Kodėl amerikiečių finansininkas Billas Browderis virto kovotoju už Rusijos žmonių teises? Ogi dėl to, kad to jį išmokė jo advokatas Sergejus Magnickis, kuris dėl savo tiesumo ir sąžiningumo buvo nukankintas ir nužudytas.

Užtat B. Browderiui dabar ir svarbiausia papasakoti apie tai, kas nutiko S. Magnickiui. „Mano santykis su pasauliu sukdavosi apie tai, kiek pinigų uždirbau ar praradau“, – rašė B. Browderis straipsnyje žurnalui „Businessweek“ 2011 m. „Dabar man aišku, jog svarbiau – žmonija.“

Dėl to jis ir užsitarnavo Rusijos valdžios pyktį, nes pasakoja S. Magnickio istoriją visiems, kas tik klausosi. Ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Europoje bei Kanadoje, kur jau per parlamentus skinasi kelią juodųjų sąrašų su nusikaltusiųjų pavardėmis įstatymai.

Tai vadinamieji Magnickio įstatymai, draudžiantys visokiems politiniams žudikams ir žmogaus teisių pažeidėjams į šalį įvažiuoti ar atlikinėti joje finansines operacijas.

Agitavimas už tokius įstatymus tapo B. Browderio viso laiko darbu, kuriuo užsiima šalia savo investicijų verslo. „Dirbu 16 valandų per dieną, septynias dienas savaitėje“, – sakė jis pokalbyje su Čikagos universiteto žurnalo „University of Chicago Magazine“ žurnaliste.

Ir kalba jis apie S. Magnickį politikams, valstybės žmonėms, žurnalistams – tarp jų ir tiems, kurie kadaise, kaip ir jis pats, giedojo ditirambus didžiuliam Rusijos potencialui.

Ir B. Browderis kurį laiką tikėjo, kad V. Putinas, kariaudamas su oligarchais, nori Rusijoje tą potencialą dar išplėtoti – ir išugdyti tikrą, švarų kapitalizmą. Tačiau sąžiningi rusai, – ir tokių yra! –  pavyzdžiui, S. Magnickis, jam atvėrė akis ir privertė pamatyti, kad Rusijoje viršų paėmė ne tikri, o grobuoniškieji laukiniai kapitalistai, kurių viršuje – pats V. Putinas.

Dažnai B. Browderiui priekaištaujama, kad „ne amerikonams kapitalistams mokyti rusus, kaip reikia gyventi ir kaip tvarkytis Rusijoje“. Į tai B. Browderis atsako, kad jis pirmiausia lygiavosi į V. Putiną jo kovoje su Michailu Chodorkovskiu, bet dabar jam prasmingiau atrodo lygiuotis į S. Magnickį.

Tai ne jis, amerikonas B. Browderis, o būtent rusas advokatas S. Magnickis rodo, deja, skausmingą, bet sąžiningą kelią į geresnę Rusijos ateitį.

S. Magnickis nustatė, jog per kelis prieš su B. Browderiu susijusias firmas surengtus reidus paimti dokumentai ir antspaudai buvo panaudoti tam, kad trijų B. Browderio „Hermitage“ holdingo kompanijų savininkystė būtų perrašyta neseniai iš kalėjimo išleistam žudikui. Pagal šias atgaline data surašytas suklastotas sutartis, tos trys holdingo kompanijos neva buvo įsiskolinusios vieną milijardą dolerių trims fiktyvioms, jokio turto neturinčioms bendrovėms.

Šios iškamšos vėliau teisme užvedė bylą prieš buvusias „Hermitage“ kompanijas ir penkias minutes trukusiame teismo posėdyje trys advokatai prisipažino kaltais, o teisėjas įsakė holdingo kompanijoms sumokėti milijardą dolerių tų trijų fiktyvių bendrovių naudai.

Tačiau holdingo kompanijų banko sąskaitos jau buvo tuščios, nes pats B . Browderis anksčiau buvo apdairiai išsiėmęs visus pinigus. Praėjus keliems mėnesiams, gavęs netikėtą skambutį iš Sankt Peterburgo arbitracijos teismo pareigūno, besiteiraujančio apie vieną nuosprendį prieš holdingo kompanijas, B. Browderis ir paprašė S. Magnickį išsiaiškinti, kas čia dedasi.

Šis per kelias savaites ir nustatė ką tik aprašytą sąmokslą, kurį buvo surezgę organizuoti nusikaltėliai ir korumpuoti valdžios pareigūnai. Tąsyk B. Browderis džiaugėsi išvengęs apiplėšimo ir manė, kad tuo istorija ir baigėsi. S. Magnickis žinojo, kad taip nėra, tyrinėjo toliau ir atskleidė dar vieną nusikaltimą.

Nepavykus pagrobti „Hermitage“ aktyvų, nusikaltėliai nusitaikė į tuos 230 milijonų dolerių, kuriuos bendrovė „Hermitage“ valstybiniais mokesčiais buvo anksčiau sumokėjusi į Rusijos biudžetą. „Kai kraustėmės iš Rusijos, tą padarėme greitai ir daugelį akcijų pardavėme, – sakė B. Browderis, – o pelno deklaravome vieną milijardą dolerių, tai iš to mokesčiais Rusijai  sumokėjome 230 milijonų.“

S. Magnickis nustatė, kad naudodamiesi tais pačiais dokumentais ir teismo sprendimais, vagys pateikė paraišką, kad B. Browderio sumokėti  valstybiniai mokesčiai būtų grąžinami jiems, nes, girdi, sumokėjo per daug. Paraiška įregistruota 2007 m. gruodžio 24-ąją – ir tą pačią dieną, Kūčių vakarą, ji buvo patenkinta“, – stebėjosi B. Browderis.

Jis ir S. Magnickis, manydami, kad tai „savavališkai veikusių avantiūristų išdaiga“, apie visa tai pranešė teisėtiems pareigūnams, kreipėsi į Rusijos vyriausybę ir devyniuose teisėsaugos organuose įregistravo skundus. „O tada laukėme Ypatingojo būrio pareigūnų antskrydžio iš helikopterių, kad „blogiukus“ sugaudytų.“

Vietoj to, puolimų taikiniais tapo pats B. Browderis ir septyni jo advokatai, įskaitant S. Magnickį. Rusijos pareigūnai jiems visiems iškėlė baudžiamąsias bylas. B. Browderis advokatus evakuavo į Londoną – tik vienas jų nesutiko ten persikelti: S. Magnickis.

Apie 12 mėnesių trukusį S. Magnickio įkalinimą ir kankinimą mes dabar žinome dėl to, kad pati auka kruopščiai, tiksliai dokumentavo visas detales: kalėjimo kamerų numerius, datas, valandas, straipsnius. Šiuos duomenis perduodavo savo paties advokatui, kuris kiekvieną mėnesį persiųsdavo kopijas B. Browderiui į Londoną.

Per 358 savo įkalinimo dienas jis pateikė 450 skundų dėl blogio elgesio su juo, o jį mušdavo, versdavo badauti ir beveik mirtinai sušalti, jis nežmoniškai sulyso ir vis stipriau susirgo, jį patupdė į kameras su 14 kalinių ir 8 lovomis ir taip prigrūstas, kad jose jis galėjo tik stovėti, langai buvo be stiklo gruodį, o išvietė tebuvo skylė grindyse, iš kurios išmatos suburbuliuodavo į viršų.

Tai tik pradžia S. Magnickio užrašuose aprašytų kančių. Kaip sakė B. Browderis, „įkalintieji bijojo pareikšti nors vieną skundą, o S. Magnickis pateikė net 450“.

Jį įkalinę budeliai reikalavo iš S. Magnickio, kad jis pasirašytų prisipažinimą, jog būtent jis ir padarė tą nusikaltimą, apie kurį pranešė, ir kad šitaip nusikalsti jį pastūmėjo B. Browderis. Tačiau jis nepasirašė.

2009-ųjų birželį jam nustatytas pankreatitas, tulžies akmenys, cholecistitas. Kalėjimo gydytojas rekomendavo operaciją. Tačiau jis buvo nusiųstas į Butyrkų kalėjimą, neturintį ligoninės. Ten, izoliuotam nuo šeimos ir kenčiančiam nuolatinius, sunkus skausmus, sveikata palūžo visai.

Jo advokatai rašė desperatiškus prašymus teisėjams, vidaus reikalų ministerijos vadovams, prokurorams, maldaudami suteikti jam nors medicinos pagalbą. Bet visus prašymus ignoravo. Vieną vakarą S. Magnickiui buvo taip blogai, kad kitas kalinys daužė kameros duris veltui bandydamas prisišaukti pagalbos.

2009-ųjų lapkričio 16-ąją S. Magnickis neteko sąmonės. Tik tada jį išvežė į greitosios pagalbos skyrių turintį kalėjimą. Tačiau ten nuvežę jį prirakino prie lovos ir pradėjo mušti. Daugiau nei valandą aštuoni sargai daužė jį guminėmis lazdomis, kol gydytojai laukė užrakinti kitoje patalpoje.

Po kelių savaičių, kilus viešiems protestams, tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas viešajai tyrimų komisijai pavedė išsiaiškinti paskutinių S. Magnickio gyvenimo valandų aplinkybes. Pagal oficialų dokumentą, policija neturėjo kitos išeities kaip tik jį suvaldydama stipriai sumušti, kadangi jį buvo apėmusi „psichozė“. Psichozės simptomai? Ogi kliedėjimai, kad jį stengiasi nužudyti!

Kitą rytą B. Browderis sulaukė apie S. Magnickio mirtį pranešančio skambučio. „Tai buvo tarsi dūris man į širdį“, – sakė amerikietis ir suprato, ką jam reikia daryti toliau.

Aišku, kiek galima didesniame skaičiuje pasaulio valstybių agituoti už priėmimą įstatymų, kurie neleistų žmogaus teisių pažeidėjams į tas valstybes vykti ir jose uždarbiauti ar slėpti savo pinigus.

M. Drunga

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.