„Kai pradėjo transliuoti radijo programas, pirmieji žmonės, kurie skaitė pranešimus, buvo daugiau techninio personalo atstovai, ir, matyt, jų kalba tikrai nebuvo taisyklinga. Lituanistui P. Babickui tai labai kliuvo, ir, atvykęs pasveikinti tuometinio vadovo Alfonso Jurskio su radijo paleidimu, jis pakritikavo lietuvių kalbą. P. Babickui pasiūlyta pabandyti pačiam, jis gavo tekstą, iškart ėjo į radijo kambarėlį, nepadarė nė vienos klaidos, ir, išėjęs iš studijos, gavo pakvietimą dirbti radijuje. P. Babickas sutiko, ir daugelį metų darbavosi LRT radijuje ne tik kaip diktorius, bet ir kaip programų sudarytojas“, – pirmojo LRT diktoriaus istorija dalijasi ekskursijas po nacionalinį transliuotoją vedanti R. Impolevičienė.

P. Babickas, archyvo nuotr.

Netrukus radijuje atsirado daugiau profesionaliai dirbančių diktorių, kurie, R. Impolevičienės teigimu, turėjo išskirtinių teisių: „Į diktorių koridorių, ten, kur buvo studijos, galėdavo įeiti tik žmogus su specialiu leidimu. Į LRT pastatą patekti reikėdavo vieno leidimo, o į diktorių koridorių – atskiro, specialaus leidimo.“

Anot LRT muziejaus vadybininkės, diktoriais norėdavo tapti tikrai nemažai žmonių: kai paskelbdavo konkursą, ateidavo apie 300, kartais – ir daugiau kandidatų.

„Norint tapti diktoriumi, labai svarbus buvo balsas. Labai dažnai diktoriais dirbdavo aktoriai, nes jų balsai tiko, jie mokėjo skaityti su intonacija.

Šiandien diktorių beveik nebeturime, liko vos keli. Viena žinomiausių – Bernadeta Lukošiūtė, kurią daugelis žino kaip televizijos žvaigždę Tetą Betą. Anksčiau ji vedė laidą „Labanakt, vaikučiai“, prieš kelerius metus laida buvo atkurta, pavadinta „Labanaktuku“ ir yra rodoma per LRT KULTŪRĄ. B. Lukošiūtė yra vienintelė diktorė, turinti savo autorinę laidą vaikams – „Tetos Betos viktorina“.

Šiandien išlaikyti diktorius, kurie paruoštą tekstą tik perskaito, būtų per didelė prabanga, tad dabar radijuje dirba žurnalistai, patys ruošiantys medžiagą ir ją perskaitantys“, – pažymi R. Impolevičienė.