„Kaip at­ro­do tik­ras ka­ro žur­na­lis­tas?“ – svars­tė Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) klau­sy­to­jai prieš su­si­ti­ki­mą su Ri­čar­du La­pai­čiu. Laz­di­jų rajone gy­ve­nan­tis, karš­tuo­se pla­ne­tos taš­kuo­se pa­tir­ties tu­rin­tis re­por­te­ris pa­ty­rė, ką reiš­kia at­si­dur­ti ka­ro zo­no­je, bū­da­mas vos 20-ies. Tie­sa, pir­mą kar­tą jis nu­vy­ko ten at­si­tik­ti­nai, o vė­liau tai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du ir profesija.

Kaip ir gar­si ra­šy­to­ja, No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tė Svet­la­na Alek­si­je­vič, be­je, taip pat žur­na­lis­tė, Ri­čar­das ka­ruo­se ieš­ko­jo pa­pras­to ma­žo žmo­gaus li­ki­mo. Tik S.Alek­si­je­vič sa­vo do­ku­men­ti­niuo­se ro­ma­nuo­se kal­bi­no Čer­no­by­lio ava­ri­jos liu­di­nin­kus, Af­ga­nis­ta­no ka­ro da­ly­vių ar­ti­muo­sius, o R.La­pai­tis ka­ri­nį kon­flik­tą Kal­nų Ka­ra­ba­che bei Če­čė­ni­jos ka­rą ma­tė sa­vo aki­mis, pa­gal jo die­no­raš­čius bu­vo su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Be­ga­li­nis ko­ri­do­rius“.

„Kai ne­tu­ri pa­tir­ties ir ne­bi­jai mir­ties, vi­si ke­liai vie­no­dai ge­ri“

„Rei­kia bū­ti stip­riam dva­siš­kai ir iš­mok­ti ne­si­neš­ti ba­ga­žo – pri­si­mi­ni­mų apie na­mus“, – sa­ko R.La­pai­tis, pa­klaus­tas, ko­kių sa­vy­bių rei­kia karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se dir­ban­čiam žur­na­lis­tui. Ir pa­ta­ria at­kreip­ti dė­me­sį, kai ro­do­mi re­por­ta­žai iš ka­ro zo­nų: daž­nai net jį ren­gu­sio, gy­vy­be ri­zi­ka­vu­sio žur­na­lis­to pa­var­dės ek­ra­ne ne­lie­ka, tik nau­jie­nų agen­tū­ros pa­va­di­ni­mas.

„Už vi­sų ka­rų – žmo­nių li­ki­mai, ma­mos ir vai­kai, ku­rie ga­lė­jo tap­ti mo­ky­to­jais, gy­dy­to­jais, moks­li­nin­kais. Bet ne­ta­po. Ma­tęs ka­rą, aš no­riu kal­bė­ti ne apie po­li­ti­ką, bet apie žmo­nes, man tai yra svar­bu. Net kai jū­sų ne­bus, kaž­kas ju­mis di­džiuo­sis“, – ti­ki­na Ri­čar­das.

Ne­re­tai kvie­čia­mas į su­si­ti­ki­mus, pra­šo­mas pa­pa­sa­ko­ti apie žur­na­lis­to pa­tir­tį ka­ro zo­no­se, jis at­vi­rai kal­ba apie tai, kad ne­mėgs­ta grįž­ti ten pri­si­mi­ni­muo­se, var­ty­ti nuo­trau­kų, įam­ži­nu­sių uni­ka­lius, bet žmo­giš­ku­mą pa­mi­nan­čius kad­rus.

Kaip vis­kas pra­si­dė­jo? „Kai ne­tu­ri pa­tir­ties ir ne­bi­jai mir­ties, vi­si ke­liai vie­no­dai ge­ri“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, pri­si­min­da­mas 1992 me­tų va­sa­rį, kai jis at­vy­ko į Ba­ku. 23-ejų me­tų vai­ki­nas iš Lie­tu­vos pla­na­vo pa­ke­liau­ti po Vi­du­ri­nę Azi­ją, bet su­ti­ko iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho ki­lu­sį ben­dra­am­žį, ku­rio pa­sa­ko­ji­mas apie gim­tą ša­lį pa­ska­ti­no no­rą ją pa­ma­ty­ti.

1992 me­tais į Azer­bai­dža­ną jis at­vy­ko kaip tu­ris­tas ir pa­te­ko į dra­ma­tiš­kų įvy­kių sū­ku­rį – ta­po Cho­dža­ly sker­dy­nių liu­di­nin­ku. Tai bu­vo vie­nas žiau­riau­sių te­ro­ro ak­tų, ko­kie tik bu­vo or­ga­ni­zuo­ti prieš ci­vi­lius gy­ven­to­jus XX am­žiu­je. Per vie­ną nak­tį ar­mė­nų ir ru­sų ka­riš­kiai, pa­de­da­mi ar­mė­nų te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, nu­žu­dė 613 azer­bai­dža­nie­čių, tarp žu­vu­sių­jų bu­vo daug vai­kų, mo­te­rų ir se­ne­lių.

Dzū­ką nuo Laz­di­jų įgar­si­no Je­re­my Iron­sas

As­me­ni­niu fo­to­apa­ra­tu 1992 me­tais ėmęs fik­suo­ti krau­pius įvy­kius kaip tu­ris­tas, R.La­pai­tis il­gai­niui ta­po pro­fe­sio­na­liu ka­ro žur­na­lis­tu Kau­ka­zo re­gio­ne.

„Kal­nų Ka­ra­ba­cho mies­te Ag­da­me pa­te­kau į vi­siš­ką pek­lą, pa­ty­riau to­kį šo­ką, kad din­go net lai­ko nuo­vo­ka ir tik pa­gal die­no­raš­tį at­si­ren­ku da­tas. Iš iš­orės at­ro­džiau jau­nas vai­ki­nas, o vi­du­je jau­čiau­si vi­siš­kas se­nis“, – dra­ma­tiš­kus iš­gy­ve­ni­mus pri­si­me­na R.La­pai­tis.

Iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho į Ba­ku jis grį­žo su uni­ka­liais fo­to­gra­fi­jos kad­rais ir die­no­raš­čiu. „Sū­ne­li, ne­ži­nau, iš kur tu at­vy­kęs, bet grįžk į sa­vo ša­lį ir pa­ra­šyk tie­sos žo­dį“, – to­kie pra­šy­mai pa­ly­dė­jo lie­tu­vį.

Re­por­ta­žus iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho apie dra­ma­tiš­kus 1992-ųjų pra­džios įvy­kius žur­na­lis­tas tuo­met yra pub­li­ka­vęs taip pat ir laik­raš­ty­je „Aly­taus nau­jie­nos“. At­si­tik­ti­nai pa­te­kęs į dra­ma­tiš­kų įvy­kių sū­ku­rį, jis su­pra­to sa­vo prie­der­mę kaip žmo­gaus, ku­ris ga­li skleis­ti tie­sos žo­dį – tai bu­vo ypač svar­bu prieš ket­vir­tį am­žiaus, kai dar ne­bu­vo ne tik so­cia­li­nių tin­klų, bet ir mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų.

2013 me­tais pa­sta­ty­tas ne­ko­mer­ci­nis do­ku­men­ti­nis Min­dau­go Ur­bo­na­vi­čiaus fil­mas „Be­ga­li­nis ko­ri­do­rius“ (angl. „End­less Cor­ri­dor“), ku­rį įkvė­pė R.La­pai­čio die­no­raš­čiuo­se pa­pa­sa­ko­ta Cho­dža­ly tra­ge­di­ja. Juos­ta iš­ke­lia­vo į An­gli­ją, ten bu­vo adap­tuo­ta už­sie­niui, ją įgar­si­no bri­tų ki­no žvaigž­dė J.Iron­sas.

„Pra­dė­ję fil­muo­ti fil­mą, mes iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų su­ži­no­jo­me, kad 1992 me­tais įvy­kių liu­di­nin­kas bu­vo ir jau­nas vai­ki­nas iš Lie­tu­vos Ri­čar­das. „Sau­go­ki­tės, tai la­bai pa­vo­jin­ga“, – įspė­jo jį vie­ti­niai, bet smal­saus vai­ki­no tai ne­su­lai­kė. Į Ag­da­mo mies­tą jis at­vy­ko po to, kai nak­tį įvy­ko Cho­dža­ly žu­dy­nės, – ir pa­te­ko tie­siai į bėg­lių, krau­jo ir la­vo­nų srau­tą. Ap­link tvy­ro­jo pa­ni­ka, nie­kas ne­su­pra­to, kas įvy­ko, ki­lo įvai­riau­sių ver­si­jų. Už­sie­nio žur­na­lis­tus nuo įvy­kio bu­vo sten­gia­ma­si at­stum­ti, iš­siųs­ti iš te­ri­to­ri­jos, bet Ri­čar­das pa­si­slė­pė vieš­bu­ty­je ir li­ko. Jo is­to­ri­ja vi­sus įvy­kius tvar­kin­gai su­ve­ria ant vie­no siū­lo“, – vie­na­me in­ter­viu yra pa­sa­ko­jęs fil­mo re­ži­sie­rius M.Ur­bo­na­vi­čius.

R.La­pai­tį fil­mo kū­rė­jai su­ra­do vien­kie­my­je Laz­di­jų kai­me, jis ne­iš­kart su­ti­ko tap­ti fil­mo he­ro­ju­mi, jo pri­si­mi­ni­mai bu­vo to­kie sun­kūs, kad ne­si­no­rė­jo į juos grįž­ti. „Ir jau tik­rai nie­ka­da ne­ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad fil­me ma­ne, dzū­ką iš Laz­di­jų vien­kie­mio, įgar­sins to­kia ki­no žvaigž­dė kaip Je­re­my Iron­sas“, – šyp­te­li žur­na­lis­tas.

Pa­pras­tiems žmo­nėms pa­de­da į juos pa­na­šūs

„Mir­tis ta­ve pri­ri­ša ir trau­kia, taip ir va­ži­nė­jau po pa­sau­lį. Žur­na­lis­to gy­vy­bė ka­ro zo­no­je ne­tu­ri di­de­lės ver­tės, bet ver­tin­ga yra me­džia­ga, ku­rią jis gau­na“, – sa­ko R.La­pai­tis, ku­riam iš­ban­dy­mu ta­po ne tik bu­vi­mas karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se, bet ir grį­ži­mas į tai­kų gy­ve­ni­mą, o iš­šū­kiu – ge­bė­ji­mas prie jo pri­tap­ti.

„Kai 1994 me­tais grį­žau į Lie­tu­vą, man rei­kė­jo psi­cho­lo­go. Ma­ma su­ne­ri­mu­si pa­ste­bė­jo, kad ne­inu į par­duo­tu­vę, ne­per­ku mais­to pro­duk­tų. Nie­kaip ne­ga­lė­jau su­grįž­ti į lie­tu­viš­ką re­a­ly­bę, ir vi­sos bė­dos, ku­rios anuo­met ka­ma­vo tė­vy­nai­nius, man at­ro­dė vi­sai men­kos“, – pri­si­me­na R.La­pai­tis.

Jau tų pa­čių me­tų pa­bai­go­je jis iš­vy­ko į ka­rą Če­čė­ni­jo­je, kaip pats sa­ko, su­pras­da­mas ir įver­tin­da­mas, kaip daug pra­ran­da Lie­tu­vo­je – mer­gi­ną ir kar­je­rą po­pu­lia­ria­me dien­raš­ty­je, ta­čiau jam tuo me­tu svar­biau­sia bu­vo lais­vė ju­dė­ti po pa­sau­lį. Ben­dra­dar­bia­vi­mui R.La­pai­tis rin­ko­si tas ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, ku­rios ga­lė­jo jam pa­siū­ly­ti ko­man­di­ruo­čių, jo re­por­ta­žus pub­li­ka­vo „Res­pub­li­ka“, „Lie­tu­vos ry­tas“.

Kai iš­si­pil­dė iš Dzū­ki­jos ki­lu­sio žur­na­lis­to sva­jo­nė gy­vam pa­siek­ti ka­ro zo­ną Če­čė­ni­jo­je, jis gar­siai nie­kam ne­sa­kė tu­rin­tis ir ki­tą – grįž­ti gy­vas ir svei­kas na­mo. Če­čė­ni­jos ka­re lie­tu­viui te­ko ma­ty­ti ko­le­gės žur­na­lis­tės iš JAV žū­tį ir pa­čiam su­si­mąs­ty­ti apie sa­vo dar­bo pras­mę ten, kur žmo­gaus gy­vy­bė tė­ra plunks­na – pūs­tel­si ir ne­liks.

„Če­čė­ni­jos ka­ro zo­no­je te­ko kal­bin­ti vie­nos li­go­ni­nės gy­dy­to­jus, ku­rie ope­ra­vo ir gy­dė ir če­čė­nus, ir ru­sus, vie­no­je lo­vo­je te­ko ma­ty­ti su­žeis­tus abie­jų tau­tų vai­kus. Vie­nas ma­no ko­le­ga žur­na­lis­tas ta­da pa­sa­kė, kad no­ri mes­ti ši­tą dar­bą, nes ne­be­ma­to pras­mės“, – pri­si­me­na Ri­čar­das.

Jis pats karš­tuo­siuo­se pa­sau­lio taš­kuo­se ne tik jau­tė­si liu­di­nin­ku, tu­rin­čiu pa­pa­sa­ko­ti tie­są pa­sau­liui apie tai, kas čia vyks­ta, koks blo­gis yra ka­ras, bet ir pa­dė­ti įvy­kių sū­ku­ry­je at­si­dū­ru­siems žmo­nėms. Ta­pęs jau­nu­tės me­di­ci­nos se­se­lės žū­ties ka­ro lau­ke liu­di­nin­ku, ap­lan­kė jos šei­mą Ba­ku, su­si­ti­ko su ma­ma ir duk­ra. Šiuos žmo­nes jis dar kar­tą ap­lan­kė ir po 20 me­tų, nu­ste­bo su­ži­no­jęs, kad mer­gai­tė iš­sau­go­jo jo ka­dai­se do­va­no­tą kry­že­lį.

„Man vi­suo­met rū­pė­jo su­ži­no­ti, kaip klos­to­si ma­no pa­žin­tų žmo­nių li­ki­mai, ar jie su­lau­kia pa­gal­bos ir kas jiems pa­de­da. Pa­ty­riau, kad pa­pras­tiems žmo­nėms lab­da­ra ren­ka­ma per pa­pras­tus žmo­nes. Ma­čiau po­li­ti­kų, ku­rie daug kal­ba apie vai­kų gel­bė­ji­mą, bet taip nie­ko jų la­bui ir ne­pa­da­ro“, – tei­gia R.La­pai­tis, ku­ris, vyk­da­mas į karš­tus pa­sau­lio taš­kus, vi­suo­met pirk­da­vo ke­lio­nės bi­lie­tą tik į vie­ną pu­sę.

Saulė PINKEVIČIENĖ