„Kai negali suprasti, kodėl žmonės elgiasi tam tikru būdu, lengviausia įtikinti save, kad jie nežino, ką daro. Būtent taip elgėsi Europos politikos, verslo ir žiniasklaidos lyderiai, atsakydami į populistinę bangą, nusiritusią per senąjį žemyną.“ Jie yra šokiruoti, kad daugelis jų bendrapiliečių balsuoja už neatsakingus demagogus. Jiems sudėtinga suvokti nepakantos meritokratiniam elitui, kurį geriausiai simbolizuoja puikiai apmokyti, kompetentingi Briuselio tarnautojai, siautulį“, – leidinyje „The New York Times“ rašo Liberalių strategijų centro vadovas Ivanas Krastevas.

Jis klausia, kodėl „egzaminus išlaikiusios klasės“ yra taip nemėgstamos tuo metu, kai pasaulio kompleksiškumas perša mintį, jog žmonėms būtent jų reikia labiausiai. I. Krastevas klausia, kodėl žmonės, taip sunkiai dirbantys, kad jų vaikai galėtų baigti geriausius universitetus, atsisako pasitikėti žmonėmis, kurie tokius universitetus jau baigė. Jis klausia, kaip yra įmanoma sutikti su Michaelu Gove’u, už „Brexit“ pasisakančiu politiku, kuris pareiškė, kad žmonėms „jau pakanka ekspertų“.

„Turėtų būti akivaizdu, kad meritokratija – sistema, kurioje pirmąsias pozicijas užima tie, kurie yra talentingiausi, gabiausi, geriausiai išsilavinę, surenkantys daugiausiai balų testuose, – yra geresnė už plutokratiją, gerontokratiją, aristokratiją ir veikiausiai daugumos valdžią – demokratiją“, – argumentuoja I. Krastevas. Čia pat jis priduria, kad vis dėlto Europos meritokratiniai elitai nėra nekenčiami tiesiog dėl fanatiško populistų kvailumo ar paprastų žmonių sutrikimo.

„Britų sociologas Michaelas Youngas, kuris praėjusio amžiaus viduryje nukalė terminą „meritokratija“, nebūtų buvęs nustebintas to, kaip pakrypo įvykiai. Jis pirmasis paaiškino, kad, nors „meritokratija“ gali skambėti patraukliai daugeliui žmonių, tačiau meritokratinė visuomenė būtų katastrofa. Taip būtų sukurta savanaudiškų ir arogantiškų laimėtojų bei piktų ir nusivylusių pralaimėtojų visuomenė. Meritokratijos triumfas, kaip suvokė Youngas, atvestų prie politinės bendruomenės praradimo“, – komentuoja I. Krastevas.

Jis akcentuoja, kad meritokratai tokie nepakeliami savo kritikams atrodo dėl savo nuostatos, jog jiems pasisekė, nes jie dirbo sunkiau nei kiti, nes buvo kvalifikuotesni nei kiti, nes išlaikė testus, kuriuose kiti paslydo. I. Krastevo teigimu, dabartinės politinės krizės Europoje paradoksas yra įsišaknijęs fakte, kad dabar Briuselio elitas keikiamas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jie patys save labiausiai ir vertino: kosmopolitizmo, atsparumo viešajam spaudimui ir mobilumo.

„Europoje meritokratinis elitas yra samdinių elitas, kuris, kaip ir geriausi futbolo žaidėjai, yra paklausus visuose sėkmingiausiuose žemyno klubuose. Sėkmingi olandų bankininkai keliasi į Londoną, kompetentingi Vokietijos biurokratai persikelia į Briuselį. Europos institucijos ir bankai, kaip ir futbolo klubai, išleidžia milžiniškas pinigų sumas įsigydami geriausių „žaidėjų“. Dažniausiai ši sistema reiškia pergales aikštėje ar centrinių bankų valdybose“, – rašo I. Krastevas ir čia pat klausia, o kas nutinka tokiu atveju, jei šios komandos ima pralaimėti ar ekonomika sulėtėja. Atsakymas paprastas – gerbėjai nusigręžia. Tai reiškia, kad „žaidėjus“ ir jų gerbėjus vienija vienas vienintelis dalykas – pergalės. Krizė prasideda tą akimirką, kai pergalės pasibaigia.

I. Krastevas taikliai akcentuoja, kad tie „žaidėjai“, t. y. vadinamasis meritokratinis elitas, ir eiliniai piliečiai nėra kilę iš to paties rajono, jie neturi bendrų draugų ar bendrų atsiminimų. Daugelis tų žaidėjų netgi nėra iš tos pačios šalies kaip ir jų komandos. „Tu gali garbinti samdytas „žvaigždes“, tačiau nėra jokios priežasties, kodėl turėtum dėl jų liūdėti“, – rašo Liberalių strategijų centro vadovas.

Jis pabrėžia, kad meritokratinis elitas kaip talentų įrodymą pabrėžia savo sėkmę už gimtosios šalies ribų. Tačiau daugelio žmonių akyse būtent tai, t. y. jų mobilumas, ir yra priežastis jais nepasitikėti.

„Žmonės pasitiki savo lyderiais ne tik dėl jų kompetencijos, tačiau taip pat ir dėl jų narsos, įsipareigojimo ir todėl, kad jie tiki, jog jų lyderiai liks kartu ir sunkiausiais krizės metais, o nebus sraigtasparniu išgabenti pro atsarginį išėjimą“, – rašo I. Krastevas. Jis akcentuoja paradoksą, kad būtent lengvai konvertuojamos dabartinio elito kompetencijos, leidžiančios jiems lygiai lengvai vadovauti bankui Bulgarijoje ar Bangladeše, ar mokyti Atėnuose, arba Tokijuje, padaro juos tokius įtartinus daugelio žmonių akyse. Žmonės baiminasi, kad sudėtingais laikais šie meritokratai pasirinks išvykti, o ne drauge pasidalinti pasilikimo kaštais.

„Tad visiškai nestebina tai, kad lojalumas, būtent besąlygiškas lojalumas etninėms, religinėms ar socialinėms grupėms, yra pati naujojo Europos populizmo šerdis. Populistai žada žmones vertinti ne tik pagal jų nuopelnus. Jie žada solidarumą, tačiau nebūtinai teisingumą“, – konstatuoja I. Krastevas.

Jis rašo, kad, priešingai nei prieš amžių, šiandieniai populiarieji lyderiai nesidomi pramonės nacionalizavimu. Vietoje to jie žada nacionalizuoti elitus. Jie nežada išgelbėti žmonių, o žada pasilikti su jais. Jie žada atkurti nacionalinius ir ideologinius barjerus, kuriuos buvo sunaikinusi globalizacija.

„Trumpai tariant, populistai žada savo rinkėjams ne kompetenciją, bet intymumą. Jie žada atkurti saitus tarp elito ir liaudies. Daugeliui Europoje šis pažadas yra patrauklus. Amerikos filosofas Johnas Rawlsas kalbėjo daugelio liberalų vardu argumentuodamas, kad būti pralaimėtoju meritokratinėje visuomenėje nėra taip skaudu kaip būti pralaimėtoju atvirai neteisingoje visuomenėje. Jo koncepcija rėmėsi prielaida, kad sąžiningas žaidimas padės žmonės susitaikyti su nesėkme. Šiandien atrodo, kad šis didis filosofas klydo“, – savo rašinį baigia I. Krastevas. 

Pagal „New York Times“ parengė Donatas Puslys