Birželio 23 d. Didžiosios Britanijos piliečiai referendume priims sprendimą, ar jų šalis liks Europos Sąjungoje. Rezultatų nekantriai lauks ir beveik šimtas tūkstančių šioje šalyje gyvenančių lietuvių.

Sala ir žemynas

Nors Europos negalima įsivaizduoti be Anglijos, britų požiūris į bendruosius Europos namus visada buvo šiek tiek kitoks, net ir tada, kai ši sąvoka dar nebuvo tapusi kertiniu ES politinio projekto akmeniu. Britų salas nuo Prancūzijos pakrantės siauriausioje Lamanšo vietoje skiria vos 32 km, tačiau psichologinė atskirtis „mes čia ir jie ten, žemyne“ turbūt visada veiks britų mąstymą.

Glaudesnės integracijos su kitomis Europos šalimis keliu Didžioji Britanija pajudėjo 1973 m. tapusi Europos ekonominės bendrijos nare, po dvejų metų surengtame referendume tokiam sprendimui pritarė 66 proc. šalies piliečių. 1993-iaisiais buvo įsteigta ES, o po 14 metų britų konservatorių lyderis Davidas Cameronas pirmą kartą pažadėjo surengti referendumą dėl Lisabonos sutarties, atnaujinusios ir pakeitusios ES veikimo mechanizmą. Vis stiprėjant euroskeptiškoms nuotaikoms, jis dar kartą davė pažadą surengti referendumą dėl narystės ES, jei laimės parlamento rinkimus 2015 m. Konservatoriams jie buvo sėkmingi, ir D.Cameronas įsipareigojo tokį referendumą surengti iki 2017 m. pabaigos.

Laukė 15 tūkst., atvyko milijonas

Praėjus daugiau nei 40 metų, Europos Bendrija, vėliau virtusi Europos Sąjunga, gerokai pasikeitė. Nereikėtų stebėtis, kad didelė Britanijos visuomenės dalis abejoja, ar narystė šioje valstybių sąjungoje, kuri pastaraisiais metais susidūrė su labai rimtais iššūkiais, tarp jų Graikijos skolų ir pabėgėlių krizėmis, ir neparodė gebanti pakankamai efektyviai jas spręsti, atitinka jų šalies interesus. Didelį nerimą kelia vis labiau ryškėjančios Briuselio pastangos stiprinti federalizmą: manoma, kad dar didesnė valstybių integracija, įskaitant bendrą biudžetą, kariuomenę ir kt., leistų greičiau ir sėkmingiau reaguoti į naujus ekonominius ir politinius iššūkius. Naujausios apklausos rodo, kad narystės ES šalininkų ir norinčiųjų iš jos pasitraukti Britanijoje yra beveik po lygiai: atmetus dar neapsisprendusiuosius, už narystę balsuotų 51 proc., prieš – 49 proc. apklaustųjų.

Didžiosios Britanijos gyventojai dėl daugelio šalies bėdų pagristai ar nepagrįstai kaltina Briuselį, tačiau, pasak britų spaudos, ypatingą susierzinimą kelia imigrantai iš Rytų Europos, kurie neva atiminėja darbo vietas ir nepagrįstai pretenduoja į socialines išmokas. 2004 m. į ES įstojo 10 Rytų Europos valstybių, tarp jų Lenkija ir Baltijos šalys, o Didžioji Britanija, skirtingai nuo daugumos kitų ES senbuvių, nepasinaudojo galimybe laikinai taikyti apribojimus darbo rinkoje. Pasak Prancūzijos dienraščio „Le Monde“, 1997–2007 m. Anglijoje atsirado milijonai prastai apmokamų ir menkos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, ir imigrantai iš naujųjų ES šalių galėjo nesunkiai rasti darbo statybų, žemės ūkio ir kituose ūkio sektoriuose. Tačiau Didžiosios Britanijos valdžia aiškiai neįvertino šalies patrauklumo imigrantams iš rytų: Londonas tikėjosi, kad, pavyzdžiui, iš Lenkijos iš viso gali atvykti apie 15 tūkst. žmonių, tačiau per 10 metų atvažiavo nuo 900 tūkst. iki milijono „santechnikų“. ES teisinė sistema garantuoja, kad visi jie turi tokią pat teisę į socialinę paramą, kaip ir patys britai.

Per Jonines – prie balsadėžių

Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas iškart po vasario 20 d. pasibaigusių derybų su ES šalių vadovais paskelbė, kad nacionalinis referendumas dėl tolesnės narystės ES turėtų įvykti birželio 23 d. Toks skubėjimas nelaukiant 2017-ųjų pabaigos rodo, kad premjeras tiki Briuselyje išsiderėjęs pakankamai daug, jog dauguma šalies piliečių pasirinktų tolesnę narystę ES. Be to, D.Cameronas pabrėžė, kad toks referendumas bus rengiamas pirmą ir paskutinį kartą, taip atmesdamas euroskeptikų viltis po kurio laiko grįžti prie šio klausimo.

Po derybų Briuselyje surengtoje spaudos konferencijoje D.Cameronas sakė pasiekęs susitarimą dėl specialaus savo šalies statuso reformuotoje ES, todėl per referendumo kampaniją „iš visos širdies“ stengsis įtikinti savo šalies piliečius likti šioje valstybių sąjungoje. Derybose Londonas pasiekė, kad pašalpos Anglijoje dirbančių migrantų iš kitų ES šalių vaikams, gyvenantiems tėvynėje, bus perskaičiuotos taip, kad atitiktų pragyvenimo lygį konkrečiose šalyse, kitaip tariant, bus sumažintos. D.Cameronas taip pat išsiderėjo, kad Vyriausybė galės septynerius metus riboti priemokas prie atlyginimų mažai uždirbantiems imigrantams iš ES. Konkretiems asmenims toks ribojimas galios ketverius metus. Didžioji Britanija taip pat užsitikrino teisę ir toliau išlaikyti nacionalinę valiutą. Visos lėšos, skirtos euro zonos paskoloms, Britanijai bus grąžintos. Londono Sitis, vienas stambiausių finansinių centrų pasaulyje, bus apsaugotas nuo euro zonos finansinio reguliavimo priemonių. Be kitų svarbių išlygų, D.Cameronas išsiderėjo, kad jo šalis niekuomet netaps dalimi „dar glaudesnės Europos Sąjungos“, tai yra, Londonas nesutiko apriboti šalies suverenumo ES judant federacinės valstybės kūrimo kryptimi.

Briuselis išgirsta tik garsų „Ne!“

Ar politinis susitarimas dėl „specialiojo statuso“ ES yra pakankamai geras, kad užčiauptų euroskeptikus ir priverstų abejojančiuosius buvimo ES nauda referendume balsuoti „Už“? Sunku pasakyti. Akivaizdu, kad laikas spaudžia: pavasarį Europos link iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos dar energingiau patrauks šimtai tūkstančių naujų pabėgėlių, o TV reportažai apie neramumus prie uždarytų Pietų Europos valstybių sienų ar pasakojimai apie daugiau nei milijono naujų imigrantų integravimo problemas pabėgėlių stovyklose Vokietijoje entuziazmo britų rinkėjams tikrai nepridės. Jei Graikija bus viena palikta dorotis su nelegalių imigrantų antplūdžiu, ar kartais nepamatysime dar dramatiškesnio skolų krizės tęsinio? O jei Didžiosios Britanijos kaimynystėje ar pačiame Londone „Islamo valstybė“ surengs didelio masto teroro aktą? Nors iki Joninių dar beveik 4 mėnesiai, ES gyvenime dar daug ko gali nutikti. D.Cameronas perspėjo oponentus, kad pasitraukimo iš ES žala šalies ekonomikai gali būti pernelyg didelė, bet rinkėjai per referendumus ne visada atsižvelgia į racionalius argumentus.

Apsispręsti bus sunku ir dėl to, kad referendumas jau suskaldė pačią Konservatorių partiją: įtakingas D.Camerono bendražygis Borisas Johnsonas, Londono meras, tvirtai pareiškė remiantis išstojimą iš ES. Jo teigimu, visa ES istorija rodo, kad Briuselis iš tikrųjų pradeda klausytis, kas jam sakoma, tik tada, kai tauta pasako „Ne“. „Mes matome lėtą ir užmaskuotą teisėtos kolonizacijos procesą, nes ES stengiasi įsiskverbti į kone kiekvieną mūsų viešosios politikos sritį“, – tvirtino B.Johnsonas, primindamas, kad nuo 15 iki 50 proc. Didžiosios Britanijos teisės aktų atkeliauja iš ES. Pasak politiko, nepaisant D.Camerono pastangų, išlieka pagrindinė problema: Briuselyje norima paversti ES tikra federacine sąjunga, o dauguma britų to nenori. Išdėstęs, jo manymu, svarbiausius argumentus, dėl kurių reikėtų balsuoti „Prieš“, B.Johnsonas artėjantį referendumą pavadino vieną kartą per gyvenimą pasitaikančia proga realiai pakeisti Anglijos santykius su Europa ir parodyti, kad britai nori patys valdyti savo šalį. „Balsavimas už pasilikimą ES Briuselyje bus suprastas kaip žalia šviesa siekiant daugiau federalizmo ir pritarimas demokratijos erozijai“, – pareiškė Londono meras.

Kaip pasikeistų Didžiosios Britanijos ir ES santykiai, jeigu britai nuspręstų palikti ES? Britanijos ekonomika yra tarp trijų didžiausių ES, britai sudaro 13 proc. ES gyventojų, tad, jai pasitraukus, ES ekonominė galia gerokai sumažėtų. Londonas finansuoja 12 proc. viso ES institucijų biudžeto, pasitraukus Anglijai iš ES, Europos Komisija ir Europos Parlamentas kasmet negautų 14 mlrd. eurų. Neseniai beveik 200 Didžiosios Britanijos verslo lyderių perspėjo visuomenę apie pavojų investicijoms ir darbo vietoms: pasitraukimas iš ES esą sukeltų rimtą pavojų ekonomikai. Akivaizdu, kad skyrybos abiem pusėms kainuotų labai brangiai. Belieka tikėtis, kad jų pavyks išvengti, bet gyvenimas moko, kad kartais geriau išsiskirti, nei gyventi kartu sukandus dantis.