Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Karo žurnalisto kišenėje – kelionės bilietas į vieną pusę

„Kaip at­ro­do tik­ras ka­ro žur­na­lis­tas?“ – svars­tė Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) klau­sy­to­jai prieš su­si­ti­ki­mą su Ri­čar­du La­pai­čiu. Laz­di­jų rajone gy­ve­nan­tis, karš­tuo­se pla­ne­tos taš­kuo­se pa­tir­ties tu­rin­tis re­por­te­ris pa­ty­rė, ką reiš­kia at­si­dur­ti ka­ro zo­no­je, bū­da­mas vos 20-ies. Tie­sa, pir­mą kar­tą jis nu­vy­ko ten at­si­tik­ti­nai, o vė­liau tai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du ir profesija.

Kaip ir gar­si ra­šy­to­ja, No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tė Svet­la­na Alek­si­je­vič, be­je, taip pat žur­na­lis­tė, Ri­čar­das ka­ruo­se ieš­ko­jo pa­pras­to ma­žo žmo­gaus li­ki­mo. Tik S.Alek­si­je­vič sa­vo do­ku­men­ti­niuo­se ro­ma­nuo­se kal­bi­no Čer­no­by­lio ava­ri­jos liu­di­nin­kus, Af­ga­nis­ta­no ka­ro da­ly­vių ar­ti­muo­sius, o R.La­pai­tis ka­ri­nį kon­flik­tą Kal­nų Ka­ra­ba­che bei Če­čė­ni­jos ka­rą ma­tė sa­vo aki­mis, pa­gal jo die­no­raš­čius bu­vo su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Be­ga­li­nis ko­ri­do­rius“.

„Kai ne­tu­ri pa­tir­ties ir ne­bi­jai mir­ties, vi­si ke­liai vie­no­dai ge­ri“

„Rei­kia bū­ti stip­riam dva­siš­kai ir iš­mok­ti ne­si­neš­ti ba­ga­žo – pri­si­mi­ni­mų apie na­mus“, – sa­ko R.La­pai­tis, pa­klaus­tas, ko­kių sa­vy­bių rei­kia karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se dir­ban­čiam žur­na­lis­tui. Ir pa­ta­ria at­kreip­ti dė­me­sį, kai ro­do­mi re­por­ta­žai iš ka­ro zo­nų: daž­nai net jį ren­gu­sio, gy­vy­be ri­zi­ka­vu­sio žur­na­lis­to pa­var­dės ek­ra­ne ne­lie­ka, tik nau­jie­nų agen­tū­ros pa­va­di­ni­mas.

„Už vi­sų ka­rų – žmo­nių li­ki­mai, ma­mos ir vai­kai, ku­rie ga­lė­jo tap­ti mo­ky­to­jais, gy­dy­to­jais, moks­li­nin­kais. Bet ne­ta­po. Ma­tęs ka­rą, aš no­riu kal­bė­ti ne apie po­li­ti­ką, bet apie žmo­nes, man tai yra svar­bu. Net kai jū­sų ne­bus, kaž­kas ju­mis di­džiuo­sis“, – ti­ki­na Ri­čar­das.

Ne­re­tai kvie­čia­mas į su­si­ti­ki­mus, pra­šo­mas pa­pa­sa­ko­ti apie žur­na­lis­to pa­tir­tį ka­ro zo­no­se, jis at­vi­rai kal­ba apie tai, kad ne­mėgs­ta grįž­ti ten pri­si­mi­ni­muo­se, var­ty­ti nuo­trau­kų, įam­ži­nu­sių uni­ka­lius, bet žmo­giš­ku­mą pa­mi­nan­čius kad­rus.

Kaip vis­kas pra­si­dė­jo? „Kai ne­tu­ri pa­tir­ties ir ne­bi­jai mir­ties, vi­si ke­liai vie­no­dai ge­ri“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, pri­si­min­da­mas 1992 me­tų va­sa­rį, kai jis at­vy­ko į Ba­ku. 23-ejų me­tų vai­ki­nas iš Lie­tu­vos pla­na­vo pa­ke­liau­ti po Vi­du­ri­nę Azi­ją, bet su­ti­ko iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho ki­lu­sį ben­dra­am­žį, ku­rio pa­sa­ko­ji­mas apie gim­tą ša­lį pa­ska­ti­no no­rą ją pa­ma­ty­ti.

1992 me­tais į Azer­bai­dža­ną jis at­vy­ko kaip tu­ris­tas ir pa­te­ko į dra­ma­tiš­kų įvy­kių sū­ku­rį – ta­po Cho­dža­ly sker­dy­nių liu­di­nin­ku. Tai bu­vo vie­nas žiau­riau­sių te­ro­ro ak­tų, ko­kie tik bu­vo or­ga­ni­zuo­ti prieš ci­vi­lius gy­ven­to­jus XX am­žiu­je. Per vie­ną nak­tį ar­mė­nų ir ru­sų ka­riš­kiai, pa­de­da­mi ar­mė­nų te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, nu­žu­dė 613 azer­bai­dža­nie­čių, tarp žu­vu­sių­jų bu­vo daug vai­kų, mo­te­rų ir se­ne­lių.

Dzū­ką nuo Laz­di­jų įgar­si­no Je­re­my Iron­sas

As­me­ni­niu fo­to­apa­ra­tu 1992 me­tais ėmęs fik­suo­ti krau­pius įvy­kius kaip tu­ris­tas, R.La­pai­tis il­gai­niui ta­po pro­fe­sio­na­liu ka­ro žur­na­lis­tu Kau­ka­zo re­gio­ne.

„Kal­nų Ka­ra­ba­cho mies­te Ag­da­me pa­te­kau į vi­siš­ką pek­lą, pa­ty­riau to­kį šo­ką, kad din­go net lai­ko nuo­vo­ka ir tik pa­gal die­no­raš­tį at­si­ren­ku da­tas. Iš iš­orės at­ro­džiau jau­nas vai­ki­nas, o vi­du­je jau­čiau­si vi­siš­kas se­nis“, – dra­ma­tiš­kus iš­gy­ve­ni­mus pri­si­me­na R.La­pai­tis.

Iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho į Ba­ku jis grį­žo su uni­ka­liais fo­to­gra­fi­jos kad­rais ir die­no­raš­čiu. „Sū­ne­li, ne­ži­nau, iš kur tu at­vy­kęs, bet grįžk į sa­vo ša­lį ir pa­ra­šyk tie­sos žo­dį“, – to­kie pra­šy­mai pa­ly­dė­jo lie­tu­vį.

Re­por­ta­žus iš Kal­nų Ka­ra­ba­cho apie dra­ma­tiš­kus 1992-ųjų pra­džios įvy­kius žur­na­lis­tas tuo­met yra pub­li­ka­vęs taip pat ir laik­raš­ty­je „Aly­taus nau­jie­nos“. At­si­tik­ti­nai pa­te­kęs į dra­ma­tiš­kų įvy­kių sū­ku­rį, jis su­pra­to sa­vo prie­der­mę kaip žmo­gaus, ku­ris ga­li skleis­ti tie­sos žo­dį – tai bu­vo ypač svar­bu prieš ket­vir­tį am­žiaus, kai dar ne­bu­vo ne tik so­cia­li­nių tin­klų, bet ir mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų.

2013 me­tais pa­sta­ty­tas ne­ko­mer­ci­nis do­ku­men­ti­nis Min­dau­go Ur­bo­na­vi­čiaus fil­mas „Be­ga­li­nis ko­ri­do­rius“ (angl. „End­less Cor­ri­dor“), ku­rį įkvė­pė R.La­pai­čio die­no­raš­čiuo­se pa­pa­sa­ko­ta Cho­dža­ly tra­ge­di­ja. Juos­ta iš­ke­lia­vo į An­gli­ją, ten bu­vo adap­tuo­ta už­sie­niui, ją įgar­si­no bri­tų ki­no žvaigž­dė J.Iron­sas.

„Pra­dė­ję fil­muo­ti fil­mą, mes iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų su­ži­no­jo­me, kad 1992 me­tais įvy­kių liu­di­nin­kas bu­vo ir jau­nas vai­ki­nas iš Lie­tu­vos Ri­čar­das. „Sau­go­ki­tės, tai la­bai pa­vo­jin­ga“, – įspė­jo jį vie­ti­niai, bet smal­saus vai­ki­no tai ne­su­lai­kė. Į Ag­da­mo mies­tą jis at­vy­ko po to, kai nak­tį įvy­ko Cho­dža­ly žu­dy­nės, – ir pa­te­ko tie­siai į bėg­lių, krau­jo ir la­vo­nų srau­tą. Ap­link tvy­ro­jo pa­ni­ka, nie­kas ne­su­pra­to, kas įvy­ko, ki­lo įvai­riau­sių ver­si­jų. Už­sie­nio žur­na­lis­tus nuo įvy­kio bu­vo sten­gia­ma­si at­stum­ti, iš­siųs­ti iš te­ri­to­ri­jos, bet Ri­čar­das pa­si­slė­pė vieš­bu­ty­je ir li­ko. Jo is­to­ri­ja vi­sus įvy­kius tvar­kin­gai su­ve­ria ant vie­no siū­lo“, – vie­na­me in­ter­viu yra pa­sa­ko­jęs fil­mo re­ži­sie­rius M.Ur­bo­na­vi­čius.

R.La­pai­tį fil­mo kū­rė­jai su­ra­do vien­kie­my­je Laz­di­jų kai­me, jis ne­iš­kart su­ti­ko tap­ti fil­mo he­ro­ju­mi, jo pri­si­mi­ni­mai bu­vo to­kie sun­kūs, kad ne­si­no­rė­jo į juos grįž­ti. „Ir jau tik­rai nie­ka­da ne­ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad fil­me ma­ne, dzū­ką iš Laz­di­jų vien­kie­mio, įgar­sins to­kia ki­no žvaigž­dė kaip Je­re­my Iron­sas“, – šyp­te­li žur­na­lis­tas.

Pa­pras­tiems žmo­nėms pa­de­da į juos pa­na­šūs

„Mir­tis ta­ve pri­ri­ša ir trau­kia, taip ir va­ži­nė­jau po pa­sau­lį. Žur­na­lis­to gy­vy­bė ka­ro zo­no­je ne­tu­ri di­de­lės ver­tės, bet ver­tin­ga yra me­džia­ga, ku­rią jis gau­na“, – sa­ko R.La­pai­tis, ku­riam iš­ban­dy­mu ta­po ne tik bu­vi­mas karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se, bet ir grį­ži­mas į tai­kų gy­ve­ni­mą, o iš­šū­kiu – ge­bė­ji­mas prie jo pri­tap­ti.

„Kai 1994 me­tais grį­žau į Lie­tu­vą, man rei­kė­jo psi­cho­lo­go. Ma­ma su­ne­ri­mu­si pa­ste­bė­jo, kad ne­inu į par­duo­tu­vę, ne­per­ku mais­to pro­duk­tų. Nie­kaip ne­ga­lė­jau su­grįž­ti į lie­tu­viš­ką re­a­ly­bę, ir vi­sos bė­dos, ku­rios anuo­met ka­ma­vo tė­vy­nai­nius, man at­ro­dė vi­sai men­kos“, – pri­si­me­na R.La­pai­tis.

Jau tų pa­čių me­tų pa­bai­go­je jis iš­vy­ko į ka­rą Če­čė­ni­jo­je, kaip pats sa­ko, su­pras­da­mas ir įver­tin­da­mas, kaip daug pra­ran­da Lie­tu­vo­je – mer­gi­ną ir kar­je­rą po­pu­lia­ria­me dien­raš­ty­je, ta­čiau jam tuo me­tu svar­biau­sia bu­vo lais­vė ju­dė­ti po pa­sau­lį. Ben­dra­dar­bia­vi­mui R.La­pai­tis rin­ko­si tas ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, ku­rios ga­lė­jo jam pa­siū­ly­ti ko­man­di­ruo­čių, jo re­por­ta­žus pub­li­ka­vo „Res­pub­li­ka“, „Lie­tu­vos ry­tas“.

Kai iš­si­pil­dė iš Dzū­ki­jos ki­lu­sio žur­na­lis­to sva­jo­nė gy­vam pa­siek­ti ka­ro zo­ną Če­čė­ni­jo­je, jis gar­siai nie­kam ne­sa­kė tu­rin­tis ir ki­tą – grįž­ti gy­vas ir svei­kas na­mo. Če­čė­ni­jos ka­re lie­tu­viui te­ko ma­ty­ti ko­le­gės žur­na­lis­tės iš JAV žū­tį ir pa­čiam su­si­mąs­ty­ti apie sa­vo dar­bo pras­mę ten, kur žmo­gaus gy­vy­bė tė­ra plunks­na – pūs­tel­si ir ne­liks.

„Če­čė­ni­jos ka­ro zo­no­je te­ko kal­bin­ti vie­nos li­go­ni­nės gy­dy­to­jus, ku­rie ope­ra­vo ir gy­dė ir če­čė­nus, ir ru­sus, vie­no­je lo­vo­je te­ko ma­ty­ti su­žeis­tus abie­jų tau­tų vai­kus. Vie­nas ma­no ko­le­ga žur­na­lis­tas ta­da pa­sa­kė, kad no­ri mes­ti ši­tą dar­bą, nes ne­be­ma­to pras­mės“, – pri­si­me­na Ri­čar­das.

Jis pats karš­tuo­siuo­se pa­sau­lio taš­kuo­se ne tik jau­tė­si liu­di­nin­ku, tu­rin­čiu pa­pa­sa­ko­ti tie­są pa­sau­liui apie tai, kas čia vyks­ta, koks blo­gis yra ka­ras, bet ir pa­dė­ti įvy­kių sū­ku­ry­je at­si­dū­ru­siems žmo­nėms. Ta­pęs jau­nu­tės me­di­ci­nos se­se­lės žū­ties ka­ro lau­ke liu­di­nin­ku, ap­lan­kė jos šei­mą Ba­ku, su­si­ti­ko su ma­ma ir duk­ra. Šiuos žmo­nes jis dar kar­tą ap­lan­kė ir po 20 me­tų, nu­ste­bo su­ži­no­jęs, kad mer­gai­tė iš­sau­go­jo jo ka­dai­se do­va­no­tą kry­že­lį.

„Man vi­suo­met rū­pė­jo su­ži­no­ti, kaip klos­to­si ma­no pa­žin­tų žmo­nių li­ki­mai, ar jie su­lau­kia pa­gal­bos ir kas jiems pa­de­da. Pa­ty­riau, kad pa­pras­tiems žmo­nėms lab­da­ra ren­ka­ma per pa­pras­tus žmo­nes. Ma­čiau po­li­ti­kų, ku­rie daug kal­ba apie vai­kų gel­bė­ji­mą, bet taip nie­ko jų la­bui ir ne­pa­da­ro“, – tei­gia R.La­pai­tis, ku­ris, vyk­da­mas į karš­tus pa­sau­lio taš­kus, vi­suo­met pirk­da­vo ke­lio­nės bi­lie­tą tik į vie­ną pu­sę.

 

Saulė PINKEVIČIENĖ

Rekomenduojami video