Nuolat girdime, kad šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo mūsų. Technologijų magijos pasaulyje jie auga kitokie, ne tokie patiklūs ar naivūs, kokie buvo ankstesnieji, neturėję kompiuterių, videožaidimų, interneto, išmaniųjų telefonų. Tačiau vienas dalykas vis dėlto nepasikeitė – visais laikais visi vaikai yra lengvai suviliojami, o dabar gali būti atitraukti nuo kompiuterio pažadu apie kažką baisaus. Tarkim, kalėdines pabaisas.

Nors Kalėdų periodo tradicijos visame pasaulyje skiriasi, daugelį jų vienija vienas dalykas – pagoniškų, senųjų religijų nuotrupos, kurios vienu ar kitu būdu infiltravosi ir asimiliavosi šiuolaikinėje šventėje ir yra populiarios bei naudojamos. O jei buvo primirštos, tai nuolat atgaivinamos.

Pavyzdžiui, paprotys, skatinantis mažus vaikus būti geriems ar bent kiek geresniems. Kalėdų dovanos nėra dalijamos ir gaunamos už nieką. Jų gauna tik geri vaikai. Ir galbūt todėl, kad vaikai vienoje šalyje ar viename kontinente nelabai skiriasi nuo vaikų kitame, daugybėje šalių įsivyravo taisyklė juos skatinti būti geriems. Dažniausiai vizualiai baisūs, nedori, nenuspėjami personažai iš kito, tamsaus ir baugaus pasaulio skirtingose šalyse skiriasi išvaizda ir vardais, tačiau jų pareiga ir paskirtis panaši – bausti neklaužadas.

Austrija turi blogiuką Kalėdų Senelio dvynį – Krampusą

Krampusas (kiti vardai Knecht Ruprecht, Certa, Perchten, Black Peter, Schmutzli, Pelznickel, Klaubauf) – iš Austrijos kilęs demonas, kurio naktis švenčiama gruodžio 5-ąją, Šv. Nikolo dienos išvakarėse. Jis dar kartais laikomas Kalėdų Senelio bloguoju dvyniu, jo nuolatiniu kompanionu, kuris surūdijusiomis grandinėmis ar rykštėmis plaka neklaužadas vaikus, prieš sukišdamas juos į krepšius ir nusitempdamas su savimi į pragarą.

Šią dieną tiek Austrijoje, Šiaurės Italijoje ir vis dažniau Prancūzijoje Suomijoje ir Amerikoje Krampuso kostiumu persirengę vaikai ir suaugusieji išeina į gatves ieškodami ką primušti. Dėl padidėjusio smurto pastaraisiais metais persirengėliai privalo turėti ryškiai matomą numerį, kad mušeikas būtų lengviau atpažinti, reikalui esant net suimti. Krampuso kostiumas tai – kanopuotas ilgaliežuvis, raguotas velnias arba baisus laukinis kalnų gyvūnas, dažniausiai pusiau ožys, pusiau demonas. Pasitaiko, kad Krampusas pasirodo kaip nuodėmingai atrodantis juodai apsirengęs džentelmenas.

Jólakötturinn – islandiškasis Kalėdų katinas

Islandijoje Kalėdų legenda neturi nieko bendro su raguotomis pabaisomis. Tai – katinas, tačiau ne bet koks, o toks, kuris valgo tingius vaikus. Juokais ar ne, bet galbūt dėl šios tradicijos Islandijos piliečiai yra viena iš Europos tautų, kurioje dirbama daugiausia viršvalandžių. Tam, kad paskatintų vaikus atlikti namų ruošos darbus, tėvai jiems pasakoja legendą apie Jólakötturinn – katiną, kuris lanko vaikus ir darbščiuosius Kalėdoms apdovanoja naujais drabužiais, o tinginius ne tik palieka su senais, bet gali net suvalgyti.

Piktavalis Kalikantzaris

Kalikantzariai tai – piktavaliai goblinai, populiarūs Pietryčių Europos ir Anatolijos regiono folklore. Istorijos apie kalikantzarius arba jų atitikmenis žinomos Graikijoje, Bulgarijoje Serbijoje, Bosnijoje ir Turkijoje. Ši pabaisa gyvena po žeme, tačiau išlenda per 12 Kalėdų dienų (gruodžio 25–sausio 6 d.). Graikijoje per židinio kaminą į namus patekusios šios blogosios į goblinus panašios dvaselės tikrai neplanuoja palikti dovanų. Atvirkščiai – palieka didžiulę netvarką. Primena šie mažieji demonai gaują iš baro ištrūkusių girtuoklių – jie išdykauja, skriaudžia vaikus, šlapinasi į gėlių vazonus, sugadina maistą, viską išlaisto ir sudaužo kalnus indų.

Dėl to, kad daug Graikijos salų ir regionų yra toli vienas nuo kito, o ir dėl didelės graikų vaizduotės, kalikantzarių išvaizda irgi labai skiriasi – vienur jie apibūdinami kaip aukšti liekni tamsiaodžiai pabaisos su geležiniais nagais. Kiti sako, kad jie yra stori, žemi ir plaukuoti, raudonomis akimis, su kanopomis ir beždžionių rankomis. Treti teigia, kad jie labai kvaili, raiši ir žvairi. Tačiau jie visi minta varlėmis, kirminais ir gyvatėmis.

Žinoma, vaikai, ir ne tik, bijo mažųjų pabaisų, todėl per visas Kalėdų dienas namuose negęsta židinys. Kai kurie ant namų staktų pakabina kiaulės žandikaulį, kuris esą atbaido niekšelius. Tie, kurie tiki jų kvailumu, ant lauko durų užkabina lino pluoštą. Beskaičiuodami lininius siūlus, kalikantzariai užsimiršta ir sulaukia aušros. Kai kuriuose namuose šeimos patriarchas į židinį meta seną batą, kurio smarvė irgi atbaido neprašytus svečius, arba spygliuoto medžio šakas, kurios atstoja spygliuotą vielą.

Žiaurioji ponia Perchta

Ponia Perchta visoje Europoje garsėja savo žiaurumu. Mažieji vokietukai ir austriukai tikrai turi ko bijoti. Pasak legendos, toji raganiškos išvaizdos moteriškė pasirodo gruodžio 25-ąją ir dar 12 dienų dalina dovanas geriems vaikams ir bausmes išdykėliams. O kokias gi bausmes? Ponia Perchta išplėšia blogiukų vidaus organus ir vietoj jų prikrauna šiukšlių. Tikima, kad ponios Perchtos istorija yra kilusi iš legendos apie Alpių deivę, besirūpinančia miškais, o su žmonėmis susiduriančia tik per Kalėdas.

Hansas Trapas – šieno kaliausė

Legenda apie Hansą Trapą, kilusi iš Prancūzijos regionų Alsaso ir Loraino. Pasak tikros istorijos, Trapas – kadaise gyvenęs turtingas, gobšus ir blogas žmogus, šlovinęs šėtoną. Dėl to jis buvo ekskomunikuotas Katalikų Bažnyčios ir ištremtas į mišką. Ten persirengęs šienine kaliause tykodavęs vaikų. Vieną kartą jis ruošėsi suvalgyti berniuką, kurį ką tik pagavo. Tačiau tuo metu trenkė žaibas ir jį užmušė – tokia buvo Dievo bausmė. Vaikams pasakojama, kad ir dabar kaliause persirengęs Hansas Trapas prieš Kalėdas lanko mažus neklaužadas.

Lupikas tėvas Feotardas

Išvertus į lietuvių kalbą, Pėre Fouetard – tėvas Lupikas. Šis siaubūnas, paslaptingos užeigos savininkas, mėgo valgyti vaikus. Istorija (nors variacijų labai daug) prasideda tuo, kad jis, o galbūt jo žmona, įviliojo tris berniukus iš pasiturinčių šeimų į mėsos skerdyklą, nužudė, sukapojo į gabalus, pasūdė ir ištroškimo. Nusikaltimą pastebėjo Šventasis Nikolas, prikėlė vaikus ir nubaudė tėvą Lupiką, padarė jį savo tarnu. Tačiau jo pareiga liko – per Kalėdas lupti neklaužadas vaikus. Tėvo Feotardo istorija gana plačiai paplitusi pietinėje Belgijos ir rytinėje bei šiaurinėje Prancūzijoje.

Milžinė žmogėdra Grýla

Populiari Grylos legenda irgi kilusi iš Islandijos. Pasak jos, yra net 13 Kalėdų senelių. Tiesa, jie dažniau vadinami Yule jaunuoliais. Tai – troliškos išvaizdos būtybės, 13 naktų iki Kalėdų geriems vaikams paliekančios dovanų. Grýla yra jų motina, milžinė žmogėdra, kuri grobia, verda ir valgo vaikus, kurie neklauso tėvų. Beje, anksčiau paminėtas Kalėdų katinas yra jos augintinis. Legenda dar pasakoja, kad Grýla turėjo 3 vyrus ir 72 vaikus, kurie užsiimdavo įvairaus plauko blogais darbais – nuo nekaltų pokštų iki žmogžudysčių.

Žiemą visoje Europoje tiek šiomis dienomis, tiek gilioje senovėje populiarios persirengėlių šventės. Kostiumai, kaukės ir marionetės dešimtis tūkstančių metų buvo žmonijos būdas ne tik pajausti ryšį su gamta, istorija, folkloru, bet ir pasilinksminti, trumpam pabėgti nuo realybės ir rutinos. O mūsų pasakojamuoju atveju – ir paauklėti savo jaunąją kartą.

Indrė Jonušytė