Net ir santūrių suomių ūkininkų kantrybė turi ribas: užsitęsus sunkmečiui, jie ne juokais žada spausti  į kampą savo valdžią.

Pajamos smuko 40 proc.

Suomija yra vienas iš toliausiai į šiaurę esančių žemdirbystės kraštų, priverstų prisitaikyti prie anaiptol nelepinančių gamtos sąlygų. Pietinėje šalies dalyje vegetacijos laikotarpis trunka apie 170 dienų, šiaurinėje – tik 130. Ganiavos sezonas, kuris Lietuvoje paprastai trunka 145–155 dienas, Suomijoje ilgiausiai tęsiasi 120 dienų. Suomių žemdirbystės pagrindas – sąlyginai nedideli šeimos ūkiai, vidutinis vieno ūkio valdomos žemės dydis – maždaug 39 ha. Dažnai dalį jos užima miškas, be kurio sunku įsivaizduoti suomišką peizažą.

Pasak statistikų, beveik trečdalis iš visų 5,3 mln. Suomijos gyventojų yra įsikūrę kaimo vietovėse. Tokio sodybų tuštėjimo meto, kaip Lietuvoje, čia nėra, nors kai kurias mūsų ūkininkus slegiančias problemas puikiai pažįsta ir mūsų šiauriniai kaimynai.

Nuo pat metų pradžios sustiprėjusias nelinksmas suomių žemdirbių nuotaikas dar labiau sugadino rudeniop šalies Vyriausybės parengtas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Po šių metų pavasarį surengto traktorių žygio į Helsinkį, kai sostinės Senato aikštę užtvindė daugiau nei 600 traktorių, ūkininkai tikėjosi, kad šalies valdžia atsižvelgs į sunkią jų padėtį dramatiškai sumažėjus iš žemės ūkio gamybos gaunamoms pajamoms. Suomijos gamtos išteklių instituto duomenimis, pernai Suomijos žemdirbių bazinės pajamos, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 40 proc. – nuo 16 900 iki 9 700 eurų. Vieno ūkio metinės pajamos vidutiniškai smuko beveik 10 tūkst. eurų. Pati blogiausia padėtis susidarė pienininkystės sektoriuje, kuris nusitempė žemyn viso kaimo sektoriaus ekonominius rodiklius.

Gąsdina traktorių žygiu

Su įpykusiais ūkininkais, kurie į protesto akciją Helsinkyje suvažiavo iš įvairių šalies regionų, sukorę ne vieną šimtą kilometrų, susitikę politikai žarstė pažadus, tačiau rudeniop tapo akivaizdu, kad skambios kalbos tebuvo oro drebinimas. „Traktorių žygis pavasarį buvo geras, bet mes buvome apgauti“, – žurnalistams sakė ūkininkas Mattis Lappalainenas iš Kiuruvesio municipaliteto centrinėje šalies dalyje. Su juo, ko gero, sutiktų dauguma šio žygio dalyvių, bandžiusių atkreipti šalies valdžios dėmesį į „katastrofišką“ situaciją žemės ūkyje. M.Lappalaineno kraštietis Ahtis-Pekka Vornanenas, vienas iš šios akcijos organizatorių, nemato kitos išeities, kaip tik vėl priminti įstatymų leidėjams apie ūkininkus nauju traktorių žygiu į Helsinkį, kuris būtų surengtas spalio mėnesį. Tik šį kartą protesto akcija būtų ilgesnė ir, suprantama, piktesnė.

Suomių pienininkai grasina artimiausiu metu pakartoti traktorių žygį į Helsinkį. Scanpix nuotr.

Pasak Suomijos leidinio „Yle.fi“, Vyriausybė nenumojo ranka į žemdirbių prašymus: naujo biudžeto svarstymuose linkstama pritarti siūlymui skirti papildomus 27 mln. eurų numatytai žemės ūkio paramai ir kompensacijoms. Tačiau tokios sumos toli gražu nepakanka, kad būtų kompensuoti ūkininkų praradimai. „Palyginti su 2014 metais, ūkiai mūsų regione neteko 10 mln. eurų paramos ir 40 mln. eurų dėl rinkoje sumažėjusių kainų“, – aiškino Žemės ūkio gamintojų ir miškų savininkų sąjungos (MTK) Šiaurės Savo regiono vykdomasis direktorius Jari Kauhanenas. Pasak jo, jau dabar labai daug ūkininkų susidūrė su tokiais finansiniais sunkumais, kad   jiems kiek atsikvėpti leistų tik anksčiau nei paprastai valstybės išmokėta parama. Šių išmokų reikėtų ne vėliau kaip spalio pradžioje. Be to, tiems ūkininkams, kurie negali gauti paskolų iš bankų, valdžia turėtų nedelsiant sudaryti galimybę pasinaudoti ekstremalioms situacijoms numatytais kreditais.

Nukentėjo labiausiai

Smukusios pieno supirkimo kainos Suomijos pienininkystės ūkiams smogė skaudžiausiai, tvirtina Suomijos žemės ūkio gamintojų ir miškų savininkų sąjungos vadovai. Anot jų, dėl perprodukcijos pieno rinkoje suomių ūkininkų metinės pajamos sumažėjo labiausiai visoje ES – net 40 proc.  Liūdniausia, kad nėra jokių pieno sektoriaus atsigavimo ženklų.

„Maisto grandinėje tarp pardavimo kainos ir paties ūkininko uždarbio jau visai nebeliko laisvos vietos, – teigė sąjungos atstovas Juha Marttila. – Kad ir kaip būtų, bet koks kainų spaudimas neišvengiamai tampa pačių gamintojų problema.“ Pastaruoju metu įsitvirtinusios žemos trąšų ir degalų kainos šiek tiek palengvino ūkininkų padėtį, tačiau to nepakanka prarastoms pajamoms kompensuoti. Maždaug už 50 km nuo Helsinkio esančio pieno ūkio savininkas Marko Rasanenas žurnalistams sakė iš anksto pasiruošęs galimam pieno supirkimo kainų smukimui, nes gerais laikais atsidėjo pinigų juodai dienai. „Taip pat sustabdžiau kai kurias investicijas, kurias planavau, todėl šiaip ne taip laikausi. Manau, kad ir kiti ūkininkai elgiasi taip pat“, – sakė M.Rasanenas. Žinoma, atlaikyti sunkmetį padeda ir finansinė ES parama.

Mokėjimų funkcijas atliekančios Suomijos kaimo reikalų agentūros (MAVI) atstovų teigimu, pernai  šalies žemės ūkio gamintojams buvo skirta įvairių subsidijų, kurių bendra suma siekė 1,17 mlrd. eurų. Finansinę paramą gauna maždaug 58 tūkst. Suomijos ūkių. Vidutinis paramos dydis siekia iki 30 tūkst. eurų per metus, jis priklauso nuo ūkio dydžio, žemės ūkio gamybos tipo ir kitų dalykų, tad vienais atvejais į ūkininko sąskaitą pervesta subsidija gali siekti vos kelis šimtus eurų, kitais – kelis šimtus tūkstančių. Didžiausia vienam ūkiui pernai išmokėta subsidija buvo 695 tūkst. eurų.

Kmynų imperija

Gal sunkmetį išgyvenantiems suomių pienininkams nevertėtų guosti save anksčiau ar vėliau pakilsiančiomis supirkimo kainomis, o iš esmės pakeisti veiklą ir tapti, pavyzdžiui, kmynininkais? Juolab kad gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Nors Suomijos klimatas daugeliui žemės ūkio kultūrų nėra labai svetingas, tačiau kmynams jis tinka kuo puikiausiai: šie augalai tiesiog dievina ilgas ir šviesias suomiškos vasaros naktis ir jų apgaubtuose laukuose sukaupia kur kas daugiau eterinių aliejų, skonio ir kvapo, nei auginami kitur. Po to, kai suomiškos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams užsivėrė labai svarbi Rusijos rinka, vis daugiau ūkininkų ėmė rinktis kmynus kaip gelbėjimosi ratą, padėsiantį pasiekti pasaulinę rinką.

Suomija jau garsėja kaip kmynų imperija, išsikovojusi 30 proc. pasaulinės šių prieskonių rinkos. Scanpix nuotr.

Pirmosios kmynų plantacijos Suomijoje atsirado maždaug 1990 metais, tačiau tik pastaraisiais metais ūkininkai suskubo smarkiai padidinti jų produkciją. Šiuo metu kmynai auginami maždaug 1500 šalies ūkių, jais apsėta daugiau nei 20 tūkst. ha laukų. Suomija dabar yra viena didžiausių kmynų tiekėjų, joje išauginama 30 proc. visų pasaulinei rinkai skirtų šių prieskonių. Suomiški kmynai daugiausia eksportuojami į Europos šalis, Šiaurės Ameriką ir Indiją.

„Ilgą laiką jie buvo reta kultūra, bet dabar, kai grūdininkai kenčia dėl Rusijos sankcijų, kmynų auginimas eksportui tapo nebloga paspirtimi“, – sakė 27 ha savo žemės kmynais apsėjęs ūkininkas Andersas Abrahamssonas iš Kimitoono municipaliteto pietvakarinėje šalies dalyje. 99 proc. jo išaugintų kmynų parduodami užsienyje. Tačiau jis perspėja neapsigauti ir pernelyg nesižavėti šia „aukso gysla“: esą ne vieni suomiai pasaulyje augina kmynus ir ne vien tik jie supranta, kad tai pelningas užsiėmimas. „Iš tikrųjų viskas priklauso nuo situacijos kitose pasaulio dalyse. Kaip ir kiekvieno eksportui skirto produkto kmynų kainos svyravimai gali būti gana dideli“, – sakė ūkininkas.