Aljansui imantis įgyvendinti Varšuvos NATO viršūnių sutikimo metu priimtus sprendimus, sausio pradžioje Lenkiją pasiekė pirmieji JAV šarvuotosios brigados kariai iš Fort Karsono bazės, esančios Kolorado valstijoje.

Dalis šios rotacinės brigados karių pratybų tikslais vėliau bus rotuojami į Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes. Netrukus Lietuvoje taip pat bus dislokuotas Vokietijos vadovaujamas tarptautinis jungtinių NATO pajėgų batalionas, o kartu su vokiečiais į mūsų šalį atvyks keli šimtai Belgijos, Nyderlandų, Liuksemburgo ir Norvegijos karių. Apie tai, ką toks NATO valstybių vadovų sprendimas dislokuoti karines pajėgas Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reiškia Baltijos valstybių saugumui bei su kokiais iššūkiais Aljansas susiduria Baltijos jūros regione, išskirtiniame interviu Žurnalui „Tribūna“ ir interneto dienraščiui Bernardinai.lt pakomentuoti sutiko Vašingtone veikiančio analitinio centro Altantic Council vyresnysis analitikas Jorge Benitezas.

Papildomų sąjungininkų pajėgų dislokavimas rytinėse NATO valstybėse yra dalis praeitais metais NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtų sprendimų įgyvendinimo, kuriais siekiama sustiprinti rytinį NATO flangą bei atgrasyti Rusiją. Jūsų nuomone, ar to pakanka atgrasyti?

Manyčiau, jog tai labai teigiamas žingsnis, stiprinantis atgrasymą. Sprendimas Baltijos valstybėse bei Lenkijoje dislokuoti keturis batalionus – apie 4000 sąjungininkų karių turėtų apsunkinti Rusijos galimybes imtis nepageidaujamų veiksmų regione. Trečiosios brigados dislokavimas Lenkijoje yra svarbus žingsnis, tačiau nepakankamas. Tai tik dalis reikiamo NATO atsako. Pirmiausia Aljansas turi užtikrinti sąjungininkų pajėgų buvimą labiausiai pažeidžiamose NATO valstybėse, ir tai turėtų apimti daugiau nei keturis batalionus. NATO išankstinių pajėgų dislokavimas (angl. Enhanced Forward Presence) turėtų vykti didesniais mastais, dislokuojant daugiau pajėgumų bei juos dar labiau sustiprinant, kad jie veiktų kaip atgrasymo priemonė.

Kaip manote, ar NATO susiduria su pajėgumų trūkumo problema Baltijos jūros regione, ypač kalbant apie vadinamąsias prieigos ribojimo ir regiono blokavimo priemones, kurias Rusija yra dislokavusi regione?

Nemanau, jog tai yra pajėgumų trūkumo problema. Tai karinis iššūkis, o geografinė padėtis yra to iššūkio dalis. Tiek Rusijos karinių pajėgų dislokavimas, tiek jų modernėjanti karinė technika yra iššūkis NATO, tačiau Aljansas turi pakankamai pajėgumų įveikti šį iššūkį. Kur kas svarbesnis klausimas yra tai, jog turimi NATO pajėgumai nėra visiškai išnaudojami ir tik dalis jų yra dislokuota, kad būtų galima atremti Rusijos keliamas grėsmes.

Teigiate, jog NATO yra pajėgi atgrasyti Rusiją, tačiau nėra dislokavusi pakankamai turimų pajėgų tam, kad atgrasytų Rusiją?

Taip. Pajėgumai, kuriuos turi NATO, nėra pakankamos parengties įveikti Rusijos keliamas grėsmes. Kaip ir minėjau, nemanau, jog tai pajėgumų trūkumo klausimas. Tai Rusijos keliamas iššūkis, kuris nereiškia, kad ji yra pranašesnė už Aljansą. Kitaip tariant, net kalbant apie vadinamas prieigos ribojimo ir regiono blokavimo priemones, Rusija nėra pranašesnė už NATO valstybes. Rusijos turimi pajėgumai yra kliūtis Aljansui ir nemanau, kad NATO šiuo metu yra gerai pasirengusi įveikti tas kliūtis, kuriomis Maskva siekia didinti regiono valstybių pažeidžiamumą.

Du pagrindiniai elementai siekiant didinti atgrasymą bei užtikrinti konflikto prevenciją yra sprendimų priėmimo greitis bei karinė galia. Ar Aljansas turi šiuos du pajėgumus?

Neabejotinai NATO karine prasme yra pranašesnė už Rusiją. Vis dėlto reagavimo greitis, tiek kalbant apie karinių pajėgų dislokavimą, tiek apie sprendimų priėmimo procesą, ypač politiniu lygmeniu, nėra tokio lygmens, kokio turėtų būti. Aljansas turėtų imtis priemonių pagreitinti sprendimų priėmimo procesą, nuo kurio priklauso NATO gebėjimas reaguoti bei dislokuoti turimus pajėgumus. NATO ir anksčiau buvo susidūrusi su šia problema, tačiau sugebėdavo rasti būdų pasiekti politinių kompromisų.

Jungtinės Amerikos Valstijos ėmėsi svarbių veiksmų siekiant užtikrinti saugumą Baltijos jūros regione, vienas tokių–  Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvos (angl. European Reassurance Initiative) įgyvendinimas. Tuo tarpu NATO bloko valstybės Europoje dažnai kritikuojamos už tai, jog nepakankamai investuoja į savo bei regiono saugumą. Jūsų nuomone, kaip Europoje esančios NATO valstybės galėtų prisidėti prie esamos Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvos taip stiprinant rytinių NATO sienų apsaugą?

Yra du būdai, kaip jos galėtų padidinti Europos įnašą į regiono saugumą. Pirma, skiriant daugiau lėšų gynybai. Dabartinės Europoje esančių NATO valstybių išlaidos gynybai yra gerokai mažesnės, palyginti su JAV numatytu finansavimu Europos saugumui užtikrinti (3,4 mlrd. dolerių). Amerikos sąjungininkai Europoje turėtų imtis reikalingų veiksmų sparčiau didinti gynybos išlaidas ir stiprinti atgrasymą bei sumažinti priklausomybę nuo Amerikos kaip pagrindinio jų saugumo garanto. NATO sąjungininkai Europoje turi parodyti tvirtą įsipareigojimą NATO penktajam straipsniui. Be to, svarbu nepamiršti, jog prisidėjimas prie regiono saugumo turėtų būti daromas ne nacionaliniu, o NATO lygmeniu. Kitaip tariant, įsipareigojimas NATO valstybių saugumui užtikrinti turėtų atspindėti kolektyvinės gynybos idėją. Mes turime keturias valstybes, kurios vadovauja NATO priešakinių pajėgų batalionų formavimui Baltijos valstybėse bei Lenkijoje, tačiau dvi iš jų yra iš Šiaurės Amerikos, ir net trys iš jų yra ne ES narės. Tai yra gana prastas Europoje esančių NATO valstybių atstovavimas, kuris rodo nepakankamą įsipareigojimą Europos saugumui užtikrinti. JAV skiriamas finansavimas Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvai neturėtų būti vienašališkas, tačiau apimti ir kitus NATO sąjungininkus Europoje. Būtina užtikrinti, jog NATO sąjungininkų prisidėjimas prie Baltijos valstybių saugumo būtų proporcingas. Taip pat svarbu išlaikyti JAV įsipareigojimą Europos saugumui bei parodyti naujai administracijai bei Kongresui, jog Europa prisideda prie savo saugumo užtikrinimo.

Kokias strategines rekomendacijas galėtumėt duoti regiono valstybėms, tokioms kaip Baltijos šalys, kurios siekia prisitaikyti prie besikeičiančios saugumo aplinkos regione?

Puikus klausimas, kaip NATO narės, nors ir būdamos mažos, gali būti svarbios saugumui užtikrinti. Baltijos valstybės didina savo gynybos išlaidas netgi daugiau, nei buvo planuota, ir tai yra geras žingsnis. Tačiau tik išlaidų didinimas neatneša tokios naudos, kokią jos galėtų gauti. Dažnai girdime Baltijos valstybių pageidavimą dėl didesnio NATO sąjungininkų įsitraukimo užtikrinant regiono saugumą, tačiau jos pačios nerodo iniciatyvos daugiau bendradarbiauti bei koordinuoti veiksmus tarpusavyje. Geriausias atsakymas į šį klausimą, manyčiau, yra tai, jog jeigu Baltijos valstybės nori pagreitinti sprendimų priėmimo procesą NATO viduje, jos galėtų perduoti dalį savo greito reagavimo pajėgų Vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado (angl. SACEUR) kontrolei ir leisti jam jas treniruoti bei dislokuoti. Tai būtų geras pavyzdys visam Aljansui, kaip galima pagreitinti sprendimų priėmimo procesą bei karių judėjimą Aljanso viduje. Kiekvienas NATO sąjungininkas turi būti pajėgus dislokuoti turimas karines pajėgas kitose Aljanso valstybėse narėse parodant, jog penktasis Vašingtono sutarties straipsnis yra kolektyvinis įsipareigojimas.

Ar sutiktumėt, jog viena iš pagrindinių problemų, trukdančių didinti Baltijos valstybių saugumą, yra menkas jų tarpusavio bendradarbiavimas gynybos srityje?           

Taip, tai yra kliūtis tam ir viena iš mažiausiai pateisinamų Aljanso silpnybių. Aljansui sunku koordinuoti reikiamą atsaką bei įtikinti kitas nares prisidėti prie NATO išankstinių pajėgų dislokavimo dėl egzistuojančio skirtingo grėsmės suvokimo. Baltijos valstybėse šis skirtumas beveik neegzistuoja. Jos turi pakankamai panašų grėsmės suvokimą, tačiau to neišnaudoja kaip galimybės parodyti reikiamą pavyzdį, kaip galima bendradarbiauti tarpusavyje. Manau, jog Baltijos šalys neišnaudoja esamo karinio bei politinio potencialo didinti atgrasymą prieš regionines grėsmes.

Kaip naujai išrinkto JAV prezidento Trumpo retorika Rusijos atžvilgiu, pabrėžiant glaudesnio bendradarbiavimo poreikį, gali paveikti JAV ir Rusijos santykius ateityje bei JAV vaidmenį Europoje?

Atsižvelgiant į Trumpo retoriką, manyčiau, jog JAV santykiai su Rusija bus svarbiausia JAV užsienio politikos kryptis. Tai reiškia pokytį JAV užsienio politikoje ir tai nebūtinai yra geras ženklas NATO bei sąjungininkams Baltijos jūros regione. Be to, svarbu nepamiršti ir tai, jog vienas svarbiausių kriterijų, į kurį naujasis prezidentas atkreips dėmesį užsienio politikoje bus išlaidos gynybai, kurios turi siekti bent 2 proc. bendro vidaus produkto. Manau, jog Trumpas šalis sąjungininkes vertins pagal tai, ar jos atitinką šį standartą.

Kaip manote, kaip pasikeis JAV karinis buvimas Europoje per ateinančius metus? Ar bus išlaikytos panašios tendencijos, ypatingai kalbant apie finansavimą Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvai?

Manau, jog naujoji administracija labai atidžiai įvertins Obamos pradėtą Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvą ir kaip ji atitinka naujosios administracijos prioritetus. NATO sąjungininkės Europoje turi padaryti kaip įmanoma daugiau prieš Trumpo administracijai imantis spręsti Europos gynybos finansavimo klausimą. Aljanso narės Europoje turi parodyti, jog jos veikia atsakingai, ir pateikti aiškių įrodymų apie didėjanti gynybos finansavimą. Jos taip pat turėtų pabrėžti augančias išlaidas karinės technikos bei kitų pajėgumų, kurie būtų svarbūs Trumpui kaip F-35 naikintuvai ar Patriot sistemos, įsigyti.