Teroro išpuolis sukrėtė Jungtinės Karalystės sostinę. Londone, prie pat Parlamento rūmų, užpuolikas žmones puolė automobiliu ir peiliu, bet buvo nukautas policijos. Teroro išpuolių pastaruoju metu labai padaugėjo, o jų šaknys glūdi gilioje senovėje. Pavyzdžiui, asasinai praėjusio tūkstantmečio pradžioje siaubą kėlė kryžiuočiams ir vietiniams sunitų vadams.

Senovės ir viduramžių istorijoje aprašomos dvi teroristų organizacijos. Ir abi jos veikė Artimuosiuose Rytuose. Tai asasinai ir sikarijai. Lotyniškas žodis „sicarius“ reiškia kovotoją durklu, samdomą žudiką. Sikarijai buvo bekompromisis kovinis zelotų judėjimo sparnas. Zelotai – tai uolieji judėjai, arba kitaip – žydai nacionalistai, kurie siekė nuo Romos nepriklausomos žydų valstybės. Zelotai atsisakė mokėti romėnams mokesčius bei vardan Dievo Karalystės žemėje buvo pasiryžę kovoti su ginklu rankose. Jie surengė ne vieną maištą. Romėnai dėl zelotų sukilimų visiškai sugriovė Jeruzalės šventyklą. Tarp sikarijų buvo ir samdomų žudikų, kurie galėjo vykdyti ir pačių romėnų užsakymus. Jie mėgdavo žudyti miniose. Tai sukeldavo didesnį efektą ir didesnę galimybę pasislėpti.

O štai apie asasinus reikėtų pakalbėti kiek daugiau, nes tai, galima sakyti, šiuolaikinių teroristų mirtininkų pirmtakai. Asasinai buvo karinga šiitų izmailitų sekta, gyvavusi VIII–XIV amžiuose. Svarbesnį statusą įgavo 1090 metais, kai Hasano I-Sabacho (kai kur jis minimas kaip Kalnų Senis) užgrobtoje Persijos Alamuto tvirtovėje atvertė į savo sektą jos karinę įgulą. Atverčiant žmones į sektą, buvo naudojamos gana efektyvios smegenų plovimo metodikos, pagrįstos įtikinėjimu, nuolatinėmis maldomis ir... narkotikais.

Dalį narių sekta parengdavo žudikais, neilgam laikui suteikdama jiems išskirtines gyvenimo sąlygas (geriausias maistas, vergės), duodama dideles dozes hašišo ir opiumo, įtikindama, kad tai – rojus. Taip parengti fanatikai būdavo pasiryžę pasiaukoti vardan švento tikslo, nes tikėdavosi po mirties pakliūti į rojų. Skirtingai nei daugelis kitų islamo sektų, asasinai numatė atvejus, kai (šeštojo ar aukštesniojo lygmens tikintiesiems) galima nesilaikyti Šariato įstatymų, pvz., siekiant apgauti priešą, žudikams buvo leidžiama ištvirkauti, vartoti alkoholį, net nesimelsti.

Mirtis Dievo vardu

Dabartiniai teroristai mirtininkai nė kiek nesiskiria nuo tų, kurie žudė prieš tūkstantmetį. Daugelis dabartinių islamistinių grupuočių, veikiančių Vidurio Rytuose, oficialiai sankcionuoja mirtį Dievo vardu. Pavyzdžiui, Egipte veikiančios Musulmonų brolijos devizas: „Dievas yra mūsų tikslas. Pranašas yra mūsų lyderis. Koranas yra mūsų įstatymas. Džihadas yra mūsų kelias. Mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“.

Ir dabar siūloma musulmonams kovoti su neteisingumu nebijant mirties, nes mainais už asmeninę auką – savižudiškus ar kitokio pobūdžio išpuolius prieš netikinčiuosius –žadama, kad jie bus apdovanoti puikiu pomirtiniu gyvenimu. Visa teroristų mirtininkų ideologija persmelkta įsitikinimo, jog teroristiniai veiksmai, kai mirštama kankinio mirtimi, suteiks pageidaujamą pomirtinį gyvenimą rojuje.

20 amžiuje ši mirtininko kankinio tradicija atgimė ir išpopuliarėjo. Osama bin Ladenas dar prieš Rugsėjo 11-osios atakas, 1996 ir 1998 metais išleido fatvas, kviečiančias musulmonus prisijungti prie globalaus džihado, žudant amerikiečius ir jų sąjungininkus, civilius ir karius, bei teigiančias, kad tai yra individuali kiekvieno musulmono pareiga bet kurioje šalyje, kur tai įmanoma.

Nužudė premjeruS

Teroristai buvo ne tik musulmonai. 19 amžiuje terorizmas buvo tapęs politikos instrumentu.  Iki 1900 metų nuo teroristų rankų žuvo Didžiosios Britanijos premjeras Spenseris Persivalis (30 m.) ir jo kolega Japonijos premjeras Okubo Tosimiti (47 m.). Britą 1812 metų gegužės 11-ąją dieną tiesiog parlemento rūmuose nušovė Džonas Belingemas. Jis atėjo į parlamentą, palaukė kol premjeras išeis ir priėjęs šovė tiesiai iš palto kišenės. Nušovęs atsisėdo ir palaukė, kol policija jį sulaikys. D. Belingemas šovė, nes buvo supykęs, kad britų vyriausybė nepadėjo jam, kai jis buvo sulaikytas Rusijoje. Jau gegužės 18-ąją premjero žudikas buvo viešai pakartas.

Tosimiti pagarsėjo tuo, kad vadovaudamas Japonijos vidaus reikalų ministerijai įvedė diktatūrą. Ir nors jo vadovaujama vyriausybė modernizavo pramonę, pastatė karines gamyklas ir tekstilės fabrikus, tačiau intelektualams nepatiko tai, kad O. Tosimiti į svarbiausius postus įdarbino savo gimines ir draugus. 1878 metų gegužės 14-ąją grupė nepatenkintų samurajų sukapojo premjerą ir jo palydovus.

Nušauti prezidentai

1865 metais balandžio 15-ąją buvo nužudytas 16-asis JAV prezidentas Abraomas Linkolnas (56 m.). Jo kadencija, visų pirma, pasižymėjo separatistinės Pietinių valstijų konfederacijos sutriuškinimu JAV pilietiniame kare. A. Linkolnas įdiegė priemones, kurios vėliau lėmė vergijos uždraudimą. Karo priešininkai kritikavo A. Linkolną už jo atsisakymą siekti kompromiso vergijos klausimu. Tuo tarpu radikalieji respublikonai kritikavo A. Linkolną už per lėtą vergijos panaikinimo siekimą. Nepaisant kritikos, A. Linkolnas sugebėjo išsaugoti savo populiarumą tarp amerikiečių.

Prezidentas buvo peršautas Fordo teatre, savo ložėje. Pietiečių šalininkas aktorius Džonas Butas įsiveržė į prezidento ložę ir šovė tiesiai jam į galvą. Taip ir neatgavęs sąmonės prezidentas kitą dieną mirė ligoninėje. Milijonai amerikiečių atsisveikino su šalies vadovu, kai jo karstą traukiniu iš Vašingtono dvi su puse savaitės vežė į Springfildą. Mažesniame vagone kartu buvo vežami ir jo mirusio sūnaus Viljamso (12 m.) palaikai.

Per kilusią sumaištį prezidento žudikui pavyko pabėgti, tačiau balandžio 26-ąją jis buvo pastebėtas daržinėje ir sulaikant nušautas.

Žudiko kulka nutraukė ir 20-ojo JAV prezidento Džeimso Abramo Garfyldo (49 m.) gyvybę. Jis buvo nužudytas praėjus tik 200 dienų po jo inauguracijos.

1881 metų liepos 2-ąją prezidentą sunkiai sužeidė Šarlis Gito. Tai atsitiko Vašingtono geležinkelio stotyje. „Dieve, kas tai?“, – tik suspėjo surikti prezidentas po šūvio jam į nugarą. D. A. Garfyldas mirė rugsėjo 19-ąją. Teisme jo žudikas, kuris buvo pasipiktinęs, kad negavo pasiuntinio darbo Paryžiuje, prisipažino, kad kėsinosi į prezidentą, tačiau teigė, kad pastarasis mirė dėl blogo gydymo. Teismas nesutiko su tokiais Š. Gito išvedžiojimais ir jis buvo pakartas. Tačiau šiuolaikiniai medikai, išnagrinėję prezidento ligos istoriją, nusprendė, kad žudiko žodžiuose būta tiesos.

Prancūzų valstybės veikėjas Sadi Karno 1887 metais buvo išrinktas Prancūzijos Respublikos prezidentu. 1898 metų birželio 24 dieną jis apsilankė Lione, kuriame vyko tarptautinė paroda. Prezidentui važiuojant žmonių pilnomis gatvėmis staiga prie jo karietos prišoko jaunas vyras ir nudūrė prezidentą peiliu, kurį buvo suvyniojęs į laikraštį. Atlikęs šį darbą jis sušuko: „Tegyvuoja anarchija!“ Žudikas – kepėjo mokinys Santas Kazerijus iš Milano– buvo suimtas nusikaltimo vietoje, vėliau nuteistas mirti ir giljotinuotas. O S. Karno ir iki šiol yra trumpiausiai pragyvenęs Prancūzijos prezidentas. Jis mirė 57 metų, o apie jo valdymą atsiliepiama labai palankiai. Jis pakėlė Prancūzijos prestižą pasaulio akyse, daug nuveikė ir šalies viduje.

Mirtina žaizda

Austrijos imperatorienė Elžbieta, dar vadinama Sisi, buvo 19 amžiaus grožio etalonas. Tačiau geri genai čia nė prie ko. Moteris turėjo griežtą grožio puoselėjimo dienotvarkę. Ji daug sportavo, plaukus lepino įvairiomis kaukėmis, maudėsi pieno voniose, o veido odą gaivindavo žalios mėsos kompresais. Todėl net sulaukusi 50 ir pagimdžiusi keturis vaikus ji garsėjo švelnia balta oda, itin plonu liemeniu ir vešliais, blizgančiais plaukais.

Imperatorienė laikyta labai ekscentriška, ji neįstengė priprasti prie ispaniško ir habsburgiško dvaro ceremonijų. Ji buvo liberalių politinių pažiūrų, pasisakė už kompromisą su Vengrija. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Elžbieta beveik nuolat keliavo. 1898 metų rugsėjo 10 dieną Sisi su grafiene Starai Ženevoje sėdo į garlaivį, kuriuo per ežerą turėjo nuplaukti į kurortinę gydyklą. Joms einant tuščia krantine laivo link prie jų metėsi italų anarchistas Luidžis Lukenis, smogė imperatorienei geležine dilde ir pabėgo. Iš pradžių atrodė, kad imperatorienė tik labai išsigandusi, bet nesužeista. Grafienė jai padėjo įlipti į garlaivį. Jau laive moteris staiga sudejavo, kad jai skauda krūtinę ir susmuko be sąmonės. Gydytojai po krūtimi aptiko durtinę žaizdą. Po kelių valandų imperatorienė mirė. Jai buvo 60 metų. Jos žudikas buvo sugautas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1910 metais kalėjime jis pasikorė.

Aprašymus apie didelių žmonių žmogžudystes būtų galima tęsti ir tęsti. Nuo teroristų rankos dar tame amžiuje žuvo persų šachas Naseras ad-Dinas (64 m.), antrasis suvienytos Italijos karalius Umberto I (56 m.), Kanados politikas Tomas Arsi Makdžis (43 m.). Jau dvidešimtajame amžiuje politinių žmogžudysčių pasipylė kaip iš gausybės rago, tačiau tarp ankstesnių teroristų ir dabartinių yra didžiulis skirtumas. Rusų liaudininkai, vakarų anarchistai ir nacionalistai žudė jiems nepatikusius vadovus ar aukštus jų statytinius, kuriuos laikė tironais ir visuomenės priešais. Šantažuoti valdžią sprogdinant ar paimant įkaitais niekuo dėtus žmones jiems net į galvą neateidavo. Tokie teroristinai aktai yra jau šių dienų realijos.

Atkirtis teroristams

Teroristiniais aktais Senasis žemynas per pastaruosius 50 metų buvo sukrėstas ne kartą. Ko gero, vienas pirmųjų teroro išpuolių šiame laikotarpyje, prikaustęs viso pasaulio dėmesį, buvo įkaitų paėmimas 1972-ųjų metų Miuncheno olimpiadoje. Naktį į rugsėjo 5-ąją radikalios Palestinos organizacijos „Juodasis rugsėjis“ nariai prasiskverbė į Izraelio rinktinės, dalyvavusios vasaros olimpiadoje Miunchene, patalpas. Teroristai nužudė du sportininkus, o dar 9 paėmė įkaitais. Už jų išlaisvinimą nusikaltėliai pareikalavo išleisti iš Izraelio kalėjimų daugiau kaip 200 palestiniečių, taip pat du vokiečių radikalus, kalėjusius Vakarų Vokietijos kalėjimuose. Izraelio valdžia atsisakė tenkinti teroristų reikalavimus ir leido vokiečiams jėga išlaisvinti įkaitus. Dėl nevykusiai suorganizuotos specialiosios operacijos žuvo visi įkaitai, taip pat policijos pareigūnas. Penki teroristai buvo nukauti.

Atsakydamos į išpuolį, Izraelio specialiosios tarnybos surengė operacijas „Jaunystės pavasaris“ ir „Dievo pyktis“ ir per kelerius metus susekė bei sunaikino visus asmenis, prisidėjus prie teroro akto. Teroro aktas Miunchene paskatino sustiprinti saugumą didžiausiuose sporto renginiuose, įvairiose šalyse įkurti specialiuosius kovos su terorizmu padalinius.

Užsakovai nežinomi

1980 metais rugpjūčio 2-ąją Italijos miesto Bolonijos geležinkelio stoties laukiamajame sprogo įtaisas, paslėptas krepšyje. Sprogimo metu žuvo 85 žmonės, daugiau nei 200 buvo sužeista. Sprogimas sugriovė didžiąją dalį stoties pastato, kuris tą dieną buvo perpildytas. Sprogimas Bolonijoje – didžiausias 20-ojo amžiaus antrosios pusės teroro aktas Italijoje. Iš pradžių šalies valdžia apkaltino grupuotę „Raudonosios brigados“, kuri jau buvo surengusi keletą teroro aktų. Tačiau nepavyko rasti įtikinamų įrodymų, kad „Raudonosios brigados“ prie jo prisidėjo.

Po 15 metų tyrimo – 1995 metų lapkritį – už teroro akto Bolonijoje organizavimą kalėti iki gyvos galvos nuteisti du neofašistai: Valerijo Fiorovanti ir Frančeska Mambro. Dabar abu teroristai, taip ir nepripažinę savo kaltės, paleisti į laisvę ir dirba nevyriausybinėje organizacijoje, kovojančioje už visuotinį mirties bausmės panaikinimą. Teroro akto užsakovai visuomenei nežinomi iki šiol.

Sumokėjo kompensaciją

1988 metų gruodžio 21-ąją, pakilęs iš Londono „Heathrow“ oro uosto, danguje virš Škotijos, susprogo Amerikos aviakompanijos „PanAmerican“ lėktuvas „Boeing 747“, skridęs maršrutu Londonas-Niujorkas. Lėktuvo nuolaužos nukrito ant namų Lokerbio mieste. Žuvo 270 žmonių – 259 keleiviai ir ekipažo nariai ir 11 Lokerbio gyventojų. Dauguma žuvusiųjų buvo JAV ir Didžiosios Britanijos piliečiai. Po tyrimo kaltinimai  buvo pareikšti dviem Libijos gyventojams. Libija oficialiai nepripažino kaltės dėl teroro akto organizavimo, bet sutiko sumokėti tragedijos Lokerbyje aukų šeimoms piniginę kompensaciją – po 10 milijonų dolerių už kiekvieną žuvusįjį.

JAV ir Didžiosios Britanijos reikalavimu, 1992 metų balandį JT Saugumo Taryba, apkaltinusi Libiją remiant tarptautinį terorizmą, Muamaro Kadafio režimui įvedė tarptautines sankcijas. Jos buvo atšauktos 1999 metais.

Tiriant teroro aktą daryta nemažai prielaidų dėl Libijos aukščiausių vadovų galimo prisidėjimo prie sprogimo, tačiau teismas neįrodė jų kaltės, išskyrus buvusio Libijos specialiųjų tarnybų bendradarbio  Abdelbaseto Ali Mohmeto al Megrahi kaltę. 2001 metais Škotijos teismas nuteisė al Megrahi kalėti iki gyvos galvos.

2009 metų rugpjūtį Škotijos teisingumo ministras Kenis MakAskilas priėmė sprendimą pasigailėti ir paleisti nepagydomai prostato vėžiu sergantį nuteistąjį, leisti jam numirti tėvynėje. Ten jis ir mirė – 2012 metų gegužę. Tiriant teroro aktą virš Lokerbio nustatyta, kad lėktuvą susprogdino bomba, buvusi bagaže, išsiųstame be keleivio. Po to buvo uždrausta transportuoti bagažą be keleivio. Jeigu keleivis paskutiniu momentu atsisako skrydžio, jo bagažas privalo būti iškrautas.

Tūkstančiai sužeistų

2004 metų kovo 11-ąją Madrido centrinėje geležinkelio stotyje susprogdintos kelios bombos. Per teroro aktą žuvo 192 žmonės ir daugiau nei 2000 sužeista. Iš pradžių manyta, kad tai baskų grupuotės ETA kaltė, tačiau tai nepasitvirtino. Tiriant įvykį nustatyta, kad sprogimus keturiuose Madrido elektriniuose traukiniuose suorganizavo tarptautiniai teroristai – išeiviai iš Šiaurės Afrikos šalių – keršydami už Ispanijos dalyvavimą Irako kare. Oficialiai atsakomybę už ataką Madride prisiėmė grupuotė „Al-Qaeda“. Septyni tiesioginiai teroro akto dalyviai, nenorėdami pasiduoti policijai, 2004 metų balandį nusižudė Madrido priemiestyje Leganese, kai specialiosios paskirties būrio kariai atakavo jų konspiracinį butą. Dvi dešimtys jų bendrininkų 2007 metų rudenį nuteisti kalėti įvairiam laikui. Ispanijos valdžia po teroro akto Madride priėmė sprendimą nebedalyvauti karinėse operacijose kitose šalyse.

2011 metų balandžio 11-ąją Minsko metro Maskvos linijos stotyje Oktiabrskaja vakaro spūsties metu nugriaudėjo sprogimas. Teroro aktas nusinešė 15 žmonių gyvybę, daugiau nei 200 buvo sužeisti. Bomba buvo padėta po stoties suoliuku priešais antrąjį vagoną. Iš pradžių svarstyta versija apie Baltarusijos opozicinių partijų atstovų prisidėjimą prie teroro akto, bet ji nepasitvirtino. Balandžio 13-osios rytą įtariami teroristai buvo sulaikyti Minske. Pasirodė, kad tai Baltarusijos piliečiai Dmitrijus Konovalovas ir Vladislavas Kovaliovas. 2011 metų rudenį teismas nuteisė D. Konovalovą ir jo parankinį V. Kovaliovą aukščiausia – mirties – bausme ir 2012 metų kovą abu buvo sušaudyti.

Prisipažino žudęs

2011 metų liepos 22-ąją Norvegijoje įvykdytas dvigubas teroro aktas. Iš pradžių nuaidėjo sprogimas Norvegijos sostinės Oslo centre, prie vyriausybės pastatų komplekso, kuriame yra šalies premjero kanceliarija. Po kelių valandų policininko uniformą vilkintis vyriškis pradėjo šaudyti Norvegijos darbo partijos jaunimo stovykloje Utiojos saloje, esančioje Buskerudo rajono Tiurifjordo ežere. Dvigubo teroro akto aukomis tapo 77 žmonės – 69 nužudyti Utiojos saloje, aštuoni žuvo per sprogimą Osle, 151 žmogus sužeistas. Per antrąjį teroro aktą buvo sulaikytas įtariamasis – norvegas Andersas Behringas Breivikas. Teroristas pasidavė policijai nesipriešindamas. Prisipažinęs dėl žudynių, jis atsisakė jas laikyti nusikaltimu ir pavadino „įspėjimu valstybės išdavikams“. Per teismą A. B. Breivikas patvirtino savo politines pažiūras.

2012 metų rugpjūčio 24-ąją Oslo apygardos teismas pripažino A. B. Breiviką kaltu ir nuteisė 21 metus kalėti su galimybe pratęsti kalinimo laiką dar penkeriems metams, jei jis bus pripažintas pavojingu visuomenei.

Ir tai dar ne teroro aktų pabaiga. 2015 metų sausio 7-ąją Paryžiuje du teroristai, ginkluoti automatais, granatsvaidžiu, keliais pistoletais, šaukdami „Alach akbar“ įsiveržė į satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją ir pradėjo šaudyti.  Žuvo 12 žmonių, 11 buvo sužeista. Nusikaltimo motyvas – kerštas už leidinyje išspausdintas pranašo Mahometo karikatūras. 2015 metų lapkričio 13-osios vakarą mažiausiai šešiose Paryžiaus vietose, tarp jų – prie futbolo stadiono, koncertų rūmų, kavinių, restoranų, buvo įvykdyti teroristiniai išpuoliai, kurių metu žuvo mažiausiai 129 žmonės, daugiau nei 350 sužeista. Septyni teroristai, kurie buvo apsijuosę diržais su sprogmenimis, susisprogdino, vieną nukovė policininkai. Atsakomybę už teroro aktą prisiėmė grupuotė „Islamo valstybė“. Ši teroristinė ataka – didžiausias pagal aukų skaičių Paryžiaus puolimas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Nesaugu ir parlamente

Vienas iš paskutiniųjų teroro aktų įvykdytas Londone kovo 22-ąją. Čia teroro aktas įvykdytas tuo metu, kai Briuselis minėjo prieš metus surengtų teroro atakų pirmąsias metines.

Trys savižudžiai pernai kovo 22-ąją Briuselio oro uoste ir metropolitene nužudė 32 žmones ir daugiau nei 300 sužeidė. Aukų nepasisekė išvengti ir šiemet Londone, tik jų buvo gerokai mažiau. Per išpuolį buvo sužeista 40 žmonių, 6, įskaitant ir užpuoliką, žuvo. Tarp sužeistųjų – trys 15-16 metų amžiaus paaugliai turistai iš Prancūzijos. Nukentėjo ir į ekskursiją po parlamento rūmus atvykę britai studentai, taip pat – 5 svečiai iš Pietų Korėjos. Be to, buvo sužeisti du Rumunijos piliečiai, Australijoje gyvenanti vokietė ir 3 Londono policininkai. Pareigūnai užpuoliką nušovė, nuo patirtų sužalojimų mirė ir jo subadytas policininkas – Keitas Palmeris (48 m.). Premjerė Tereza Mei išreiškė dėkingumą pareigūnams, kurie kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybėmis.

Ataka prasidėjo ant Vestminsterio tilto, šalia Didžiojo Beno laikrodžio bokšto – vieno iš Jungtinės Karalystės sostinės simbolių, pritraukiančio milijonus turistų, stūksančio virš Parlamento rūmų. Pilką visureigį vairavęs užpuolikas rėžėsi į pėsčiuosius ant tilto, o vėliau sudaužė mašiną atsitrenkęs į apsauginį atitvarą prie tvoros, juosiančios budriai saugomą parlamento rūmų kompleksą. Vėliau peiliu ginkluotas užpuolikas įbėgo pro parlamento komplekso vartus ir mirtinai subadė policininką, kol galiausiai buvo nušautas kito pareigūno.

Užpuolikas nukrito ant grindinio kelių metrų atstumu nuo įėjimo į tūkstančio metų senumo Vestminsterio salę – seniausią Parlamento rūmų ansamblio dalį, kurioje nuolat gausu turistų ir moksleivių grupių. Už jos esantis koridorius veda į Centrinį vestibiulį, šalia kurio yra Bendruomenių Rūmai ir Lordų Rūmai. Kad ten patektų, užpuolikui būtų reikėję išvengti ginkluotų pareigūnų, patruliuojančių Parlamento rūmuose poromis, bei apsaugos darbuotojų, kurie ginklų nesinešioja, dėmesio.

Į įvykio vietą atskrido greitosios pagalbos sraigtasparnis, o policija atitvėrė didelę teritoriją. Turistai, buvę populiariame apžvalgos rate, vadinaname Londono akimi, per šį incidentą ilgiau nei valandą buvo įstrigę iki 135 metrų aukštyje. Į Parlamento rūmus buvo iškviestas išminuotojų būrys, nes šalia į tvorą atsitrenkusio automobilio buvo rastas įtarimų sukėlęs paketas.

Pakluso islamistams

Po išpuolio buvo sustiprintas saugumas. Prie Parlamento susirinko gausios sukarintos pajėgos, jų nurodymu uždaryta greta esanti metropoliteno stotis, žmonių paprašyta vengti įvykio vietos. Kaip ir ankstesnius išpuolius, taip ir šį, įkvėpė islamistų propaganda. Pagrindiniu teroro atakos organizatoriumi laikomas Kalidas Masudas (52 m.).

Po išpuolio T. Mei sušaukė vyriausybės ypatingąjį komitetą „Cobra“, koordinuojantį atsakomuosius veiksmus rimtų incidentų atvejais. Jame dalyvauja vyriausybės ministrai bei nepaprastųjų situacijų tarnybų, saugumo ir žvalgybos agentūrų vadovai. Toks posėdis buvo rengiamas ir 2005 metais, po išpuolio viešajame Londono transporte. Tada keturi britiškus pasus turintys musulmonai detonavo sprogmenis Londono metro ir viename autobuse. Žuvo 56 žmonės, apie 700 buvo sužeista.

Londone surengta teroro ataka – viena iš kelių Europoje, per kurias išpuolio rengėjai civilių žudymui naudoja automobilius. Praėjusį gruodį Vokietijoje pabėgėlis į Berlyno Kalėdų mugę įvažiavo sunkvežimiu ir nužudė 12 žmonių. Pernai liepą Prancūzijoje, Nicoje, teroristas sunkvežimiu važiavo per minią – tas išpuolis pareikalavo 86 žmonių gyvybės.

Panašu, kad šie išpuoliai buvo įkvėpti džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IV). Mat 2014 metais IV atstovas žiniasklaidai Mohamedas al-Adnani ragino Vakaruose gyvenančius asmenis, kurie pritaria islamistams, rengti išpuolius ten, kur jie yra. „Jei nesugebate rasti bombos ar kulkos, tuomet daužykite jiems per galvą akmeniu, skerskite juos peiliu, pervažiuokite juos automobiliu, meskite juos nuo aukštos vietos, smaukite juos arba nuodykite juos“, – taip rengti teroro išpuolius Vakaruose M. al-Adnani skatino ten gyvenančius ir IV pritariančius islamistus.

Iki gyvos galvos

Londonas neretai tapdavo teroro atakų taikiniu – pradedant IRA smurto kampanija 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais, baigiant pastarojo meto islamistų išpuoliais. Britų saugumo pajėgos nurodo, kad per pastaruosius ketverius metus užkirto kelią maždaug 13 teroristinių sąmokslų. Tačiau pastaraisiais metais Jungtinė Karalystė iš esmės išvengė didelių tarptautinių teroro atakų, kokių buvo įvykdyta Belgijoje ir Prancūzijoje. Kaip tik prieš pat Parlamento išpuolį šimtai ginkluotų policininkų dalyvavo pratybose, per kurias buvo simuliuojama „banditiška“ teroro ataka Temzės upėje.

Viena iš paskutinių teroro atakų Britanijoje buvo parlamentarės Džo Koks (41 m.) nužudymas pernai birželį. Lapkritį Londono centrinio baudžiamojo teismo prisiekusieji pripažino Tomą Merą (53 m.) kaltu dėl dviejų vaikų motinos nužudymo Berstolo kaime Anglijos šiaurėje. Už Britanijos pasilikimą Europos Sąjungoje agitavusi leiboristė buvo užpulta peiliu ir šaunamuoju ginklu prie bibliotekos birželio 16 dieną, kai atvyko susitikti su rinkėjais. Teismas parlamentarės žudikui skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę be teisės išeiti į laisvę.

Petras KURMELIS