Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Bombos paklydėlės lekia bet kur

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo

Antrą atvykimo į Charkovą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neišeiti iš namų dėl vykstančių bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. 

Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, jog buvo sunku susikaupti ką nors kitką veikti. Apie 15 valandą mūšiai aprimo ir nusprendžiau eiti prisipirkti maisto.

Vos išėjus nosį užspaudė parako dūmų tvaikas, panašiai, kaip būna naujų metų naktį, kai gyventojai ima sutartinai leisti fejerverkus.

Norėdamas iš savo viešbutuko patekti į miesto centrą turiu pereiti pėsčiųjų tiltą per traukinio bėgius. Nusileidus į geležinkelio stoties peroną staiga vėl pasigirsta trys galingi sprogimai ir virš galvų ima skraidyti šimtai persigandusių paukščių.

Jiems karas turbūt irgi kelia didelį stresą bei liūdesį, nes nuo kulkų ir raketų taip pat žūsta bičiuliai. Gal net ir panaši nemiga kankina, o jei taip, tai paukščiams blogiau – raminamosios arbatos neišsivirs.

Retos veikiančios parduotuvės Charkove dirba tik iki 16 valandos, o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, kad karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvove ar Kijeve, prekystaliuose jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Na, yra dar dviejų rūšių dešros ir sūrių, konservų.

Parduotuvėje žmonių mažai, vien keli su sunkiais nešuliais pavargę asmenys, greičiausiai sprunkantys traukiniu iš šio miesto, tapusio fronto arena.

Prekystaliuose nerandu ir džiovintų vaisių, riešutų. Nerimą gausiu malšinti dviem šokolado plytelėmis, kurias nervingai kišenėje spaudau visgi nusprendę nueiti iki centro pasižvalgyti.

Tuščius gatvių vaizdus, kai vietoje praeivių regi vien stipraus vėjo gainiojamas šiukšles, mačiau keliuose Italų pokariniuose kino filmuose. Bandau prisiminti kokiuose, bet galva apdujusi nuo nerimo.

Vis žvalgausi, kur galėčiau įlįsti pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Staiga kyla mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, vildamasis, kad maldos namus raketos aplenks.

Charkovo meras pranešė, jog mieste sugriauta 75 procentai ligoninių, 33 procentai mokyklų, 23 proc. vaikų darželių ir 14 procentų gyvenamųjų namų, o kasdien į miestą atskrendą vidutiniškai 50-80 bombų.Aut. past.

Netrukus gaunu truputį nusivilti – abi aplankytos cerkvės buvo uždarytos, ir nepavyko pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų.

Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gavę. Prieš akis atsiveria didžiulis angliškas užrašas „Aš myliu Charkovą“.

Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime.

Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau pati tvarkaraščio lenta išjungta juoduoja, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 34 dienas.

Prastoviu stotelėje keliolika minučių tikėdamasis sulaukti kokio praeivio ir jį prakalbinti. Nepavyksta, pro šalį užtat garsiai praburzgia žiguliukas, kokių keturiasdešimties metų senumo, tokių čia užvakar pastebėjau riedant kas dešimtą.

Iki karo Charkove turbūt lakstydavo daugybė naujų, prabangių mašinų, tačiau jos visos savo šeimininkus bei jų žmonas ir vaikus seniai išgabeno į saugesnius miestus.

Kitu keliu grįždamas į viešbutį aptinku keletą puikių XIX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno iš jų kabo lenta, kad tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai.

Kai iki viešbučio belieka keletas šimtų metrų sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs vyriškis netrukus pasisako, jog yra krišnaitų dvasininkas ir keliauja į maldos namus.

Vyriškis nustemba, kai prisistatau lietuviu, mat vos prieš pusmetį jisai viešėjo pas bendraminčius Vilniuje ir Kaune.

„Kada pasibaigs šis karas ir kaip?“ – klausiu dvasininko.

„To joks žmogus nežino, gal greitai, o gal labai negreitai“, – atsako krišnaitas.

„O kodėl jūs ne fronte, kodėl neginate tėvynės?“ – provokuoju.

„Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirtį, aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš tikrumoje nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, jog geriau atlikti blogai tau skirtą darbą, nei gerai ne tau skirtą darbą. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame, o aš esu dvasinis mokytojas, jau penkiolika metų esu krišnaitas, ir nebevartoju pasaulietiško Oleho vardo, o vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo Tarnas“, – ramiai papasakojo pakeleivis.

Charkovo gynėjai teigia, jog agresorių armijai beveik išsibaigė dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių raketų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių skraidykles.Aut. past.

„Man buvo labai neramu vaikščioti po tuščią miestą, o jūs nebijote“, – dar kamantinėju.

„Ne, kiekvienas nugyvensim tiek, kiek mums skirta, aš gatvėmis dabar praėjau kokius dešimt kilometrų ir dar tris reikia nueiti“, – paaiškino krišnaitas.

„O kodėl šis karas prasidėjo, kodėl ukrainiečių tautai pasaulis nenori padėti?“ – toliau bandau iškvosti.

„Šiuo metu vyksta pasaulio apsivalymo epocha, ji tęsis ilgai, nes žmonija turi apsivalyti nuo nuodėmių, kurioms labiausiai įtakos turi gyvūnų valgymas“, – paaiškina krišnaitas.

Perėję tiltą išsiskiriame, o netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Grįžau pačiu laiku, bet sutrikęs, vyliausi, kad krišnaitas atskleis karo priežastis ir žinos, kaip jį užbaigti.

Tačiau Kijeve kalbintas stačiatikių kunigas irgi nežinojo atsakymų į šiuos klausimus. Jų niekas nežino, nebent tas, pagal kieno užgaidą šis karas prasidėjo.

Kodėl tačiau, jeigu karą inicijavo vienas žmogus, neatsiranda kito galingo asmens, kuris ryžtųsi jį sutramdyti. Kodėl kasdien yra bombarduojami miestai ir žūva niekuo dėti civiliai, o sotūs ir turtingi Vakarai bejėgiškai skėsčioja rankomis?

Charkovo gynėjai teigia, jog agresorių armijai beveik išsibaigė dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių raketų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių skraidykles.

Šios dažnai užsiožiuoja, nuklysta ir lekia savais keliais, bet ne taip, kaip paukščiai, nes nutūpdamos sprogsta ir atneša nelaimes.

Ši raketa paklydėlė penktą valandą ryto pataikė į mokyklos kiemą privačių namų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Raketos metalinis smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksnį anksčiau.

Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo.

Sprogimo banga sunaikino namo kieme stovėjusias penkias mašinas, sugadino šalia esančius garažus, nulaužė medžius ir dalį cementinio stulpo. Be to, išmušė visus langus mokykloje, o arčiau esančio namo langus sugrūdo į kambarius.

Gyventojai patyrė milžinišką išgąstį, tačiau niekas nebuvo sužeistas. Gyventojai kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, kad ataka pasikartos.

Vėliau visi persikraustė pas gimines, mat naktimis šaltis siekė 18 laipsnių, o kambarių nebuvo kaip šildyti dėl iškritusių langų rėmų, sugadinto dujų vamzdyno bei elektros instaliacijos.

Kaimynus aptikau vieningai susiėjus ir remontuojančius tvorą, garažus.

Video įraše įstoriją pasakojantis Vladimiras Gurskis džiaugiasi, jog raketa neatskrido vėliau, mat rytais kieme jau septintą valandą žaisti renkasi vaikai.

V. Gurskis spėja, kad nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė, iki kurios kažkodėl nenuskriejo nė mažiausia skeveldra.

Gal ir taip, bet paklydėlės raketos nėra kaip iškvosti, o jos kompiuterinę atmintį valdo saugiai ir toli prie pulto sėdintys dėdės. Šiems turbūt neįdomu, ką išgyveno namo gyventojai ir kokią traumą ilgiems metams patyrė jų vaikai.

Šie ir praėjus beveik mėnesiui po raketos viešnagės ima krūpčioti ar verkti, išgirdę oro pavojaus pranešimą.

Rekomenduojami video