Afrodiziakai, gyvybės eliksyrai ir narkotikai vietoj vaistų – nors skamba tarsi iš filmo, būtent tokia buvo praeities vaistinių kasdienybė. Ką Lietuvoje vadino „liubčiku“, po kiek  lašų dozuoti gyvybės eliksyrą ir daugybę kitų įdomybių galima išgirsti Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune. Tiesa, jo vadovas pabrėžia, kad įdomybes vaistinėje visais laikais mato tik sveiki žmonės, o sergantieji mato viltį. 

Žodis „eliksyras“ išvertus iš arabų kalbos reiškia „žinojimo akmuo“. Tokio stebuklingą poveikį žadančio skysčio praeityje buvo galima įsigyti vaistinėje, o kokios būtent buvo senųjų farmacininkų valdos ir amatas sužinosite apsilankę Kauno senamiestyje įsikūrusiame Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Ne paslaptis – kadaise šiose patalpose prekiauta net meilės ir gyvybės eliksyrais.

„Lietuvoje tai vadinama „liubčiku“. Merginos Lietuvoje visada buvo labai drąsios, o vyrai tokie kuklūs. Tai va, kad pažadintų tą vyrą, kitaip šeimos nesukursi, eidavo į vaistinę, pirkdavo „liubčiko“. Vaistininkas pamokydavo, kaip ten ką daryti, ir buvo sukuriama šeima“, – pasakoja Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas, pridurdamas, kad eliksyro sudėtis yra laikoma paslaptyje.

Be stebuklingos sudėties eliksyrų, anuomet kaip vaistai vartoti ir preparatai, šiandien priskiriami pavojingiems narkotikams. Bene populiariausias toks buvo kaip pakaitalas morfijui XIX a. pabaigoje vokiečių chemiko Felixo Hoffmanno susintetintas heroinas. Beje, tas pats mokslininkas savaite anksčiau sukūrė dabar populiariausią vaistą aspiriną, bet buvo įsitikinęs, jog heroinas pasauliui duos daugiau naudos. Medžiagą išbandė farmacijos fabriko darbuotojai, o paklausti, kaip jaučiasi, sakė „heroiškai“ – iš čia ir heroino pavadinimas.