Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
H. Clinton ir branduolinis karas

Pakliuvo čia man skundas dėl mokytojos. Mokytoja iš Maskvos mokyklos. Ne iš pakraščio – iš Kutuzovo prospekto. Dėl jos pasakojimo, kad jeigu amerikiečiai prezidente išrinks Clinton, tai kils branduolinis karas ir mes visi mirsime, vaikas patyrė psichologinę trumą.

Suaugę šeimos nariai tuo buvo labai nepatenkinti ir pasiskundė pačiam Internetui. Internetas atsiliepė, sušnarėjo, ir štai banga atsirito iki manęs.

Dėl psichinės traumos rimtumo nesu tikras. Aš augau tokiu metu, kai mus dėl branduolinio karo gąsdino jeigu ir ne nuo pat vystyklų, tai bent jau nuo labai jauno amžiaus. Tarp kitko, tada ir nebranduolinį karą dar gerai prisiminė – jauniausiems veteranams nebuvo nė keturiasdešimties. Tačiau mūsų psichiką žalojo ne tie pasakojimai.

Vaikas privalo mokytis atskirti gera nuo bloga ir siekti gero. O tam jis privalo pereiti per blogio baimę. Karo reikia bijoti, nes priešingu atveju nebus taikos. Šiandieninės propagandos pavojus kaip tik ir yra tai, kad ji šią baimę bando sunaikinti. Bet apie tai kiek vėliau.

O sudomino mane mokytojos logika. Aišku, kad niekas jai nenurodinėjo mažiukams pasakoti tokius siaubus – ji paprasčiausiai dalinosi tuo, kas jai seniai rūpėjo. Štai ir klausimas: o kodėl rūpėjo? Koks pasaulio vaizdas jos galvoje?

Kad kraugeriškoji Hillary pirmiausia paspaus mygtuką – taip, ar ką, galvoja mokytoja? Vargu... Propaganda jos tam lyg ir nenuteikia. Amerikiečiai, suprantama, pašlemėkai, tačiau mūsų bombarduoti lyg ir nesirengia. Jie mums kitaip kenkia: teršia, na, tarpuvartėse, dar liftuose... Taigi kalba čia sukasi aiškiai ne apie tai, kad manikiūruotas pirštas paspaus raudoną mygtuką. Kalba apie kitką. Kad šita Hillary Clinton mūsų taip nepamils ir tokią mums priešišką politikos košę užvirs, kad mes patys tą mygtuką paspausime. Pirštu be manikiūro.

Štai šita linija, kad mums reikia juos paversti pelenais, tapo madinga. Būtinai reikia. Liaudis reikalauja. Mes privalome pradėti branduolinį karą. Mūsų „Iskanderiai“ jau prisijuokė ir dabar nerimsta. Kad savo taigą apsaugotų nuo civilizacijos puolimo, meškai tiesiog būtina pradėti branduolinį karą. Pakaks ginklams būti be darbo – laikas šauti.

Tai – labai rimta. Daug rimčiau, nei gali pasirodyti. Ir čia nereikia numoti ranka: na, ką ji papjaus? Ir tas jos peiliukas... visai surūdijęs... Kad suprastume reikalo rimtumą, pakanka prisiminti, kad tokių žaidimų nežaidė nė vienas iš sovietinių vadovų. Įskaitant ir patį Staliną. Leitmotyvas visada būdavo kitas: mes – taikūs žmonės, svetimos žemės mums nė pėdos nereikia, rusai nenori karo – nei įprastinio, nei tuo labiau branduolinio. Dabar gi viskas pasikeitė – paversime branduoliniais pelenais, ir jokių kalbų...

To nebuvo ne tik mūsų istorijoje, bet ir niekur kitur pasaulyje. Nė viena šalis, nė viena tauta niekada nenorėjo branduolinio karo. Dabar tokia šalis ir tokia tauta atsirado. Ir visa tai – ne paviršiniu propagandos lygmeniu. Tai įsirėžė į smegenis. Tapo sielos dalimi. Žinoma, jeigu išrinks Trumpą, tai dar nieko, o jeigu Hillary, tai nieko nepadarysi – reikia...

Kodėl tai pavojinga? Na, iš tikrųjų, šiandien televizoriuje vienas Kiseliovas, su branduoliniais pelenais, rytoj – kitas, be pelenų: žiū, ko gero liaudis atsitokės, vietoje karo pradės svajoti apie taiką. Neatsitokės. Visa tai ne taip paprasta, kaip atrodo geraširdžiams protestuojantiems svajotojams: duokite man Ostankiną, ir aš apversiu pasaulį. Mases užvaldžiusi idėja ne tik tampa realia jėga. Dar ji stengiasi ir realizuotis. Ir jeigu liaudis nori Ameriką paversti branduoliniais pelenais, tai ji tą ir pasieks. Kiek jai tai bekainuotų. Dėl kainos mes nesismulkinsime. Mums nėra ko prarasti. Jei esame priversti taip gyventi, tai jau geriau iš karto...

Šį žaidimą pradėję pusgalviai, suprantama, jokiais branduoliniais pelenais pavirsti nenori. Jie gyvena labai gerai ir yra pasirengę ir toliau gyventi labai gerai. Ir dar geriau. Bet aš juos todėl ir pavadinau pusgalviais, kad jie nesupranta, kokį džiną paleido iš butelio ir ką tas džinas padarys su savo išlaisvintojais.

Bet kuris karas prasideda nuo noro kariauti. Kai karo niekas nenori, jo ir nebūna. Šiandien rusai karo užsinorėjo. Ir ne tiesiog karo, o branduolinio. O jeigu liaudis nori karo, ji jį ir turės. Būtent tokį, kokio nori.

Suprantama – nusikaltimas. Tačiau ne tai svarbu. O tai, kad mes visi būsime nusikaltimo bendrininkai. Ir patirsime visiškai užtarnautą bausmę.

Ir kad tada nebūtų kalbų: o mane už ką? Nors tada jau nebus kam kalbėti.

Išversta iš «Эхо Москвы»

Rekomenduojami video