– Netrukus įvyksiantis referendumas – tikriausiai vienas svarbiausių dešimtmečio įvykių Didžiojoje Britanijoje. Kaip jūs šį įvykį vertinate, turint galvoje, kad tai antras kartas istorijoje, kai britai referendume sprendžia dėl narystės?

– Dažnai, kai tenka kalbėtis su žmonėmis už Britanijos ribų, jaučiu tik sumišimą, kam  apskritai britai rengia šį referendumą. Manau, kad daugelyje kitų šalių Europos Sąjungą žmonės mato galbūt ne kaip patį geriausią dalyką, bet kaip tai, kieno dalimi tikrai norisi būti. Didžiosios Britanijos santykiai su  Bendrija visą laiką buvo komplikuoti. Dar 1950 m. daugelis nepritarė Bendrijos pirmtakei – Europos Ekonominei Bendrijai. Vėliau buvo nuspręsta, kad svarbu prisijungti prie organizacijos, tačiau tam labiausiai priešinosi Prancūzija, kuri bijojo, kad taip bus paminta jos lyderystė.

Kai galiausiai Britanija prisijungė 1973 m., ekonominė situacija nebuvo labai stipri, nes šalis neturėjo aiškios pozicijos geopolitikoje, imperija buvo visiškai žlugusi, o ją pakeitė Tautų Sandrauga, kurios vaidmuo buvo sunkiai apibūdinamas. Manau, kad 1973 m. prisijungimas prie ES buvo laikoma vienintele alternatyva. Tai labai skiriasi nuo Lietuvos atvejo, kai po komunistinio laikotarpio noras prisijungti prie Europos buvo labai didelis dėl saugumo, taikos, modernizacijos.

Tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo labai daug kalbama, kad esame geriausia šalis pasaulyje, mes laimėjome Pirmąjį ir Antrąjį Pasaulinį karą, Pasaulio taurę, mes skleidžiame demokratiją, popmuziką visame pasaulyje. Deja, tokiuose debatuose trūksta savikritiškumo. Taigi, ES augant, žmonės tapo nepatekinti, kad kažkas kitas jiems sako, kaip reikia elgtis, o jausmas, kad jie tikrai yra Bendrijos dalis, labai mažas.

Nepagelbėjo ir tai, kad britų politikai niekada aiškiai taip ir nepasakė, kodėl šis  darinys yra geras, kokia iš to nauda, apie galimybes kartu su kitomis šalimis priimti sprendimus, apie pagalbą kuriant santykius su kitomis valstybėmis. Šie dalykai matomi ne kaip teigiami, o kaip savo galios atidavimas.

– Ar prie pasitraukimo iš ES nuotaikų prisidėjo ir Rytų Europos šalys bei imigrantai iš šių valstybių? Juk tikriausiai didelio imigracijos srauto klausimas į Didžiąją Britaniją eina kartu su demokratijos klausimu?

– Manau, kad imigracija tapo vienu daugiausia britų politikų linksniuojamu klausimu. Kiekvienas paprastas britas turėtų ką pasakyti šia tema. Kartu tai labai paradoksali situacija. Britų vyriausybės, kurioms sekėsi, visada pritardavo ES plėtrai, jie norėjo, kad prie jos prisijungtų daugiau šalių, nes tai matė kaip stabilumo, saugumo užtikrinimą. Taigi britų vyriausybė buvo labai entuziastinga dėl Centrinės ir Rytų Europos šalių prisijungimo. Pavyzdžiui, Prancūzija tam labai priešinosi.

Didžioji Britanija buvo viena iš trijų Bendrijos narių, sakiusių, kad laisvojo judėjimo principas turi būti įvestas neatidėliojant, todėl lietuviams ir kitiems naujiems ES nariams nebuvo taikomas pereinamasis laikotarpis. To rezultatas – daugybė lietuvių ir kitų Rytų Europos gyventojų atvyko į Britaniją, kai ekonominė padėtis buvo tikrai nebloga. Iš ekonominės pusės  tai buvo labai didelis teigiamas postūmis, kuris leido Didžiajai Britanijai turėti geriausius rodiklius visoje ES per paskutinį dešimtmetį.

Tačiau problema buvo ta, kad kai kurioms šalies dalims imigracija buvo visiškai svetimas dalykas, tam nebuvo pasiruošta. Pavyzdžiui, į Rytų Angliją, žemdirbiškąją dalį, atvyko daugybė lenkų, lietuvių ir kitų rytų europiečių dirbti fizinio darbo. Tai sukūrė tam tikrą spaudimą, ypač tokioms institucijoms, kaip mokyklos, ligoninės. Imigracija tapo labai primityviu argumentu palaikančiųjų „Brexit“ kampanijoje.

– Jei įmanoma, nupieškite tipiško asmens, pasisakančio už pasitraukimą iš ES portretą. Ko jie nori arba nenori iš Bendrijos?

– Klasikinis pavyzdys būtų toks – vyresnis, menko išsilavinimo asmuo. Tikriausiai jis bus tas, kuris apskritai mato žlungančią politiką. Jam nepatinka šalis, kokią mato, jis mano, kad ekonominiai, politiniai, socialiniai pokyčiai nėra pozityvūs, kad sistema netarnauja jiems. Jie dažniausiai yra nusivylę dabartimi.

Britai turi labai aiškią sąžiningumo koncepciją ir jiems neatrodo sąžininga, kad užsieniečiams suteikiamos tokios pat sąlygos, kaip ir jiems. Kai žmonės peržvelgia ES, jie mato šias problemas: daugiau nei septynerius metus trunkančią euro zonos krizę, pabėgėlių, migrantų krizę, žlungančią Šengeno erdvę, jie mato Rusiją, kuri gali daryti ką nori be tvirto Bendrijos atsako.

– O tie, kurie remia pasilikimo ES kampaniją?

– Jie jaunesni, labiau išsilavinę, kosmopolitiški. Tai tokia visuomenės dalis, kurie daugiau keliauja, kurie turi draugų ir kolegų skirtingose pasaulio šalyse. Jie sėkmingai prisitaikė prie ekonominių, socialinių pokyčių. Jų darbas neretai peržengia sienas.

Galima išskirti dvi grupes. Pirmoji – pozityvesnė. Tai žmonės, kurie supranta tarptautinio bendradarbiavimo naudą. Jaunesni žmonės beveik visai neturi prisiminimų, kaip Britanija atrodė prieš tapdama ES nare.

Antra grupė įvairialypė. Jie tiesiog nerimauja, kaip atrodys pasitraukimas iš ES, nes  viskas vis dar labai neaišku. Jie supranta, kad ES turi daug įtakos, ar tai būtų galimybė laisvai keliauti, santaupų, darbo perspektyvos, bendra šalies ekonominė padėtis. Ekonomistai sutaria, kad, britams nutarus pasitraukti, reikėtų laukti skaudaus smūgio ekonomikai.

– Ar tris mėnesius trunkanti  referendumo kampanija suteikė daugiau aiškumo, ar atvirkščiai?

– Oficiali kampanija trunka 10 savaičių, tačiau apie narystę ES diskutuojama nuo praėjusių metų visuotinių rinkimų. Norėčiau pasakyti, kad kampanija suteikė daugiau aiškumo, tačiau taip tikrai nėra. Nė viena pusė vis dar nepateikė plano, kaip Didžioji Britanija atrodys ateityje, kokią visuomenę mes norime matyti. Kai šios diskusijos nėra, žmonėms tikrai sunku nuspręsti, ar ES būti yra gerai, ar ne.

Manau, kad žmonės tikrai norėtų tai išgirsti, tačiau abi pusės tiesiog susikoncentravusios, kaip laimėti  referendumą. Tačiau neaišku, kodėl jie to nori. Nemažai laiko užima ir abiejų stovyklų kaltinimai viena kitai.  Britai jaučiasi nusivylę. Į labai sudėtingus klausimus pateikiami per daug supaprastinti atsakymai.