LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vargu, ar dar kas beprisimena, kad būdamas Parlamento nariu Viktoras Orbanas ne kartą kandžiai kritikavo savo kolegas krikščionis demokratus, vadindamas juos, pavyzdžiui, „sutanomis“. Akivaizdu, kad tai buvo „visai kiti laikai“, interneto portale „La croix international“ publikuotame straipsnyje rašo Jean-Baptiste’as François.
Autorius primena, nuo tada, kai 2010-siais Orbanas grįžo į vyriausybę, labai mėgsta cituoti savo pirmtako Józsefo Antallo, pirmojo posovietinio Vengrijos premjero, žodžius, kad „net ir ateistai Europoje yra krikščionys“.
„Konservatyvioji revoliucija“, kurią siekia įgyvendinti Orbanas, dabar prasideda vaikų darželiuose. Šiais metais auklėtojos naują akademinį sezoną pradėjo aprūpintos mokymo priemonėmis, skirtomis padėti pedagogams pažadinti „nacionalinę sąmonę, krikščioniškosios kultūros vertybes ir prieraišumą tėvynei bei šeimai.“
Tai – kur kas platesnės programos paskutinė grandis.
Kaip rašo Budapešte reziduojantis žurnalistas, nuo 2011-ųjų vyriausybė skatino Bažnyčią vėl perimti mokyklų administravimą, kuris anksčiau buvo patikėtas finansiškai sunkiai galą su galu suduriančioms vietos savivaldybėms.
2013-siais valstybinių mokyklų moksleiviai privalėjo pasirinkti lankyti katekizmo arba etikos pamokas.
Vengrijos Vyriausybė tai vertino kaip reparacijos aktą. Iki sovietų invazijos į šalį 22 procentai mokyklų buvo katalikiškos. 2010 m. šis skaičius nukrito iki 4 procentų.
„Šiandien pakilome iki 10 procentų, o tai yra mažiau nei pusė to, kas buvo“, – sakė Bence Rétvaris, Žmogiškųjų išteklių ministerijos valstybės sekretorius.
„Norime sugrįžti prie Vengrijai natūralaus lygio. Ankstesnės kairiosios vyriausybės sukūrė tam kliūčių, bažnytinę mokyklą lankantiems moksleiviams skirdamos mažesnį finansavimą. Tai pristabdė mokyklų krikščioninimo procesą. Kai atkūrėme finansavimą, nemažas būrys tėvų savo pasirinkimą persvarstė.“
Pasyvi tėvų rezistencija
2018-siais vyriausybė skyrė 620 eurų kiekvienam moksleiviui, lankančiam kurios nors krikščionių bažnyčios administruojamą mokyklą. Be to, nuo 2013 m. iki 2018 m. paskirstė 1.24 milijono eurų siekiančią metinę paramą, skirtą tikėjimo ir moralės stiprinimui. Ateinančiais metais ši suma padvigubės.
„Asociacijos „Tėvų balsas“ vertinimu, kaštai skiriami vienam bažnytinės mokyklos moksleiviui triskart didesni nei valstybinėse mokyklose“, – rašo Jean-Baptiste’as François.
Asociacijos tyrimo duomenimis, apie 80 procentų iš 11 tūkstančių apklaustų tėvų tokiam sprendimui nepritaria.
„Esu pasipiktinęs, kad mano mokesčiai skiriami religinėms mokykloms, kai tuo tarpu valstybinės mokyklos yra siaubingos būklės, – anonimiškai teigė vienas iš apklaustųjų. – Tai nauja šališkumo forma“.
Išties šeimos retai kada protestuoja viešai. Rétvaris teigia, kad reformos procesas nebuvo primestas: „Paprastai Bažnyčia perima administravimą tik tuo atveju, kai du trečdaliai tėvų sutinka“.
Tačiau tai tik iliuzija, mano Vengrijos edukacinės sistemos ekspertas Peteris Rado. „Nuo komunizmo žlugimo laikų vengrai tapo prisitaikymo meistrais, – sakė jis. – Jie eis ten, kur daugiau resursų, tad nereikėtų įsivaizduoti, kad panašios priemonės pavers juos tikinčiais.“
Vyriausybė žada, kad nei vienas vaikas nebus verčiamas eiti į Mišias, ir daro viską, kad sąmoningumo lygis augtų laipsniškai.
„Yra gerai, kad turime vietų, kur žmonės ir tikėjimas gali susitikti, – sako Rétvaris. – Gerai tiek moksleiviams, tiek ir tėvams, kuriems skirtos Bažnyčios evangelizavimo pastangos.“
Tad tiek apie konstitucinį religinio neutralumo principą.
„Mes negalime ugdyti vaikų, sakydami jiems, kad nėra tokio dalyko kaip tiesa, ir vienodai atsiribodami nuo visko, – argumentuoja Rétvaris. – Nenorime, kad ateities kartos neturėtų vertybių.“
Mokyklos ieško savo visuomeninio pašaukimo
Bažnyčia pripažįsta, kad sugerti visus šiuos pokyčius nebuvo lengva. Vyskupas Miklosas Beeras iš Vaco, esančio netoli Budapešto, yra perėmęs ne vienos mokyklos valdymą.
Jo vadovaujamos vyskupijos teritorijoje šiuo metu veikia 32 mokyklos, kurių steigėjas yra vyskupija. Iki reformos šis skaičius buvo perpus mažesnis. Jis pripažįsta, kad daugumos mokyklų atveju tiesiog buvo pakeista iškaba.
Vyskupas Beeras nepuoselėja vilčių, kad mokykla galės ir dvasiškai palydėti savo bendruomenės narius: „Dabartinė vyriausybė mano, kad bažnyčios gali išspręsti visas karščiausias Vengrijos visuomenės bėdas, tačiau mano patirtis sako, ir man truputį gėda tai pripažinti, kad mes to nesugebame.“
Gaboras Ivanyis, laisvosios bažnyčios pastorius ir Vengrijos Evangelikalų brolijos vadovas, sako, kad visas šis reikalas susijęs su bažnyčių nepriklausomybe.
„Ši finansinė vyriausybės parama neįmanoma be tam tikros grąžos,“ – įspėja Ivanyis, kuris rūpinasi 1500 benamių ir 3000 moksleivių savo įstaigose.
Todėl jis yra labiau linkęs išsaugoti savo laisvę. Net ir rizikuodamas užsitraukti Vyriausybės nemalonę, jis nori išsaugoti savo prioritetus – solidarumą pabėgėliams. Išties kainą jam jau tenka mokėti. 2015-siais įstatymo pataisa uždraudė jam priimti dovanas ir paramą.
Išstūmimo iš visuomenės pavojus
Ivanyis nėra vienintelis, kuris mano, kad dabartinė reforma pamiršo moksleivius.
Edukacijos specialistas Rado baiminasi, kad valstybinėse mokyklose likę vaikai laikui bėgant bus išstumti į paraštes. „Mokyklos-getai jau egzistuoja ten, kur apie 50 procentų moksleivių yra romai, nors paprastai jie sudaro tik 14 procentų moksleivių“, – įspėjo jis.
Krikščionys mano, kad visą sistemą derėtų permąstyti pradedant nuo silpniausios grandies. „Tokia yra mūsų saleziečiu, jėzuitų ar net ir pranciškonų pedagoginė tradicija. Toks yra jų visų atspirties taškas, prieš imantis formuoti elitą“, – sakė vyskupas.
Pagal „La croix international“ parengė S. Žiugždaitė
