Tai, kad Iziumas šiame kare yra strategiškai labai svarbus miestas, supratau grįždamas iš jo į Charkovą. Važiuojant 125 kilometrų atstumą, skiriantį šiuos miestus, teko prasilenkti su neregėta daugybe karinės technikos.

Tankai, šarvuočiai, minosvaidžiai buvo krovininėmis mašinomis ištisomis vilkstinėmis gabenami į frontą greitkeliu, kuris sovietmečiu jungė Charkovą su Rusijos miestu Rostovu. Greitkelis eina pro  Slovianską, Bachmutą ir kitas vietoves, kur aštuntą mėnesį vyksta įnirtingos kovos.

Be to, nuo šio greitkelio eina atšakos į Lugansko ir Donecko pseudorespublikų sostines, tad kelyje yra daugybė patikros punktų, kuriuose labai nuodugniai tikrinami vykstančių civilių dokumentai. Važiuojant nustebino ir tai, kad iš sustojusių mašinų išlipę kariškiai nusilengvinti neina į krūmus, o tai daro kelio šone.

„Nesistebėk tuo: į pakelės krūmus eiti pavojinga, nes teritorija nėra išminuota ir galima beprasmiškai žūti“, – paaiškino mane vežusios pakeleivingos mašinos vairuotojas. 

Šis vyriškis ryte nugabeno humanitarinį maisto krovinį Iziumo gyventojams, o pavakare vyko atgal.

Mane kartu pavėžėti jo paprašė patikros punkte budėję kariškiai, į kuriuos pats ir kreipiausi pagalbos. Mat į vos prieš kelias savaites išlaisvintą Iziumą kol kas nevyksta joks visuomeninis transportas, o pakeleivingos mašinos labai nenoriai stoja.

Kariškiams yra įsakyta pakeleivingų civilių nevežti, o kiti vairuotojai greičiausiai baiminasi stoti nepažįstamiems. Kad šiose vietovėse gali būti nesaugu keliauti, mane ryte įspėjo karys, budėjęs sankryžoje, kurioje susieina keliai iš Charkivo, Iziumo ir Balaklėjos.

Mat ryte iki Iziumo vykau kitu būdu: pradžioje traukiniu nusigavau iki Balaklėjos, o iš ten keliavau pakeleivingu transportu. 

„Tu autostopu vienas geriau nekeliauk, nežinai nei kas vairuotojas, nei ką sutiksi kelyje. Ir įsigyk neperšaunamą liemenę“, – perspėjo Teritorinės apsaugos būrio karys vardu Andrijus.

Karys papasakojo, jog toje sankryžoje savo patikros punktą buvo įrengę priešai, kurie čia išsikasė apkasus, atsivežė šarvuotas mašinas, ant kelio ženklų užpaišė „Z“ raides, o miegojo užgrobtoje pakelės kavinėje. 

„Mūšiai čia buvo rimti: supleškinom jų buveinę ir mašinas, gyvi niekas nepaspruko, kelias buvo tiesiog nuklotas lavonų“, – pasakojo Andrijus.

Po  to kariškis dar kartą mane paauklėjo: „Tu būk atsargesnis, mačiau, kaip nubėgai į kaimo keliuką fotografuoti sudegusio Rusijos tanko, bet vienam čia vaikščioti pavojinga, ne visus užsilikusius okupantus išgaudėm, vakar gyventojai pranešė, kad darže du įtartini vyrai vagia pomidorus, tai suėmėm du jų karius – buvo persirengę civiliais rūbais“.

Karys svarstė, jog minėti rusų kariai civilių rūbus gavo pavogę ar kažką nudobę, o mano rūbai, piniginė ir telefonas jiems esą būtų geidžiamas grobis. Su Andrijum atsisveikinau širdingai ir padėkojau už naudingus patarimus. Pamėgau patikros punktų karius – pavaišinus juos cigarečių pakeliu, kiek ilgiau šnektelėjus ir pasakius, jog esu iš Ukrainai nuoširdžiai padedančios Lietuvos, visada padeda įsėsti į pakeleivingą mašiną.

Nusigavus iki Iziumo pasitiko sukrečiantis vaizdas – mieste, kuriame iki karo gyveno 46 tūkstančiai gyventojų, nebeliko nė vieno sveiko daugiabučio namo. Mero teigimu, Iziume nuo bombardavimų nukentėjo keturi penktadaliai visų namų, o sveiki liko tik dalis privačių namų miesto pakraštyje.

Tai, kad pusę metų priešo okupuotame Iziume dėjosi pragariški dalykai, įsitikinau vos patekęs į miesto centrą. Čia pamatytas vaizdas priminė apokaliptinį filmą – praeivių mažiau nei benamių šunų ir kačių, o ore tebesklandantis degėsių kvapas nuolat dirgino gerklę.

Keista buvo ir tai, jog soduose ant medžių nesimatė nė vieno obuolio – jie visi per nesibaigiančius sprogimus nukrito ant žemės net neprinokę ir puvo. Labiausiai pritrenkė pašnekesys su namo, po kurio griuvėsiais buvo palaidota pusšimtis žmonių, gyventojais – sutuoktiniais Genadijumi ir Tatjana Čvalunais.

„Sugriuvo ne visas penkiaaukštis namas, o vien vidurinė jo dalis, trečia laiptinė, ir žuvo kaimynai,  kurie nuo bombų tris dienas slėpėsi rūsyje“, – pasakojo 63 metų G. Čvalunas. 

Vyriškis su septyneriais metais vyresne žmona butą turėjo irgi trečioje laiptinėje, o gyvi išliko todėl, kad slėpėsi kitoje vietoje.

„Dėkinga turiu būti savo vyrui, kuris per bombardavimus pareiškė, jog mūsų namo rūsyje slėptis negalima, nes griūnant namui sugrius ir rūsiai, kurie nėra pritaikyti atlaikyti tokį svorį“, – pasakė žmona.

Kredito unijoje vedėja dirbusi moteris tada nusprendė slėptis prieškarinio namo rūsyje, kuris buvo statytas specialiai slėptis nuo bombų.

Tas rūsys buvo vos keturi šimtai metrų nuo šeimos buto, tačiau vyras atsisakė jame būti, pareiškęs, jog ten per didelė žmonių grūstis ir jis dūsta nuo deguonies trūkumo. G. Čvalun nusprendė likti sodo namelyje, kuris yra vos už šimto metrų nuo jų buto.

„Aš bijojau, kad vagys neapšvarintų namelio ar nepavogtų mašinos, todėl pasakiau žmonai – liksiu jame ir bus, kas bus“, – prisiminė vyras. 

Jo teigimu, kovo 6 dieną prasidėjęs ir tris dienas užsitęsęs mūšis buvo pats didžiausias sukrėtimas gyvenime.

Rusijos reaktyviniai lėktuvai esą skraidė taip arti žemės, kad vien nuo jų garso dužo langai ir biro tinkas nuo buto lubų. Bombos į miestą krito iš lėktuvų, tankų, minosvaidžių, patrankų ir tris paras niekas nedrįso išeiti iš slėptuvių.

„Kodėl būtent į mūsų namą daugiausia atskrido bombų po tragedijos, man neįstengė atsakyti net Rusijos karininkas, kai per okupaciją su juo užmezgėm draugiškus pašnekesius“, – sakė G. Čvalun. 

Karininkas esą buvo sumišęs, nes jam buvo pasakyta, kad vaduos Ukrainą nuo fašistų, o Iziumą užėmus pamatė, kad čia gyvena vien rusakalbiai, kurie fašistų nėra regėję.

„Trečia laiptinė nugarmėjo žemėn kovo 9 dieną lygiai devintą valandą ryte, o po didžiulio trenksmo išgirdau pagalbos šauksmus“, – prisiminė G. Čvalun. 

Vyriškis išbėgo iš sodo namelio ir pamatė, jog dalis trečios laiptinės yra nugriuvę, o prilėkęs arčiau išgirdo laiptinės kaimyno Mišos balsą ir pamatė iš po griuvėsių iškeltą jo ranką.

„Vos tik Mišą su dar vienu kaimynu nunešiau tolėliau į pievelę, pasigirdo keisti traškesiai ir žemyn nugarmėjo visa trečia laiptinė, nedaug trūko, kad būčiau žuvęs gelbėdamas kaimyną“, – apibendrino liudininkas. 

Šis vyriškis padėjo iš po griuvėsių ištraukti dar tris moteris, kurios tragedijos metu buvo iš rūsio trumpam pakilusios į savo butus.

„Miša gyvas irgi išliko vien todėl, kad tuo momentu kaitė arbatą, kurią norėjo nešti savo šeimai į rūsį. Aš neįsivaizduoju, kaip jis turės gyventi toliau, nes juk Miša prarado aštuonis savo šeimos narius, kuriuos prieš kelias dienas pats atgabeno į rūsį iš tetos namo, manydamas, kad pas tetą yra nesaugu“, – pasakė žmona ir rankomis užsidengė ašarojančias akis.

Po griuvėsiais žuvo Mišos žmona, dukra su trimis vaikai, žentas ir jo tėvas bei teta.

„Iškart po tragedijos buvo paskelbta, kad žuvo 44 žmonės, bet gelbėtojai man sakė, kad rado 42 lavonus su dokumentais rūbuose, septynis neatpažintus be dokumentų, dar rado trejų asmenų kūnų dalis bei nežinia kur pradingo dar septyni žmonės“, – pasakė G. Čvalun.

„Sužinojusi apie tragediją aš maniau, kad žūsime ir mes, išgyvenau panikos priepuolius ir net aprimus bombardavimams visą savaitę bijojau prieiti prie sugriuvusio namo ir pažiūrėti į tai, kas liko iš mūsų buto antrame aukšte“, – ašarų nesutramdė žmona.

„Skaudu yra žiūrėti į sienas ir baldus, kurie matosi išlikusioje mūsų buto dalyje, dvidešimt dvejus metus gyvenome ten ir tikėjome ten pasenti, o dabar likome tik su sodo nameliu, kuris visas suskeldėjo nuo sprogimų ir skeveldrų“, – liūdėjo ir vyras.  

„Sutuoktinis viską išgyvena ramiau, jisai dėl neįgalumo viena ausimi negirdi, todėl ir bombardavimus atlaikė lengviau, o aš be vaistų nebeužmiegu, ir snaudžiu siaubingai – sapnuose regiu žuvusius kaimynus ir prabundu sutinusiomis nuo ašarų akimis“, – pasakė moteris.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Iziumo, Ukraina