ji­mas yra mie­las, bu­vę pra­šy­mų ne­skam­bin­ti taip daž­nai.

Aly­taus de­ka­nas Arū­nas Už­upis sa­ko, kad to­kių pra­šy­mų pas­ta­ruo­ju me­tu ne­su­lau­kia. Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pai skam­ba tik du kar­tus – ry­te ir va­ka­re, ir trum­pai, apie mi­nu­tę. Dvy­lik­tą va­lan­dą su­skam­ba Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios 800 ki­log­ra­mų var­pas. Vidz­gi­ry­je esan­ti Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Krikš­čio­nių Pa­gal­bos baž­ny­čia taip pat tu­ri di­de­lį var­pą. Aly­taus Šv. Bru­no­no Kver­fur­tie­čio kop­ly­čia var­po ne­tu­ri. Kop­ly­čioms ne­bū­ti­ni var­pai, li­tur­gi­ja ne­si­re­mia vien į var­pus. „No­ri­si kar­tais skam­bin­ti var­pais“, – at­vi­rai sa­ko šios kop­ly­čios kle­bo­nas, Aly­taus pa­tai­sos na­mų ka­pe­lio­nas Val­das Si­ma­nai­tis.

Bu­vęs Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas J.E. Juo­zas Že­mai­tis, 1996 me­tų sau­sį Aly­tu­je krikš­ty­da­mas tris nau­jus Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pus, nu­lie­tus Len­ki­jo­je, Felc­zyns­kių lie­jyk­lo­je, pri­si­mi­nė, kad pir­mie­ji jo pa­krikš­ty­ti var­pai bu­vo po­ka­ry­je par­vež­ti Sim­no baž­ny­čiai iš Ka­ra­liau­čiaus. O Aly­tu­je mi­nė­ti var­pai bu­vo vie­ni iš pir­mų­jų, po so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos nu­lie­ti už­sie­ny­je kon­kre­čiai Lie­tu­vos baž­ny­čiai.

Šven­tų An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios var­pi­nė­je su­mon­tuo­ti trys Felc­zyns­kių var­pai, bet, pa­sak de­ka­no, skam­bi­na­ma vie­nu.

Mu­zi­ko­lo­gas Ar­vy­das Ka­raš­ka yra sa­kęs, kad var­pai vi­sa­da ka­bo­jo aukš­tai ir žiū­rė­jo į žmo­nes, bet žmo­nės ža­vė­jo­si tik di­de­lė­je erd­vė­je įspū­din­gai vib­ruo­jan­čiu jų gar­su, ne­ma­ty­da­mi, kaip var­pai at­ro­do. Dau­ge­lio Lie­tu­vos baž­ny­čių var­pi­nė­se ir bokš­tuo­se ka­bo la­bai ver­tin­gi is­to­ri­jos, dai­lės ir raš­ti­jos pa­min­klai.

Aly­taus Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čios pa­sta­tas ne tik se­niau­sias pa­sta­tas šia­me ra­jo­ne. Jo bokš­te skam­ba is­to­ri­nio me­no ver­ty­bė – vie­no gar­siau­sių Lie­tu­vos var­pų lie­ji­kų Jo­han­ne­so De­la­mar­so var­pas, nu­lie­tas Vil­niu­je 1669 me­tais. Šio var­po gar­sas dau­ge­liui la­bai gra­žus.

Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios var­pui, kaip tei­gė kle­bo­nas Da­rius Va­si­liaus­kas, 2006-ųjų va­sa­rio 26-ąją su­teik­tas Šv. Be­ne­dik­to var­das.

„Var­pą puo­šia už­ra­šas „Kan­trūs siel­var­te“ ir da­ta – 1921 m. bei kas jį do­va­no­jo. Var­pas yra gau­tas iš Vo­kie­ti­jos, tar­pi­nin­kau­jant Ša­kių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nui kun. Vir­gi­ni­jui Ke­ler­tui“, – tei­gia kle­bo­nas D.Va­si­liaus­kas.

Nau­juo­sius me­tus su­tin­ka Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus ar­tu­mo­je

Pi­va­šiū­nų Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų šven­to­vės var­pas ka­ro me­tais bu­vo pa­im­tas. „Ma­no ži­nio­mis, jį iš ka­rei­vių iš­pir­ko Mar­cin­ko­nių pa­ra­pi­jie­čiai ir jis da­bar yra Mar­cin­ko­nių pa­ra­pi­jos var­pi­nė­je, o Pi­va­šiū­nuo­se yra ki­tas.

Ant se­no­sios var­pi­nės yra bu­vęs įdo­mus už­ra­šas, ta­čiau ji 1973 me­tais su­de­gė“, – me­na kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Vin­cas Baub­lys.

Pi­va­šiū­nų pa­ra­pi­jo­je var­pais skam­bi­na­ma pu­sę va­lan­dos prieš šv. Mi­šias. Var­pas čia taip pat skam­ba ga­vus ži­nią apie pa­ra­pi­jie­čių mir­tį, mi­ru­sį­jį ly­dint į baž­ny­čią ir iš baž­ny­čios į ka­pus, į Am­ži­no­jo po­il­sio vie­tą.

Iš­skir­ti­nai var­pai čia ai­di prieš Ve­ly­kas, o per Ka­lė­das to­kio jų gau­de­sio ne­bū­na. Kaip tei­gia kle­bo­nas, pa­gal tra­di­ci­ją kiek­vie­nais me­tais gruo­džio 31 die­ną, bai­giant ka­len­do­ri­nius me­tus, pu­sę va­lan­dos prieš vi­dur­nak­tį vyks­ta Pa­dė­kos pa­mal­dos Švč. Sak­ra­men­to ado­ra­ci­ja – gar­bi­ni­mas, dė­ko­ja­ma Die­vui už pa­tir­tas ma­lo­nes, o vi­dur­nak­tį, 24 val., pa­si­tin­kant Nau­juo­sius me­tus – šv. Mi­šios. Mel­džia­ma Vieš­pa­tį, kad lai­min­tų ir at­ei­nan­čius me­tus.

„Ir šiais me­tais ti­kin­tie­ji su­tiks Nau­juo­sius me­tus Eu­cha­ris­ti­nio Jė­zaus ar­tu­mo­je. Kiek­vie­nais me­tais at­ei­na skir­tin­gai mal­di­nin­kų, ta­čiau nė­ra ma­žai“, – pa­ste­bi dva­si­nin­kas.

„Kaip ir per­nai, Nau­juo­sius me­tus švę­si­me baž­ny­čio­je, vyks pa­dė­kos šv. Mi­šios, ku­rio­se gros pa­ra­pi­jos jau­ni­mas. Mi­šių yra kvie­čia­mi vi­si, per­nai da­ly­va­vo apie 60 žmo­nių. Lau­kia­me vi­sų ir šie­met, kad kuo dau­giau žmo­nių tą ben­drys­tę no­rė­tų iš­gy­ven­ti su Kris­tu­mi. Sek­ma­die­niais Eu­cha­ris­ti­ją Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je lan­ko apie 350–400 žmo­nių, tai apie 14 proc. pa­ra­pi­jie­čių. Lie­tu­vos vi­dur­kis – apie 7 proc., skai­čiuo­ja­mi tie, ku­rie de­kla­ruo­ja sa­ve ka­ta­li­kais.

Kai­muo­se daug se­nų ir li­go­tų žmo­nių, ku­rie dėl svei­ka­tos ne­ga­li at­vyk­ti, tad kar­tą per mė­ne­sį lan­ko­me juos na­muo­se, nuo­lat ap­lan­ko­mų yra apie 45, dar de­šimt lan­ko­me pa­gal ga­li­my­bes. Tad ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad mū­sų pa­ra­pi­jo­je šis pro­cen­tas ga­na ne­blo­gas, aiš­ku, ne­ga­li­me ly­gin­tis su kai­my­ni­ne Len­ki­ja, kur apie pu­sę žmo­nių kiek­vie­ną sek­ma­die­nį šven­čia Eu­cha­ris­ti­ją. Bet jų ki­to­kia tra­di­ci­ja ir pra­ei­ties po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja, kai­my­nai bu­vo lais­ves­ni ir tvir­ti iš­sau­go­ti sa­vo ti­kė­ji­mą. Mes džiau­gia­mės, kad nors ir lė­tai, po tru­pu­tį, pa­ra­pi­jos ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė gau­sė­ja“, – sa­vo įžval­go­mis pa­si­da­li­jo Mi­ros­la­vo kle­bo­nas M.Dov­da.

 

Aldona KUDZIENĖ

Rekomenduojami video