Mitas apie NATO pavojų
Straipsnio pradžioje minėtas paradoksas susideda iš kelių paradoksų. Vienas iš jų – jog NATO priartėjimas prie Rusijos sienų kelia jai pavojų. Kad būtų galima suprasti šio paradokso esmę, pirmiausia reikia įdėmiai pažvelgti į tai, kas yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.
NATO yra gynybinis aljansas. Didžiausia šios organizacijos vertybe laikomas kolektyvinio saugumo principas, įtvirtintas penktame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje. Jame nurodoma, kad vienos NATO valstybės užpuolimas vertinamas kaip agresija prieš visas aljanso nares. Atitinkamai ir atsakas į agresiją gali būti kolektyvinis. Kitaip sakant, užpulti vieną NATO narę yra tas pats kaip paskelbti karą visam aljansui.
Kolektyvinio saugumo principas garantuoja Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nariams stabilumą. NATO šiuo metu yra pati pajėgiausia karinė galia pasaulyje. Tai turėtų atgrasyti potencialius šio susivienijimo priešus.
Įdomu, jog Rusija, teigdama, kad aljanso priartėjimas prie jos sienų kelia grėsmę, nesiteikia paaiškinti, kokio pobūdžio yra ta grėsmė. Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti (nebent pasitelkus kokią nors sąmokslo teoriją).
Logiškai mąstant, Rusija turėtų būti patenkinta, jog NATO artėja prie jos sienų. Vadinasi, kaimyninis regionas tampa saugesnis, jame sumažėja karinio konflikto grėsmė. Iš esmės kalbama apie itin saugią kaimynystę.
Žiūrint į visas aplinkybes, galima konstatuoti, kad NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu. Tokiu atveju grėsmė, žinoma, egzistuoja, nes Rusija akivaizdžiai nėra pajėgi galynėtis su NATO. Grėsmę jai keltų kolektyvinis atsakas į agresiją.
Kaip Maskva padėjo aljansui
Kitas paradoksas yra susijęs su tuo, jog Maskvos veiksmai vėl įprasmino NATO egzistavimą ir suteikė naują impulsą šiam aljansui. Prisiminkime, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija užgimė šaltojo karo pradžioje, kai Europa iš esmės buvo padalinta į Rytų ir Vakarų blokus. NATO tapo Vakarų pasaulio šalių susivienijimu, kuris buvo reikalingas potencialiai komunistinio pasaulio agresijai atremti. Reikšmingu NATO priešu buvo Varšuvos blokas, kurį inicijavo Sovietų Sąjunga (iš esmės tai buvo savotiškas komunistinio pasaulio NATO). Vėlesnę istoriją visi, ko gero, dar atsimena.
Varšuvos blokas nustojo egzistuoti kartu su Sovietų Sąjunga (netgi kiek anksčiau). Dauguma valstybių, kurios buvo šio bloko narės, šiandien priklauso NATO. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, kad šaltasis karas pasibaigė ir jau niekada nebegrįš. Tačiau reikšmingo priešo išnykimas sąlygojo ir savotišką NATO tapatybės krizę. Dar palyginti ne taip seniai buvo kalbama, jog Šiaurės Atlanto sutarties organizacija neteko prasmės. NATO ir pati bandė atrasti kelius aktualiai transformacijai. Vienas iš tokių kelių buvo susitelkimas kovai su terorizmu (globaliais teroristiniais tinklais – tokiais kaip „Al Quaeda“ ar dabartinė ISIS).
Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę. Dabartinė situacija pasaulyje daug kuo primena šaltojo karo situaciją. Tapo akivaizdu, jog šiandieninė Rusija yra sunkiai prognozuojama, be to – ji turi ambicijų stiprinti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir yra pasiryžusi daryti tai ne tik diplomatiniais keliais. Grubus tarptautinės teisės normų pažeidimas, kurį okupuodama Krymą pademonstravo Rusija, įrodė, kad pavojus, kurį gali kelti ši valstybė, yra realus. Tai privertė NATO suklusti.
Taigi šio paradokso esmė ta, kad Rusija savo veiksmais pati atgaivino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos idėją ir savotiškai prikėlė aljansą naujam gyvenimui. Šiandien neliko abejojančių, kad NATO egzistavimas yra prasmingas.
Kolektyvinio saugumo pasirinkimas
Požiūris į NATO keičiasi ir tose valstybėse, kurios anksčiau skeptiškai žiūrėjo į narystės šioje organizacijoje perspektyvas. Pavyzdžiui, nors Ukraina gana seniai buvo iškėlusi politinį siekį prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (tačiau Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu šio siekio buvo atsisakyta), ši idėja neturėjo plataus palaikymo šios valstybės visuomenėje. Viską pakeitė Krymo praradimas ir po jo prasidėjęs pseudoseparatistinis konfliktas Donbaso regione, kurį pakurstė Rusija. Šiandien kalbama, kad Maskva būtų nesiryžusi avantiūrai Kryme, jeigu Ukraina būtų NATO narė (kita vertus, nepamirškim, kad šios šalies saugumą garantavo 1994 metų Budapešto memorandumas, tačiau šis tarptautinis dokumentas pasirodė esąs niekinis). Šiandien dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui. Paskutiniais duomenimis, narystę aljanse palaiko 45 proc. ukrainiečių, neigiamai į ją žiūri 30 proc., kiti nėra galutinai apsisprendę šiuo klausimu.
Apie narystę NATO taip pat svajoja Gruzija ir Moldova, tačiau šios šalys (kaip dabar ir Ukraina) turi teritorinių problemų. Tai užkerta joms kelią į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, nors jos siekia narystės kaip tik dėl to, kad galėtų garantuoti savo likusios teritorijos saugumą. Be to, ir NATO neturi politinės valios atverti durų šioms valstybėms.
Tačiau Rusijos veiksmai kelia susirūpinimą ne tik posovietinės erdvės valstybėms. Krymo okupacija ir vėlesni įvykiai Donbase tapo globaliu regioniniu sukrėtimu. Žiūrėdamos į minėtus įvykius, apie savo saugumą susimąstė ir tos Skandinavijos šalys, kurios nėra NATO narės. Lemiamu veiksniu ir vėl tampa geografinis Rusijos artumas.
Apie galimą narystę aljanse susimąstė Švedija. Tiesa, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bandė pagrasinti Stokholmui galimomis tokio žingsnio pasekmėmis, tačiau sukėlė priešingą reakciją, nei, tikėtina, norėjo. Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė, jog jo valstybė „pati sprendžia savo gynybos ir saugumo klausimus“, o Europos Parlamento narys Larsas Adaktussonas pažymėjo, kad S. Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.
Vis daugiau balsų už narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje pasigirsta ir Suomijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvo Sovietų Sąjungos satelite ir laikėsi principingo neutralumo. Šios šalies prezidentas Sauli Niinisto mano, kad dėl galimos šalies narystės NATO reikėtų surengti referendumą. Kita vertus, Suomijoje vis dar bijoma, kad narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje lemtų stiprią Suomijos santykių su Rusija krizę. Kad toks scenarijus labiausiai tikėtinas, įspėja ekspertai.
Žinoma, tiek Švedijoje, tiek Suomijoje, kur baiminamasi Maskvos nepasitenkinimo, vis stiprėja ir kita baimė – agresijos atveju likti vieniems. Visi racionalūs samprotavimai apie taikų sugyvenimą dabar atsitrenkia į faktą, jog po Rusijos įvykdyto hibridinio karo prieš Ukrainą niekas šiame regione jau nebėra absoliučiai saugus. Siekiant efektyvių saugumo strategijų, geresnio varianto nei NATO kol kas nėra.
Savo ruožtu Rusija gali džiaugtis, kad ir vėl „visus aplošė“. Tačiau šįkart, atrodo, ir save pačią.