Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Britanija ir ES: sunki patogi santuoka

Jeigu Didžioji Britanija ketvirtadienį nubalsuos už išstojimą iš Europos Sąjungos (ES), tai bus dešimtmečius trukusių abejingų ir dažnai priešiškų santykių su kaimyninėmis valstybėmis kulminacija.

Komplikuoti Jungtinės Karalystės (JK) santykiai su ES remiasi salos istorija ir tvirtu nepriklausomybės pojūčiu.

Kai kurie britai vis dar su pasididžiavimu primena, kad buvo paskutiniai, pas kuriuos buvo sėkmingai įsiveržta – tai įvyko 1066 metais.

Šalies priešinimasis naciams Antrojo pasaulinio karo metu taip pat yra labai svarbus britų tapatybei, ypač – vyresnių rinkėjų grupėje.

„Britanija iš tikrųjų niekada neinternalizavo Europos projekto, dėl savo visai kitokios 20-ojo amžiaus istorijos – ji mažiau bijo pasitraukimo pasekmių“, – AFP sakė Kembridžo universiteto istorijos profesorius Robertas Tombsas.

Politikai Vestminsteryje taip pat dažnai laikydavosi dviveidiškos prieigos prie ES, tuo dar labiau komplikuodami santykius.

„Vienas veidas yra priešiškas, skeptiškas ir daugiausia skirtas vidaus naudojimui, padėjęs kurstyti euroskepticizmą Britanijoje“, – sakė Timas Oliveris iš Londono ekonomikos mokyklos.

„Kitas veidas, daugiausia matomas Briuselyje, yra konstruktyvus, patrauklus, su kuriuo JK įvairiopai formavo ES“, – sakė jis.

Apklausos rodo, kad pasilikimo ir pasitraukimo šalininkų stovyklos turi praktiškai vienodą rinkėjų paramą, tad Britanijos ateitis Bendrijoje bus neaiški iki paskutinės akimirkos.

Pragmatiškas sprendimas prisijungti

Iš pradžių Britanija laikėsi atokiai nuo pokarinių pastangų suvienyti Europą ir įtakingos figūros manė, kad šalies užsienio politikos tikslų geriausia siekti per jos imperiją.

Tačiau imperijai nykstant, o prekybai suklestint Europoje, Britanija 1961 metais deklaravo norą prisijungti prie Europos ekonominės bendrijos (EEB), kuri buvo įkurta ketveriais metais anksčiau.

Tuometinis Prancūzijos prezidentas Charles'is de Gaulle'is (Šarlis de Golis) dukart vetavo jos pastangas, bet 1973 metais Britanija pagaliau įstojo.

Leiboristų ministras pirmininkas Haroldas Wilsonas (Haroldas Vilsonas) 1975 metais sušaukė referendumą dėl narystės, taip mėgindamas nuraminti euroskeptišką, protekcionistinį savo susiskaldžiusios partijos sparną. H.Wilsonas užsitikrino 67 proc. paramą pasilikimui.

Konservatorių lyderė Margaret Thatcher (Margaret Tečer) buvo narystės EEB šalininkų vadė ir prisijungimą prie bemuitės prekybos bloko laikė pragmatišku sprendimu.

Tačiau 1979 metais tapusi ministre pirmininke ji greit ėmė erzinti savo kolegas Europoje reikalavimu grąžinti permoką iš savo įnašo į EEB, o 1984 metais tokią priemonę galiausiai užsitikrino.

Ji taip pat kategoriškai nepritarė didėjančiai bloko politinei integracijai ir baiminosi „Europos supervalstybės“ sukūrimo.

Jos instinktyvi prieiga „Ne! Ne! Ne!“ nulėmė jos kritimą 1990 metais.

Tai taip pat atskleidė didelius nesutarimus Konservatorių partijoje dėl Europos, kurie labai trukdė proeuropietiškam, 1990-1997 metais valdžiusiam ministrui pirmininkui Johnui Majorui (Džonui Meidžorui) ir iki pat šios dienos nėra pamiršti.

„Juodąjį trečiadienį“ 1992 metais dėl valiutos nuvertėjimo Britanijai teko pasitraukti iš Europos valiutų kurso mechanizmo.

O paskui konservatorių maištas 1992-1993 metais vos nesužlugdė J.Majoro vyriausybės dėl Mastrichto sutarties, kuria EEB buvo transformuota į ES.

Amerikos finansininkas George'as Sorosas (Džordžas Sorosas), kuris per 1992 metų valiutų krizę surengė spekuliacinę ataką prieš Didžiosios Britanijos svarą ir tokiu būdu per kelias dienas uždirbo apie 1 mlrd. JAV dolerių, prognozuoja svaro nuvertėjimą, jei Didžioji Britanija ketvirtadienį nubalsuos už pasitraukimą iš Europos Sąjungos.

Verslo magnatas prognozuoja dar staigesnį valiutos nuvertėjimą nei per vadinamąjį Juodąjį trečiadienį.

Frustracija dėl narystės

1997 metais į valdžią atėjo naujasis leiboristų premjeras Tony Blairas (Tonis Bleras), kuris norėjo, kad Britanija prisijungtų prie euro zonos, bet susidūrė su vidaus opozicijos siena, iškilusia dėl išgyventos 1992 metų patirties.

Nuo tada santūri, dalinio įsitraukimo prieiga tapo tipiška vyriausybių pozicija.

Britanija neprisijungė prie euro zonos ir Šengeno erdvės, kurios yra tarp ES atraminių stulpų.

Maištaujant eiliniams konservatorių parlamentarams ir pamažu nusigręžiant svarbiems euroskeptiškiems rinkėjams, ministras pirmininkas Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) 2013 metais pažadėjo referendumą, kuriuo šis klausimas būtų išspręstas kartą ir visiems laikams.

Per referendumo kampaniją D.Cameronas Britanijos vietą Bendrijoje vaizdavo kaip pragmatišką patogią santuoką, o ne tai, kam priklauso Britanijos širdis.

Per debatus televizijoje jis ne kartą tvirtino, kad jaučia frustraciją dėl ES ir nori ją reformuoti, bet pabrėžia, kad narystė yra naudinga Britanijos ekonomikai.

Jis galbūt vylėsi, kad ketvirtadienio referendumas išsklaidys Britanijos santykių su ES dviprasmiškumą.

Tačiau tik nedaugelis ekspertų prognozuoja techniškai švarias skyrybas „Brexit“ atveju.

Sprendimas išstoti inicijuotų ne vienus metus truksiančias sudėtingas derybas, o sprendimas pasilikti – naują „medaus mėnesį“.

Rekomenduojami video