Kova su „Islamo valstybe“ atrodo kaip priedanga Rusijos imperinei avantiūrai, Laisvosios Europos radijo interneto svetainėje rašo žurnalistas Davidas Patrikarakosas.
„Akivaizdu, kad Rusijos grėsmė auga, – be užuolankų sako Karlas Rove`as. – V. Putinas tampa vis karingesnis; jis mano galįs žengti toliau nei bet kada.“
Buvęs vyresnysis JAV prezidento George`o W. Busho patarėjas ir administracijos vadovo pavaduotojas neturi jokio noro būti diplomatiškas: „V. Putinas daro viską, kad sugrąžintų įtaką, kurią turėjo Sovietų Sąjunga. Rusija sugrįžo į Artimuosius Rytus pirmą kartą po 1972 m. Jis grasina ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos bei Šiaurės šalims, o svarbiausia, kad yra pasirengęs susitaikyti su didele jo avantiūrų kaina šaliai.“
Pirmą kartą naująją Rusijos galią V. Putinas pademonstravo per Gruzijos karą 2008 m. Po to 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir įsiveržė į Rytų Ukrainą. O praėjusiaisiais metais Rusijos pajėgos įsitraukė į Sirijos konfliktą. Kremliui tai buvo keleri tiesiog svaiginantys metai.
Tačiau toks avantiūrizmas Rusijai kainavo brangiai. Tarptautinės sankcijos ir mažėjančios naftos kainos buvo skaudus smūgis šalies ekonomikai. Praėjusio dešimtmečio pradžioje pradėjęs telkti valdžią savo rankose, V. Putinas Rusijos žmonėms buvo pasiūlęs paprastą sandorį – ekonominis stabilumas ir daug aukštesnis gyvenimo lygis mainais už laisvių suvaržymą.
Atrodo, kad senojo sandorio greičiausiai nepavyks išsaugoti, tad jau pasiūlytas naujas, kol kas aiškiai neįvardytas susitarimas: mainais už tolesnį laisvių praradimą ir naujus ekonominius sunkumus – vis daugiau galimybių didžiuotis, kad šalis, kurią Vakarai esą anksčiau pašiepdavo bei žemindavo, dabar yra pasaulinės politikos centre. Pamirškite ekonominį augimą, dabar metas šovinizmui.
Didelė parama V. Putinui
Kol kas atrodo, kad tokio susitarimo laikomasi. Akivaizdu, kad, išskyrus išsilavinusius ir pasauliui atvirus jaunosios kartos atstovus, prezidentas vis dar plačiai palaikomas. Maskvoje dažnai galima girdėti teigiant, kad Rusija vėl yra stipri. V. Putino politiką iš esmės kritikuoja tik kai kurie žurnalistai ir jaunimas madinguose sostinės baruose.
Akivaizdu, kad V. Putinas sėkmingai sužaidė savo partiją, ypač Sirijoje, kur jis akivaizdžiai demonstruoja savo galią. Kai regione iškilo „Islamo valstybe“ pasivadinusi ekstremistinė grupuotė, Maskvai tai buvo puikus pretekstas įsikišti į konfliktą esą tam, kad stotų į kovą su siaubingais žiaurumais pagarsėjusia grupuote.
Iš esmės jis prisiėmė vieną iš pagrindinių vaidmenų didžiausioje XXI amžiaus Vašingtono užsienio politikos iniciatyvoje – pasaulinėje kovoje su terorizmu. Tačiau V. Putinas naudojasi šia JAV politikos strategija, kad įgyvendintų Rusijos interesus. Ši doktrina V. Putinui – tik priedanga Rusijos įtakos sferai plėsti, nes visa „Islamo valstybės“ istorija iš tiesų jam yra geopolitinė dovana, leidžianti užsitikrinti strateginę įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Kai kas teigia, kad tokius jo veiksmus paskatino Vakarų neryžtingumas.
„Prezidento Baracko Obamos Sirijos politika nuo pat pradžių buvo ydinga, – teigia K. Rove`as. – Juk negalima iš pradžių tvirtinti, kad cheminių ginklų naudojimas yra raudona linija, o kai jie panaudojami – iš esmės nesiimti jokių veiksmų. Dabar štai matome, kad Rusija ir JAV imasi glaudžiai koordinuoti veiksmus kovoje su Jabhat al-Nusra ir „Islamo valstybe“; tikėtina, kad tai ne pats geriausias sprendimas, – netrukus pamatysime, kaip jį sekasi įgyvendinti praktiškai. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas yra Rusijos klientas, o Rusijai terūpi užtikrinti, kad jis liktų valdžioje, nepaisant visos Sirijos prezidento kaltės dėl suirutės šalyje ir grėsmės, kurią jis kelia sunitams.“
Apmaudžiai tiksli prognozė
K. Rove`o žodžiai pasirodė pranašiški. Paliaubos tarp B. al-Assadui lojalių jėgų ir jam besipriešinančių įvairių opozicijos grupuočių, rugsėjo 12 d. JAV ir Rusijos pastangomis sudarytos iš esmės tam, kad abi šalys galėtų suvienyti pajėgas ir kartu smogti Islamo valstybei ir kitoms džihadistų grupuotėms, žlugo.
V. Putinas teigia, kad Sirijos režimas visiškai laikėsi paliaubų, o sukilėlių grupuotės, įskaitant tas, kurias remia JAV, jomis pasinaudojo tik tam, kad persigrupuotų; be to, jis apkaltino Vašingtoną, esą šis tenori išsaugoti karinę galią regione, o ne atskirti nuosaikiąsias sukilėlių grupuotes nuo ekstremistinių ir imtis aktyvių veiksmų prieš pastarąsias.
Sirijoje įsivyrauja vis didesnis chaosas. Vertinant JAV politiką regione, turbūt labiausiai šokiruojanti pastarojo meto naujiena buvo pasirodę vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip Laisvosios Sirijos armijos, palaikančios kone glaudžiausius ryšius su Vašingtonu, kovotojai išvaro JAV specialiųjų pajėgų karius iš Al Rai miesto Šiaurės Sirijoje, šaukdami, kad „krikščionims ir amerikiečiams nėra vietos tarp mūsų“. Tiesa, po kelių valandų JAV kariškiai grįžo į miestą lydimi Laisvosios Sirijos armijos kovotojų, o protesto iniciatoriai buvo nušalinti, greičiausiai – po Ankaros nurodymų.
„Vieni nuostoliai“
Visa tai tinka Rusijai, bent jau kol kas. Tačiau kyla klausimas, kiek Rusija sugebės tęsti savo imperines avantiūras. K. Rove`as apibendrindamas teigė: „V. Putinui kol kas sekasi, nes jis remiasi Rusijos žmonių parama, tačiau ji neišvengiamai mažės, atsižvelgiant į vis nesibaigiantį Rusijos ekonomikos sąstingį. Be to, jo veiksmai privertė Europą persvarstyti savo energetikos politiką ir priklausomybę nuo Rusijos dujų, tad jis, be kita ko, palaipsniui praranda klientus. Apskritai, jis patirs nemenkų nuostolių.“
Tačiau kol kas V. Putinas toliau vykdo tą pačią politiką – prie Ukrainos sienos vis dar sutelktos didelės Rusijos pajėgos, o kartu nuolat svaičiojama apie pastangas atnešti taiką Sirijoje ir pašalinti „Islamo valstybės“ keliamą grėsmę. O iš tiesų Rusija visų pirma siekia paremti Sirijos prezidentą ir jos pajėgos daugiausiai puola su B. al-Assado režimu kovojančias ir su Islamo valstybe nesusijusias grupuotes. Ši veidmainystė atspindi visišką Rusijos politikos Sirijoje cinizmą.