Sprogimai rudeniškos Baltijos gelmėse priminė, kad esame lengvai pažeidžiama energetinė sala. Įprastinė gyvenimo tėkmė joje priklauso ne tik nuo geopolitinių srovių, padėties karo Ukrainoje fronte, bet ir nuo elektros jungčių jūros dugne, siejančių Baltijos šalis su Skandinavija, saugumo.

Paskutinis švirkštas narkomanui?

Iš pirmo žvilgsnio rugsėjo 26-osios naktį ir vakare Baltijos jūros dugne netoli Danijai priklausančios Bornholmo salos driokstelėję sprogimai, keturiose vietose pažeidę abi dujotiekio „Nord Stream-1“ gijas ir vieną vamzdį šalimais nutiesto dujotiekio „Nord Stream-2“, neturėjo sukelti didesnio susirūpinimo nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse. Ir dėl to, kad šie dujotiekiai neturi atšakų į Baltijos šalis, ir dėl to, kad jau kurį laiką iki sprogimų Rusijos bendrovė „Gazprom“ dujų Vakarų Europai „Nord Stream-1“ dujotiekiu nebetiekė. Taigi, galimos diversijos (Švedijos nacionaliniam seisminio stebėjimo tinklui dujotiekių avarijų vietoje užregistravus 1,8 ir 2,3 balų pagal Richterio skalę stiprumo smūgius, atitinkančius maždaug 100 kg trotilo sprogstamąją galią, sabotažo versija tapo pagrindinė), pasekmės artimiausiais mėnesiais neturėtų paveikti Vokietijos ir kitų ES šalių apsirūpinimo gamtinėmis dujomis galimybių. Grėsmė šia prasme labiau teorinė, ir tai tik padarius prielaidą, kad Vokietija ateityje sieks atnaujinti rusiškų dujų tiekimą Baltijos dugnu nutiestais „Nord Stream“ dujotiekiais. Kol vyksta karas Ukrainoje, tam trukdo rimtos politinės kliūtys: Vokietijos vyriausybė priėmė sprendimą atsisakyti „Nord Stream-2“ dujotiekio eksploatavimo, na o senesnės „Nord Stream-1“ magistralės sklendes dėl neva techninių priežasčių užsuko pati Rusija, grasindama sušaldyti Europą ir taip didindama politinį bei ekonominį spaudimą ES sostinėms.

Pasak ekspertų, nors dujotiekių pažeidimai iš pažiūros nemaži, pažeistas vietas būtų galima atstatyti: darbai esą truktų maždaug pusmetį ir kainuotų nuo 200 iki 300 mln. eurų – kitaip tariant, pigiau grybo, jei lygintume su abiejų „Nord Stream“ dujotiekių statybos kaina, siekiančia beveik 17 milijardų eurų. Tačiau dujotiekių remonto darbus esą reikėtų pradėti kuo skubiau, kol jūros vanduo nesukėlė negrįžtamų vamzdžių korozijos pasekmių. Rusija, net jei norėtų, to padaryti negalėtų: ji neturi tokių techninių galimybių, o pasitelkti Vakarų bendrovių negali dėl jai įvestų sankcijų. ES šalys būtų suinteresuotos, kad „Nord Stream-1“ magistralė veiktų, nes per ją užsitikrindavo maždaug 15 proc. viso joms būtino gamtinių dujų importo. Tačiau kokia prasmė net svarstyti apie „Nord Stream-1“ atkūrimą, jeigu Rusija nenori juo pumpuoti dujų? Juk Rusijos prezidentas V.Putinas, likus porai savaičių iki sprogimų Baltijos dugne, atvirai paragino Vokietiją pakeisti poziciją dėl „Nord Stream-2“. „Jeigu taip prispaudė, jeigu taip sunku, imkite ir atšaukite sankcijas dėl „Nord Stream-2“, tai 55 milijardai kubinių metrų dujų per metus – beliks tik mygtuką paspausti, ir viskas pajudės“, – sakė jis rugsėjo pradžioje vykusiame Rytų ekonomikos forume. Netrukus po to buvo susprogdintos trys „Nord Stream“ dujotiekių gijos – ketvirtoji kažkodėl demonstratyviai palikta sveika, tarsi paskutinė švirkšto adata priklausomybę nuo narkotikų besigydančiam narkomanui. Gal neatlaikys, apsigalvos, gal vėl „susistums“ svaiginančią dozę ir vėl taps priklausomas nuo pardavėjo?

Okamo skustuvas

Pirminiai Švedijos, Danijos, Vokietijos pradėtų tyrimų dėl dujų nuotėkių „Nord Stream-1“ ir „Nord Stream-2“ dujotiekių trasoje rezultatai patvirtino sabotažo versiją. Vakarų šalių žiniasklaida, svarstydama apie tai, kokie galėtų būti dujotiekių sprogdintojų motyvai, pateikia įvairias prielaidas. Pabrėžiama, kad diversija gali būti naudinga Rusijai – viena vertus, taip tarsi užbėgama už akių būsimiems ES energetikos kompanijų ieškiniams – „Gazpromui“ gali tekti mokėti milžiniškas netesybas dėl ilgalaikių dujų tiekimo sutarčių nevykdymo. Neva sugedusios „Nord Stream-1“ dujotiekio kompresorių stoties turbinos argumentas gali pasirodyti per silpnas, o nežinia kieno susprogdintos dujotiekio gijos teisiškai iš tiesų galėtų būti įvertintos kaip „neįveikiama jėga“, sutrukdžiusi Rusijos bendrovei vykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad ši dujotiekių avarija leidžia Maskvai dar labiau didinti spaudimą Vokietijai ir visai ES.

Galbūt sprogimais Baltijos dugne ties „Nord Stream“ dujotiekiais buvo siekiama pasiųsti Vakarams dar vieną svarbią žinią: jūsų povandeninės komunikacijos, nuo kurių esate taip priklausomi, mūsų rankose!

Tačiau noru priversti Europą kartą ir visiems laikams nutraukti energetinę priklausomybę nuo Rusijos įtariami ir kiti geopolitiniai žaidėjai. Rusijos propaganda plyšavo, kad JAV prezidentas J.Bidenas dar šių metų pradžioje tvirtino, jog Amerika turi pakankamai poveikio priemonių užkirsti kelią dujotiekio „Nord Stream-2“ paleidimui, jeigu Rusija imtųsi karo veiksmų prieš Ukrainą. Nebuvo pamirštas ir buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio įrašas „Twitter“ paskyroje: iškart po sprogimų Baltijos jūroje jis padėkojo Vašingtonui už „Nord Stream“ sustabdymą. Tiesa, netrukus šią žinutę jis ištrynė. Tačiau negalima paneigti fakto, kad JAV valdžia, remdamasi žvalgybos duomenimis, pati dar prieš kelias savaites iki sprogimų įspėjo Vokietiją dėl diversijos prieš „Nord Stream“ pavojaus.

Svarstyta ir Ukrainos, Jungtinės Karalystės atsakomybės už sprogdinimus tikimybė. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad ir šiuo itin neaiškiu atveju reikėtų remtis vadinamuoju Okamo skustuvo principu, teigiančiu, kad bet kokio reiškinio paaiškinimui turi būti naudojama kaip galima mažiau prielaidų. Viena šalis turėjo ir svarių motyvų šiai diversijai surengti, ir reikiamų techninių galimybių, ir beatodairiškumu stulbinančios politinės valios. Jos laivai sprogimų išvakarėse buvo užfiksuoti ties Bornholmu, būtent su ja Švedija nesutiko dalintis savo vykdomo tyrimo rezultatais, ir šis faktas verčia manyti, kad toks sprendimas turi svarių priežasčių. Ši šalis – Rusija, jau mažiausiai dešimtmetį vykdanti įtartinas stebėjimo ir autonominių povandeninių aparatų bandymo operacijas prie svarbiausių Vakarų šalių jūrinių komunikacijų – tarptautinių ryšių kabelių, dujotiekių ir naftotiekių. Pernai ties šiaurine Norvegijos pakrante be žinios pradingo daugiau nei 4 kilometrai ryšio kabelio, kuris buvo naudojamas Rusijos povandeninių laivų stebėjimo tinklo daviklių informacijai perduoti. Šių metų pradžioje buvo nukirstas jūros dugnu nutiestas šviesolaidis, jungęs Norvegiją ir Svalbardo saloje veikiančią palydovinio ryšio stotį. Šiais ir kitais atvejais kaltininkai nebuvo nustatyti, tačiau įtarimai krito ant Rusijos. Galbūt sprogimais Baltijos dugne ties „Nord Stream“ dujotiekiais buvo siekiama pasiųsti Vakarams dar vieną svarbią žinią: jūsų povandeninės komunikacijos, nuo kurių esate taip priklausomi, mūsų rankose! Panorėję perkirpsime bet ką – šviesolaidžio ar jėgos kabelį, dujotiekį ar naftotiekį, ir nieko mums nepadarysite.

Tiesioginė grėsmė

Jei pasitvirtintų įtarimai, kad diversija prieš „Nord Stream“ dujotiekius (beje, „Nord Stream-1“ jau yra finansiškai atsipirkęs) – Maskvos darbas, tai reikštų, kad Rusijos hibridinis karas su Vakarais gali persikelti ir į jūros dugną. Tereikia užmesti akį į Šiaurės bei Vakarų Europos povandeninių komunikacijų žemėlapį, ir bus nesunku įsivaizduoti gresiančių ardomųjų povandeninio karo operacijų mastą ir galimas jų pasekmes. Tiesioginė grėsmė kyla ir Lietuvai, turinčiai su Švedija jungiantį 700 MW galios povandeninį elektros kabelį, ir Estijai, jūros dugnu sujungtai su Suomija dviem 1 000 MW galios jungtimis. Šios jungtys Balti

jos šalis jungia su Skandinavijos elektros tinklais.

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas, buvęs krašto apsaugos ministras, svarstydamas apie grėsmingą diversijos prieš „Nord Stream“ dujotiekius prielaidų kontekstą ir jo įtaką mūsų nacionaliniam saugumui, sakė, kad bet kuriuo atveju šis išpuolis turi du aspektus. „Pirma, jūrines komunikacijas reikia saugoti, ir jos, žinoma, yra saugomos. Kabelis galbūt yra saugiau negu vamzdis, jį pažeidimo atveju galima ir greičiau pataisyti. Antras dalykas, kuris yra itin sunkus, ir visą laiką toks buvo – tai, kad Baltijos jūra yra labai užteršta nuo abiejų pasaulinių karų užsilikusiais ir jūroje palaidotais cheminiais ginklais. Šitų sprogmenų poveikis jūrinių komunikacijų saugumui, jau nekalbu apie ekologiją, sunkiai apskaičiuojamas. Be to, Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo yra nuskandinta daug paprastų sprogmenų, mūsų laivynas kasmet su NATO partneriais išminuoja po vieną kitą kvadratinį kilometrą jūros dugno. Ir trečias dalykas – ypatingai svarbios infrastruktūros jūros dugne apsaugojimo problema, nes lig šiol tokių diversijų nebuvo. Čia nauja situacija. Aš manau, kad ne tik Lietuva, bet ir visos NATO šalys palei Baltijos jūrą turi imtis bendrų koordinuotų veiksmų, kad užtikrintų savo infrastruktūros apsaugą“, – sakė G.Kirkilas.

Kaip keičia Lietuvos, pasigaminančios vos trečdalį jai būtinos elektros energijos, nacionalinio saugumo situaciją po dujotiekių išsprogdinimo? Tai jau visai kitaip atrodantis pavojus Baltijos šalių energetinėms jungtims su Skandinavija. Ar diversijos atveju ir mūsų kariuomenė, ir visuomenė neliktų be elektros? „Mes, aišku, turime dar užkonservuotų pajėgumų, tai du Lietuvos elektrinės blokai Elektrėnuose ir kelios kitos elektrinės, kurios kol kas neįjungtos dėl dujų brangumo. Esant reikalui, kilus ekstremaliai situacijai, jas būtų galima paleisti. Infrastruktūra karo metu yra svarbiausias dalykas, kurį reikia apsaugoti. Tai ne tik elektros energija, bet ir ryšio sistemos – visa tai turi būti saugoma. Aš tikiuosi, kad mūsų kariuomenė tą ir daro“, – atsakė ekspremjeras.

Reikia politinės valios

Gediminas Grina, saugumo generolas, buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius, sakė nenorįs komentuoti galimo jūrinių komunikacijų naikinimo poveikio nacionaliniam saugumui. „Daug kas galėtų apie tai pakalbėti, bet aš nieko ypatingo negaliu pasakyti. Blogai. Mums kelia susirūpinimą bet kokia situacija, kuri susijusi su žodžiu „Rusija“. Čia jau nebėra apie ką diskutuoti, jeigu kas nors to dar nesuprato, tai niekuo padėti nebegalima“, – sakė buvęs VSD vadovas. Pasak jo, visi jau turėtų suvokti, ką reikia daryti – stiprinti savo saugumą. „Reikia klausti politikų, kodėl mes pasigaminame tik 30 proc. valstybei reikalingos elektros. Juk tai sprendžia Vyriausybės, nepriklausomai nuo to, kokia premjero pavardė. Tai, ką jie sukūrė, dabar ir turime. Esame pafrontės valstybė, o gyvename kaip kokiame Monake“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, kaip atsitiko, kad per 30 metų atsidūrėme tokioje padėtyje, ir kas dėl to kaltas – ar politikų neapsižiūrėjimas, ar kokia ardomoji veikla, G.Grina atsakė manantis, kad tai yra liberalios filosofijos pasekmė. „Viskas daroma taip, kad būtų kuo pigiau. Čia bendra Europos liga. Dėl to mes dabar ir skiname tokios politikos vaisius. Trūksta energijos – nieko, nusipirksim! Pasižiūrėkit, kas Lenkijoje darosi. Tokie veikėjai kaip D.Tuskas labai draugauti su Rusija norėjo. Kodėl? Todėl, kad lenkų vartotojui bus pigiau. O dar stebimės, kad ir Vokietijoje tokie dalykai vyksta. Juk ir Lenkijoje yra tokių liberalių politikų, kurie šitaip mąsto“, – sakė generolas.

G.Grinos teigimu, ar tokios energetinio saugumo spragos bus užtaisytos, labai priklauso nuo politikų požiūrio. „Štai pavyzdys – tvora pasienyje. Visi atsimename, kaip ji buvo pradėta statyti. Pasirodo, tereikia politinės valios kažkokiam skubiam darbui atlikti. Lygiai tas pats ir su energetika. Jeigu yra politinė valia, tada metamos lėšos, ir klausimai yra sprendžiami. O jeigu dėl kažkokių priežasčių tokios valios nėra, tai jie nesprendžiami. Mes tą ir turime dabar“, – apibendrino buvęs VSD vadovas.

Keistos įtakos

Svarstydamas, kaip diversija Baltijoje gali paveikti Lietuvos nacionalinį saugumą, Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, buvęs krašto apsaugos ministras, pradėjo nuo esminės prielaidos. „Viena iš hipotezių sako, kad Rusija sąmoningai atakavo savo pačios objektą, leisdama suprasti, kad lygiai taip pat gali atakuoti visas tarptautines jūrines komunikacijas – ryšio, elektros kabelius, dujotiekius, naftotiekius. Todėl jau vien dėl to, kad uždavėte man šį klausimą, Rusijos tikslas yra pasiektas. Tai dar viena Europos šantažavimo priemonė. Žinoma, niekam mažai nepasirodys, jeigu tokie dalykai iš tikrųjų prasidėtų. Mūsų valstybėje veikianti Rusijos įtakos agentūra padarė viską, kad sunaikintų Lietuvos galimybes pačiai apsirūpinti energijos ištekliais“, – sakė A.Butkevičius.

Pasak jo, reikėtų pradėti nuo to, kad, siekiant Lietuvoje pardavinėti Rusijos rinkoje pagamintą elektrą, buvo sunaikinta atominė elektrinė, o paskui sąmoningai padaryta viskas, kad nebūtų statoma nauja. „Buvo daromos visokios keistos įtakos pagrindinėms arba rezervinėms Lietuvos elektrinėms. Pavyzdžiui, dar 1993 m. Elektrėnai buvo paruošti deginti pigų kurą – orimulsiją. Buvo pastatyti labai brangūs filtrai, neišleidžiantys į atmosferą degimo produktų. Tačiau į valdžią atėję konservatoriai su Gediminu Vagnoriumi priešakyje orimulsijos Elektrėnuose atsisakė. Filtrai buvo sunaikinti. Tai yra, buvo atakuojama net galimybė patiems gamintis elektrą, sąmoningai sukuriant Lietuvos priklausomybę nuo rusiškos energetikos. Tad dabartinė situacija yra sąmoningai kurta, bandant Lietuvą, kaip ir, pavyzdžiui, Vokietiją paversti totaliai priklausomą nuo Rusijos žaliavų rinkos“, – sakė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, bet kas, veikiantis nacionalinio saugumo srityje, pasakys, kad vienas iš pagrindinių valstybės uždavinių – užsitikrinti savo energetinį saugumą. O apie tai šiandien kalbėti esą neįmanoma, nes jis labai lengvai pažeidžiamas.

„Šiandien labai sunku nurodyti bent vieną valstybės gyvenimo sritį, kuriai nereikėtų elektros energijos. Žinoma, visos svarbios gynybos sistemos privalo turėti autonominį maitinimą, kuris įsijungtų automatiškai, jei nutrūktų stacionarus elektros tiekimas. Tačiau generatoriai veikia ribotą laiką. Kaip atsargus žmogus turėčiau paklausti: kada paskutinį kartą jie veikė? Ar buvo atlikti visi reikalingi patikrinimai? Ar sukauptos pakankamos degalų atsargos? Kokio galingumo tie generatoriai, ar jie gali aptarnauti radarų, ginklų sistemas? Čia yra daugybė dalykų, kuriuos reikia įvertinti“, – sakė signataras.

Galvojant apie ateitį, A.Butkevičiaus teigimu, visų pirma turi kilti klausimas: kas šalį atvedė į tokią situaciją? „Nes žmonės, kurie ją sukūrė, ir toliau kenks. Todėl klausimas, kas dėl to kaltas, nėra tik kerštavimo dalykas. Tai mūsų tolimesnio saugumo užtikrinimo klausimas. Kita vertus, reikia skubiai rekonstruoti tas generavimo galimybes, kurias Lietuva dar turi“, – pridūrė pašnekovas.

Nepraleista pro ausis

„Iš tikrųjų susirūpinimas kilo visai nemažas, Prahoje vykusiame neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime šis klausimas turbūt irgi buvo aptartas. Akivaizdu, kad atsiranda grėsmių, apie kurias niekas anksčiau pernelyg ir negalvojo“, – taip trijų „Nord Stream-1“ ir „Nord Stream-2“ dujotiekių vamzdynų pažeidimo informacinį aidą įvertino nepriklausomas energetikos ekspertas, energetikos ekonomistas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, profesorius Vidmantas Jankauskas. Jo teigimu, po šio įvykio prielaidą, kad kažkokie diversantai gali jūroje nutraukti povandeninius kabelius, jau reikėtų vertinti rimtai. Pasak profesoriaus, tokia infrastruktūra visuomet saugoma, bet dabar susirūpinimas dar labiau padidėjo, ir, matyt, bus imtasi papildomų saugumo priemonių. „Mums irgi, aišku, tai aktualu, nes turime povandeninį elektros kabelį į Švediją, taip pat suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje – kiek suprantu, dabar jis pradėtas dar rimčiau saugoti. Taigi, susirūpinimas tikrai rimtas, tai, kas įvyko jūroje, nepraleista pro ausis“, – pridūrė V.Jankauskas.

Paklaustas, kaip situacijai Lietuvos energetikoje atsilieptų galimas su Švedija jungiančio elektros kabelio pažeidimas ir tai, jeigu jis ilgesnį laiką neveiktų, profesorius atsakė nemanantis, kad dėl to tektų atjungti stambesnius elektros vartotojus. „Ne, dėl to nieko nenutiktų. Iš tikrųjų mūsų elektros energijos sistema yra pakankamai atspari. Atsiminkime, kad yra dar du elektros kabeliai, kurie jungia Estiją su Suomija. Tokiu atveju galėtų nutikti nebent tai, kad šiek tiek padidėtų elektros kaina. Vis tik, kaip bebūtų, Skandinavijoje – Norvegijoje, Švedijoje – elektros energija dabar yra pigiausia. Pavyzdžiui, šiandien elektros kaina pietinėje Švedijos dalyje tam tikromis valandomis nesiekė nė vieno cento už kilovatvalandę“, – sakė profesorius.

Pašnekovas nebuvo linkęs sureikšminti ir neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusių pranešimų apie tai, kad Estijoje kilo ažiotažas dėl elektros generatorių: juos, pasklidus gandui, kad Rusija ketina atjungti Baltijos valstybes nuo BRELL energijos sistemos žiedo, esą puolė pirkti ir pavieniai žmonės, ir įmonės. Tuo pat metu pasirodė pranešimų ir apie Kaliningrado srities planus netrukus surengti dar vieną savo energetinės sistemos autonominio veikimo bandymą.

„Nemanau, kad nerimas dėl galimo Baltijos šalių atjungimo nuo BRELL žiedo yra pagrįstas. Žinoma, politikų pasisakymai tokiu metu, kai situacija gana įtempta, kelia tam tikrą susirūpinimą ir nuspėjamą reakciją. Matote, Kaliningrado sritis jau seniai yra pasiruošusi dirbti atskirai, nebe pirmus metus jie vykdo autonominio elektros sistemos veikimo bandymus. Jie yra papildomai pasistatę dvi dujas deginančias elektrines, dujų srautas per Lietuvą į Kaliningradą dabar gerokai padidėjęs. Turi ir galimybę atsivežti suskystintų gamtinių dujų. Žodžiu, Kaliningradas yra pasiruošęs. Jeigu Rusija vis dėlto sugalvotų staiga mus atjungti nuo BRELL žiedo, gal ir galėtų iškilti tam tikrų kritinių situacijų, bet tikrai visa elektros energijos sistema neužgestų. Baltijos šalys ruošiasi prisijungti prie Europos tinklų, tikrai nemažai į tai investuoja. Aišku, turime būti pasiruošę, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos energijos sistema galėtų veikti autonominiu režimu. Tai yra, kad visos trys, viena kitą palaikydamos, galėtume prireikus jau per pirmąsias sekundes paleisti rezervines elektrines. Beveik iškart įsijungtų Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ar hidroelektrinės Latvijoje. Per dvi, tris valandas galėtų būti paleistas ir dujas deginantis blokas Elektrėnuose. Vienu žodžiu, sistema tokiems atvejams pasiruošusi“, – teigė profesorius.

V.Jankausko manymu, diversija prieš „Nord Stream“ dujotiekius neturėtų stipriai paveikti ES energetinio saugumo. „Na, iš tikrųjų šito įvykio poveikis nebuvo toks jau didelis, turbūt daugiau buvo triukšmo ir gąsdinimo. Mes matome, kaip į tai sureagavo dujų kainos: jos truputį padidėjo, po to sugrįžo atgal, o vėliau net ir smuktelėjo, buvo nukritę net iki 100 eurų už megavatvalandę. Dujos tais vamzdžiais jau nebetekėjo, nelabai ir kas tikėjosi, kad tekės. Rusija dar pasakė, kad jei Europa bus gera, tai ta viena dar likusia nepažeista gija galėtų dujas paleisti. Bet šiaip, matyt, „Nord Stream“ vamzdynas jau buvo pasmerktas. Nors į jį buvo įdėta daug Europos šalių, ne tik pačios Rusijos, pinigų, bet jau nelabai kas tikėjosi, kad jis bus dar naudojamas“, – sakė V.Jankauskas.