Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ką daryti po Rusijos?

Šalis stovi prie naujos epochos slenksčio, tačiau visiškai neaišku, iš ko ji toliau gyvens ir kokią vietą pasaulyje užims.

Rusijos greitai nebebus. Netikite manimi? Tai patikėkite Prezidento administracijos vadovo pavaduotoju Viačeslavu Volodinu, kuris dar 2014-aisiais teigė: „Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos.“

Mūsų šalyje tikėtina vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 65,29 metų (Federalinės statistikos tarnybos 2014 metų duomenys, naujesnių nėra). Putinui 63,33 metų ir, kaip bežiūrėtum, jis – mirtingas. O po jo, pagal Volodino logiką, nebus ir Rusijos.

Ji ir taip jau pradėjo „nebūti“ – jau nebėra „energetinė supervalstybė“ (kas iš esmės yra tik apibrėžimo „resursinis Vakarų priedėlis“ eufemizmas).

Putino Rusijos ekonomikos pagrindu tapo renta iš energijos išteklių (daugiausia naftos ir dujų) gavybos, pajamos iš jų pardavimo kainomis, kurios buvo tokios didelės, kad leido gyventi negalvojant apie ateitį. Tačiau dabar viskas keičiasi. Ir ne tik dėl energijos šaltinių kainų kritimo: kaip pasakė Germanas Grefas, „akmens amžius pasibaigė ne dėl to, kad baigėsi akmenys“.

Poindustrinių Vakarų ekonomika ėmė persitvarkyti, siekdama nepriklausyti nuo tiekėjų, šantažuojančių savo „supervalstybiškumu“. Vakarai daug nuveikė. Pavyzdžiui, pradėjo kurti energetinius tinklus pagal paskirstytos gamybos principą, panašų į „Uber“ taksi arba torrent-tracker principus. Daug investavo į alternatyvios energetikos šaltinius. Pradėjo išgauti skalūninę naftą, statyti gamtinių dujų suskystinimo terminalus, tobulino energijos taupymo technologijas.

Rusija tai praleido. Ji šaipėsi iš informacinio pasaulio. Rusija (tai yra Putinas) visiškai ignoravo visus tuos ateities kūrėjus – kreacinės visuomenės atstovus, internetinių tinklų graužikus – kvailelius, kol „Uber“ kaina pasidarė didesnė už „Rosneft“ kainą, kol pasaulinėje kompanijų klasifikacijoje „Gazprom“ kapitalizacija nukrito per 300 pozicijų žemyn. Kol visi pamatė, kad pasaulinės kompanijų klasifikacijos aukščiausioje lygoje nebeliko išteklių gavybos kompanijų. Priminsiu pirmąjį „Forbes“ reitingo trejetą: „Apple“, „Microsoft“, „Google“. Atseit „kreaciniai graužikai“. Tokie kaip socialinio tinklo „Vkontaktе“ kūrėjas P. Durovas, pasitraukęs iš Rusijos.

Ir tik kai naftos kaina nukrito žemiau kaip 30 dolerių, doleris pakilo iki 80 rublių, o Rusijos BVP pasidarė mažesnis nei Niujorko BVP, mes nustojome juoktis. O kadangi iš tos Rusijos, kuri yra Putinas, išsivaduoti mes negalime, tai patys sumaniausi dabar galvoja: kaip mums reikės gyventi jai pasibaigus?

Galvoja Kudrinas; aplink jį susibūrė vos ne ištisa šešėlinė vyriausybė, jie kuria naujus įstatymus.

Galvoja žmogaus teisių gynėjai: jie, priešingai, sudaro sąrašus įstatymų, kuriuos reikės atšaukti.

Galvoja labai daug kas – nuo Maskvos Karnegio centro, kuriame – sumanusis Aleksandras Baunovas, iki Vašingtono, kur – sumaniojo Nikolajaus Zlobino think tank (minčių saugykla). Ką daryti, kai Rusijos neliks? Ar Rusijos valstybės tarnautojų liustraciją vykdyti taip, kaip Lenkijoje? Ar didesnio masto deRusijafikaciją atlikti pagal pokarinės VFR pavyzdį?

Visiems norisi būti atsakingiems už ateitį, turėti parengtą idėjų ir priemonių sąrašą. Kad rinkimuose į parlamentą po Rusijos kandidatas galėtų sakyti: taip ir taip, siūlau atšaukti Dimos Jakovlevo įstatymą ir išslaptinti FST agentus Rusų stačiatikių bažnyčios vadovybėje.

Juk kai nebeliko buvusios mūsų šalies, SSRS, mes nebuvome atsakingi už ateitį. Nežinojome, ką daryti. Mes neturėjome tokių sąrašų. Mes juk nieko nesupratome ir baksnojome nosimis kaip šunyčiai. Tiesa, vietoje sąrašų buvo „Ogoniok“ ir „Moskovskije novosti“, o televizijoje – „Vzgliad“ ir „5 koleso“.

Štai kodėl aš taip pat galvoju apie ateitį.

Tačiau mano mintys – neramios.

Nes senų įstatymų atšaukimas ir naujų sukūrimas, archyvų atvėrimas – tai, suprantama, svarbu, labai svarbu, tačiau mane jaudina kitkas.

Iš ko ir kaip mes užsidirbsime? Iš kokių pajamų gyvensime? Kokią vietą pasaulinėje sistemoje užimsime? Nes jeigu mes liksime nudžiūvusiu žaliaviniu Vakarų priedėliu, tai kad ir kokius įstatymus bepriimtume ir kiek archyvų beatvertume, mūsuose atsiras naujas Putinas, tai yra sena Rusija.

Ir štai čia aš iš viso nematau nieko, kas teiktų vilties.

Kai griuvo SSRS ir parduotuvių lentynos buvo tuščios, buvo aišku, ką daryti: įteisinti privačią nuosavybę, pajungti rinką, panaikinti valstybės reguliuojamas kainas. Ir kai įteisino ir panaikino (aš gerai pamenu tą dieną), šalis per vieną dieną pasidengė storu garintų džinsų, kurie dar išvakarėse buvo absoliutus deficitas, sluoksniu. Visi siuvo ir garino džinsus. Visi norėjo tapti verslininkais.

Kai baigėsi Jelcino Rusija ir siautėjo pragariška krizė, taip pat buvo aišku, ką daryti: panaikinti prakeiktą 39,5 proc. pajamų mokestį (kurį išskaičiuodavo iš atlyginimų, todėl algos būdavo „liesos“), žemę paleisti apyvarton, verslui duoti didesnę laisvę. Ir Putinas – dar naujas, kaip ką tik iš monetų kalyklos išėjęs rublis – sumažino atskaitymus iš atlyginimų iki 13 proc. ir uždraudė areštus be teismo sankcijos. Ir mano geras draugas, ant žlugimo ribos buvęs verslininkas, košmariškai persekiotas milicininkų ir prokurorų, jo portretą pasikabino savo kabinete virš stalo. Mes tada greitai ėmėme kilti.

O dabar pasakykite: kaip mums šiandien krapštytis iš duobės? Kokį paklausų produktą, be žaliavų, mes mokame arba potencialiai galime gaminti? Kur mūsų jėga?

Pramoninės gamybos importo atsisakyme? Tačiau neišnaudotų galingumų pramonėje jau nebėra, darbo našumas mažesnis už amerikietiškąjį vis tuos pačius 4 kartus kaip ir SSRS laikais, kvalifikuoti inžinieriai ir darbininkai pasenę pasimirė, vietoje profesinio mokymo – jo imitacija.

Moksle? Mano mama, technikos mokslų kandidatė, kalbėdama apie Rusijos mokslą, tai staugia kaip žvėris, tai verkia kaip vaikas. Užsukite į diserneto* puslapį – beveik visi deputatai, gubernatoriai ir valdininkai yra „apgynę“ abejotinos kilmės disertacijas. Ir Putinas, tarp kitko, yra ekonomikos mokslų kandidatas. Ir Kadyrovas. Pas mus vietoje mokslo – Potiomkino kaimas. Kompanijos „Tohmson Reuters“ rengiamame labiausiai cituojamų pasaulio mokslininkų sąraše iš 3000 asmenų daugiau kaip pusė – amerikiečiai. Iš Rusijos 2015-aisiais ten – tik 3 žmonės. Atplaukėme.

Žemės ūkyje? Bet Rusijoje draudžiami GMO (genetiškai modifikuoti organizmai) – priešakinis žemdirbystės kultūros variantas. O klasikinės technologijos nyksta. Rusijos-Putino įvesto embargo rezultatas – tai, kad mūsuose vietoje sūrio – sūrio produktas, vietoje šokolado – molis iš sojų, žuvų lazdelėse vietoje žuvies – krakmolas, ir visa tai labai brangu ir neskanu. O ir iš kur galime paimti žuvų? Kompanija „Rusiška lašiša“ ką tik pareiškė, kad dėl infekcijos sunaikino visas išaugintas lašišas (6000 tonų, 3 mlrd. rublių). O prieš tai kompanija „Rusiška akvakultūra“ pranešė apie nudvėsusias žuvis už 1 mlrd. rublių. Ir tai tik tai, apie ką aš žinau. Genų inžinerija kaip tik leidžia efektyviai kovoti su infekcijomis, bet šalyje, kurioje vietoje mokslo – jo simuliakras, o vietoje mokslo daktarų – apgavikai, nuo GMO šalinamasi.

Kas dar? Kosmosas? Bet ne pas mus, o Silicio slėnyje, JAV, gyvena Elonas Maskas – vaikinas, kuris sukūrė kompaniją „SpaceX“. Kadangi jis nedisponavo nei NASA, nei „Roskosmos“ biudžetu, tai nusprendė raketų-nešėjų pakopas (joms tenka iki 90 proc. paleidimo kainos) daryti daugkartinio naudojimo. Vaizdo įrašas, kaip tos pakopos grąžinamos ant kosminės platformos (kiekvieną kartą vis tiksliau), verčia iš klumpių. Tai reiškia, kad greitai rusų kosmosas taps nekonkurencingas. Nors ir be to – ar daug iš kosmoso uždirbsi?

Dairausi aplinkui ir nematau, kaip mums reikės gyventi po Rusijos.

Nė menkiausių užuominų, ką, be pingančių žaliavų, galėtume pasiūlyti pasauliui.

Aš pasirengęs staugti, kaip mano mama.

Gal jūs matote ką nors, kas galėtų tapti tuo greitintuvu, kokio tikėjosi dar Petras Pirmasis, kai sumanė varžybas su Vakarais, visiškai nutrauktas Vladimiro Paskutiniojo (jo supratimu – nereikalingas).

Kas gi priešakyje?

Mokymas mokyklose? Bet čia visų priekyje – Suomija.

Programavimas pagal užsieniečių užsakymus? Bet čia lyderis – Indija, o joje – milijardas gyventojų, ir visi moka angliškai.

Na, ar kas nors bent ką nors gali įžiūrėti?

Aš – ne. Nes vietoje žiniasklaidos ir viešų diskusijų aikštelių, kuriose būtų galima aptarinėti rytojaus Rusiją, mūsų šalyje – televizorius, kuriame nėra nieko kito, išskyrus šiandieninę Rusiją, t. y. Putiną.

Todėl, bijau, po Rusijos mes po truputį virsime sąlyginiu Iranu. Skurdas ir cerkvė, cerkvė ir skurdas. Be to, Irano likimas – dar visai neblogas variantas. Nes į „Tohmson Reuters“ sąrašą, skirtingai nei iš mirštančios Rusijos, iš Irano yra įtraukti 7 žmonės.

Dmitrijus Gubinas Originalus tekstas: Rosbalt
Rekomenduojami video