Po to, kai Baltarusijos žmogaus teisių organizacija „Viasna“ pranešė, kad jau įvykdytas pirmasis 2017 metais mirties nuosprendis – Gomelio gyventojui Sergejui Ostrikovui (33 m.), nuteistam už kelis išžaginimus ir nužudymus, – Europos Sąjunga dar kartą paragino Baltarusiją paskelbti šalyje mirties bausmių vykdymo moratoriumą.

Nužudė dvi moteris

Gomelio regiono teismas 2016 metų gegužę pripažino S. Ostrikovą kaltu dėl išžaginimo, seksualinio smurto, žiaurių nužudymų, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, ir vagysčių. Teismas skyrė žudikui mirties bausmę. Etikos sumetimais byla buvo nagrinėjama už uždarų durų.

Visuomenei žinoma tik tiek, kad Sergejus nužudė dvi moteris, su kuriomis kartu dirbo stiklo fabrike. Pirmąją žmogžudystę budelis įvykdė 2014-ųjų liepą. Jo auka tapo Alesia. S. (24 m.). Pareigūnai S. Ostrikovą iškart apklausė kaip nužudytosios bendradarbį, tačiau į įtariamųjų sąrašą šis vedęs ir tuo metu 3 metukų vaiką auginęs vyras nepateko.

2015-ųjų gegužę panašiomis aplinkybėmis dingo Alevtina (27 m.). Moteris šeštą valandą ryto išvažiavo į darbą ir dingo. Alevtinos vyras kreipėsi į miliciją. Pareigūnai nustatė automobilį, į kurį įsėdo moteris, ir pagal vaizdo kamerų parodymus gatvėse atsekė, kur jis važiavo. Taip milicininkai atsidūrė S. Ostrikovo garaže. Tuoj paaiškėjo, kad jis ir vieną, ir kitą bendradarbę pasisiūlė nuvežti į darbą. Važiuodamas pasakydavo, kad minutei turi užsukti į garažą. Čia jis moteris išprievartaudavo, o po to – užmušdavo. Moterų lavonus žudikas išvežė į mišką ir užkasė. Teisiamojo advokatas Viktoras Šlandykovas prašė teismo švelnesnės bausmės, tačiau teismas S. Ostrikovą nuteisė mirties bausme. Tokią bausmę po to patvirtino ir šalies Aukščiausiasis teismas.

Prezidentas jaunų moterų žudiko irgi nepasigailėjo.

Tardymo izoliatoriuje Sergejus dar bandė nusižudyti, tačiau nepavyko.

O štai dabar organizacijos „Žmogaus teisių aktyvistai – prieš mirties bausmę Baltarusijoje“ atstovai sužinojo, kad mirties bausmė Gomelio gyventojui S. Ostrikovui jau įvykdyta. Kadangi Sergejaus žmona nutraukė bet kokius ryšius su buvusiu vyru, tai atitinkamą pranešimą iš Gomelio regiono teismo gavo jo motina. Apie tai savo interneto svetainėje paskelbė neregistruotas žmogaus teisių gynimo centras „Viasna“.

„Viasna“ citavo kampanijų koordinatorių Andrejų Poludą, kurio nuomone, S. Ostrikovo egzekucija galėjo būti įvykdyta kažkuriuo metu nuo balandžio 13-osios iki 29-osios. Paskutinis S. Ostrikovo laiškas iš kalėjimo, kuriame šis kalinys buvo laikomas, pažymėtas balandžio 13-osios data, o regiono teismas apie jo egzekuciją buvo informuotas balandžio 29-ąją. Be to, balandžio 5 dieną nuteistojo motinai buvo leista kalėjime susitikti su sūnumi. Šis jų susitikimas buvo paskutinis.

Europa nepatenkinta

„Europos Sąjunga (ES) vėl patvirtina savo ryžtingą poziciją dėl mirties bausmės“, – sakoma ES spaudos tarnybos pareiškime. Jame pabrėžiama, kad tolesnis mirties bausmės taikymas prieštarauja Baltarusijos deklaruotam pasirengimui bendradarbiauti su tarptautine bendrija. „Europos Sąjunga ragina Baltarusiją, vienintelę šalį Europoje, tebetaikančią mirties bausmę, likusius mirties nuosprendžius pakeisti ir nedelsiant paskelbti mirties bausmių moratoriumą, kaip pirmą žingsnį jos panaikinimo link“, – sakoma pranešime.

Tuo tarpu Europos Tarybos generalinis sekretorius Thorbjornas Jaglandas išreiškė didelį nusivylimą pranešimais apie tolesnį mirties bausmių taikymą Baltarusijoje: „Mirties bausmė – tai neteisingumas. Jos taikymas ypač apgailėtinas Baltarusijoje toliau vykstant dialogui mirties bausmės panaikinimo klausimu. Aš vėl patvirtinu mūsų tvirtą įsitikinimą, kad mirties bausmė prieštarauja Europos vertybėms. Raginu Baltarusijos valdžią nedelsiant paskelbti moratoriumą mirties bausmei ir sušvelninti visus likusius mirties nuosprendžius“, – pabrėžė jis.

Baltarusija yra vienintelė valstybė Europoje ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje, kurioje tebetaikoma mirties bausmė – kaip išimtinė konstitucinė priemonė už labai sunkius nusikaltimus.

Malonė – tik vienam

Mirties bausmė šioje šalyje liko galioti po 1996 metų referendumo, per kurį 83 proc. balsuojančiųjų pasisakė prieš jos panaikinimą. Įvykdytų nuosprendžių statistika – slapta. Pernai Baltarusijoje buvo įvykdytos 4 mirties bausmės. Visuomenininkų duomenimis, kurie nėra labai tikslūs, nuo 1991 metų įvykdyta daugiau nei 400 nuosprendžių. Slepiamos ir sušaudytųjų laidojimo vietos. Griežčiausia bausmė gresia už nužudymą, tarptautinį terorizmą, sabotažą, valstybės išdavimą, siekimą nelegaliai perimti valdžią, milicijos funkcionieriaus nužudymą. Malonės teise Baltarusijos Respublikos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pasinaudojo vieną kartą, bet apie tai oficialiai net nebuvo pranešta. Apie tai žmogaus teisų gynėjai sužinojo tik iš nuteistojo laiškų.

1998 metais žmogaus teisių gynimo centrą „Viasna“ per kalinius pasiekė mirtininko Sergejaus Protirajevo laiškas. Jame buvo 8 mirties bausme nuteistojo sukurti eilėraščiai ir smulkiai aprašyta jo baudžiamoji byla. Sergejus rašė, kad ji suklastota. „Žmones sušaudo, kad parodytų liaudžiai jog valdžia kovoja su nusikalstamumu. O kas bus tuomet, kai sušaudys visus, panašius į mane ? Tuomet šaudys paprastus žmones, nes mašina nepaisanti jokio teisingumo jau įsibėgėjusi ir ją sustabdyti nėra lengva. Neužilgo bus kaip 1937 metais – šaudys visus iš eilės“, – rašė kalinys.

Po metų į „Viasną“ vėl atėjo laiškas nuo S. Protirajevo. Šį kartą jis buvo išsiųstas iš Glubokoje mieste esančios kolonijos. Pagal tai žmogaus teisų gynėjai sprendžia, kad S. Protirajevo buvo pasigailėta.

Lemia prezidentas

Pasigailėti – tai nereiškia žmogų paleisti į laisvę. Pasigailėjus mirties bausmė keičiama įkalinimu iki gyvos galvos. Teoriškai tuomet galima tikėtis ir laisvės. Pagal Baltarusijos įstatymus, atkalėjus 20 metų galima kreiptis į specialiąją komisija, kuri sprendžia ar gali būti nuteistasis iki gyvos galvos po 5 metų paleistas į laisvę. Kadangi kalėti iki gyvos galvos pirmas kalinys buvo nuteistas tik 1997 metais, tai tokio precedento dar nebuvo, tačiau jis gali atsirasti jau šiemet.

Kad toks kalinys Baltarusijoje bus paleistas į laisvę, vilties labai mažai, nes prezidentas A. Lukašenka yra griežtų įstatymų šalininkas. „Aš niekad nesutiksiu, kad būtų sustabdytas mirties bausmės vykdymas, nes aš žinau savo tautos nuomonę ir jos laikysiuos, – parlamente, svarstant mirties bausmės įvedimo moratoriumą, kalbėjo prezidentas. – Kitose šalyse mirties bausmę panaikino ir dabar griaužiasi nagus, nes nežino kaip sustabdyti nusikalstamumą“.

Už sprogdinimą Minsko metro nuteistojo ir sušaudyto Vladislavo Kovaliovo motina sako, kad kaip tik prezidento nuomonė ir tapo lemiama jos sūnui. A. Lukašenka dar iki teismo, vos tik sulaikius įtariamuosius, viešai pareiškė, kad tokie žmonės turi būti nuteisti mirties bausme.

Dmitrijus Konovalovas bei V. Kovaliovas buvo nuteisti už tai, kad 2011-ųjų balandžio mėnesį įvykdė teroro aktą Minsko metropolitene, per kurį žuvo 15 žmonių, o dar keli šimtai – nukentėjo. Baltarusijos teisėsauga neįprastai greitai atliko tyrimą ir rado įtariamuosius. D. Konovalovas ir V. Kovaliovas, abu 25 metų amžiaus draugai nuo vaikystės, buvo suimti savo bute. D. Konovalovas savo kaltę pripažino, o V. Kovaliovas vėliau savo parodymų išsižadėjo ir pareiškė tyrėjams, kad girdėjo, kaip jo draugas per tardymus buvęs mušamas.

Nuosprendis D. Konovalovui ir V. Kovaliovui buvo įvykdytas nepraėjus nė metams nuo teroro akto dienos. Baltarusijos režimas nepaisė nei užsienio valstybių, nei Europos Sąjungos įspėjimų išsaugoti abiejų nuteistųjų gyvybes, kol bus išsklaidytos, kaip sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, „visos abejonės“.

Dar vieno sušaudytojo – Aleksandro Grunovo (24 m.) – motina irgi sako, kad prezidento žodis dažnai būna lemiamas. Jos sūnus buvo nuteistas mirties bausme už tai, kad peiliu subadė jauną studentę. Nužudymas buvo žiaurus, ekspertai suskaičiavo net 102 peilio dūrius. Gomelio srities teismas žudikui skyrė mirties bausmę, tačiau Aukščiausiojo teismo teisėjai, nagrinėdami apeliacinį skundą, rado nusikaltimą švelninančių aplinkybių ir bylą grąžino atgal į Gomelio teismą. Nuteistojo motinai jau buvo sužibusi viltis, kad galbūt sūnų paliks gyvą, tačiau po to, kai prezidentas per susitikimą su Generaliniu prokuroru pasipiktino nesuprantąs, kaip tokį žudiką galima palikti gyvą, Gomelio teismas A. Grunovą antrą kartą nuteisė mirties bausme.

Psichinis prievartavimas

Jam nuosprendis buvo įvykdytas 2014 metais. Apie tai oficialiai paskelbta nebuvo, tačiau nušautojo Aleksandro motina Olga, gavusi iš kalėjimo siuntinį su kalinio rūbais, suprato, kad jos sūnaus jau nebėra gyvo. Po kelių dienų ją pasiekė ir pranešimas iš teismo, kad sūnui įvykdytas mirties nuosprendis. Žmogaus teisių gynėjas A. Poluda tokius valdžios veiksmus vertina kaip nežmogišką elgesį nušautojo šeimos atžvilgiu. Prieš ketverius metus žmogaus teisių gynėjai pradėjo reikalauti, kad valdžia grąžintų nušautojo šeimai jo rūbus ir asmeninius daiktus, užrašus, tačiau iki šiol iš kalėjimo atsiunčiami valdiški mirtininko rūbai, kuriuos jis dėvėjo bausmės dieną. Asmeniniai daiktai negrąžinami. Motinos, gavusios tokius drabužius, patirdavo didžiulį stresą ir juos sudegindavo. Tik O. Grunova rado savyje jėgų atiduoti grąžintus drabužius žmogaus teisių gynėjams, kurie juos demonstravo parodoje, skirtoje kovai prieš mirties bausmę.

Grunova, gavusi oficialų patvirtinimą apie mirties bausmės įvykdymą, pareikalavo atiduoti jai nušauto sūnaus kūną, kad galėtų pati palaidoti. Tačiau pagal dabar veikiančius įstatymus mirties bausmė turi būti vykdoma slaptai, joje dalyvauja tik ją vykdantys pareigūnai, o vieta, kur palaidojamas nušautasis, – įslaptinta.

Tuomet moteris pabandė sūnaus kūną atgauti per teismus, tačiau Gomelio apskrities teismas jai atsakė, kad įstatymas to nenumato. Motina kreipėsi ir į Konstitucinį teismą (KT) teigdama, kad tokia bausmė prieštarauja žmogaus teisėms, nes ji paliečia ne tik nušautąjį, bet ir jo šeimą. Tačiau KT į tai pažiūrėjo formaliai – tik paaiškino motinai, jog į KT gali kreiptis tik Seimas, Prezidentas, Aukščiausiasis teismas ir vyriausybė. Tuomet moteris kreipėsi į visas išvardintas institucijas, tačiau iš visų gavo neigiamus atsakymus.

Tačiau žmogaus teisių gynėjai sako, kad tokia tvarka prieštarauja Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių gynimo komiteto sprendimui. Šis komitetas jau 3 kartus svarstė skundus prieš Baltarusiją ir yra nusprendęs, kad toks slaptumas ir nušautojo lavono neatidavimas yra šeimos psichinis prievartavimas.

Komitetas įpareigojo Baltarusiją pranešti bausmės vykdymo datą ir nurodyti vietą, kur palaidotas tas, kuriam įvykdyta mirties bausmė, tačiau šis sprendimas nevykdomas.

Poluda, aiškindamas tokią Baltarusijos valdžios poziciją dėl to slaptumo, sako, kad tai – sovietmečio palikimas. „Vargu, ar kas nors iš dabartinės valdžios galvojo, kaip tą sušaudymo procesą padaryti humaniškesniu, – sako žmogaus teisių gynėjas. – Tai tęsiasi nuo masinių žudynių Stalino laikais, kai šaudydavo šimtais ir užkasdavo bendruose kapuose. Tuomet buvo slepiama, kad žmonės nežinotų žudynių mąsto“.

Nuteisė nekaltus

Žmogaus teisių gynėjai sako, kad mirties bausmė negali būti humaniška ir siekia, kad ji būtų panaikinta. Jie kritikuoja ir A. Lukašenkos poziciją ir tai, kad šis sako, jog remiasi žmonių nuomone. Apklausa, apie kurią nuolat kalba prezidentas, buvo vykdoma 1996 metais. Nuo to laiko jau užaugo nauja karta, kurios nuomonės niekas neklausė. Pasikeitė ir gyveniomo sąlygos. 1990-aisiais nusikaltėliai tiesiog siautėjo, o dabar jie – sutramdyti.

Pačių visuomenininkų atliktos apklausos rodo, kad prieš mirties bausmę pasisako vis daugiau jaunų žmonių, nes jie supranta, kad galimos teismo klaidos, o sušaudžius nuteistuosius jų jau neatitaisysi.

Baltarusijoje tokių atvejų jau būta. Klasikinis pavyzdys dar sovietinis serijinis žudikas Genadijus Michasevičius (40 m.). 1971-1985 metais jis Vitebsko srityje nužudė 33 moteris. Per teismą jis prisipažino nužudęs net 43, tačiau nuteisti už visas žmogžudystes nepakako įrodymų. Žudikas buvo nuteistas mirties bausme ir 1988 metais sušaudytas.

Tačiau, kol G. Michasevičių sugavo, per tą laiką už kai kurias jo žmogžudystes buvo nuteista 14 nekaltų žmonių. Vieną iš jų – Nikolajų Terenį – spėjo sušaudyti, Vladimiras Gorelovas kameroje visiškai apako, Olegas Adamovas kalėjime bandė nusižudyti. Bylos buvo klastojamos, įtariamieji skundėsi, kad tardymo metu jie buvo mušami, tačiau teismai ne vienam jų skyrė griežtas bausmes. Vėliau dėl tokio tardymo ir nusikaltimų išaiškinimo buvo nubausti per 200 teisėsaugininkų. Vienus jų pašalino iš partijos, kitus – iš darbo, treti – išėjo į pensiją ir tik kelios bylos pasiekė teismą.

Du lavonai

Kitas ryškus pavyzdys – Michailas Gladkovas. Už savo brolio nužudymą jis buvo nuteistas kalėti 8 metus. Iš pradžių jam dar inkriminavo ne tik brolio, bet ir motinos žmogžudystę. Laimė, neužteko įrodymų ir Michailas išvengė mirties bausmės, nes už dviejų žmonių  nužudymą Baltarusijoje jam tokia bausmė tikrai būtų buvusi paskirta. Ir tik po 6 metų paaiškėjo, kad tikrasis Michailo brolio ir motinos žudikas yra Eduardas Lykovas (53 m.).

Tardymo metu, o vėliau ir teisme, buvo nustatyta, kad E. Lykovas nužudė penkis žmones. Pirmieji kaip tik ir buvo 2002 metais Minsko rajono Kiršių kaime nužudyti Michailo giminaičiai. Tuomet jis buvo atvažiavęs į svečius pas Michailo brolį, kuris kažkada su Eduardu sėdėjo vienoje kameroje. „Zonoje“ Michailo brolis gyrėsi, kad gyvena kotedže, yra turtingas ir apylinkėse visi jo bijo. Atvažiavęs į kaimą ir pamatęs, kokioje lūženoje gyvena turtuolį vaidinęs kalinys, E. Lykovas tiesiai šviesiai jam pasakė, kad „tu, vyruti, esi bomžas ir nevaidink kieto“. Kai šis kažką atsikirto, Eduardas griebėsi peilio. Jis 8 kartus dūrė „turtuolio“ motinai, o po to jos sūnų uždaužė kirviu. Pernakvojęs šalia lavonų ankstų rytą E. Lykovas dingo iš kaimo.

Tuo metu, kai E. Lykovas žudė, Michailas girtas miegojo. Kai rytą atsibudo, pamatė du lavonus. Jis iškvietė miliciją ir buvo areštuotas. Net pats įtikėjo tardytojo įpiršta versija, kad neva, kai atėjo pas motiną, rado brolio ją jau nužudytą, tad įpykęs jis nužudė brolį.

Ir tik sulaikius E. Lykovą, paaiškėjo tiesa. Šis papasakojo, kaip žudė Kiršiuose ir net prisiminė, ką kreida buvo užrašęs ant veidrodžio.

Paleistas iš kalėjimo M. Gladkovas bandė prisiteisti pinigų už materialinę ir moralinę žalą, tačiau visose teisinėse instancijose jam buvo atsakyta, kad „jis pats pripažino kaltę ir to užteko, kad jį nuteistų“.

Prisipažino žudęs

Lykovą sulaikė 2011-aisiais, kai netoli Minsko, Ždanovičiuose, buvo rastas pensininko (74 m.) lavonas. Liudininkai papasakojo, kad matė pensininką kartu su E. Lykovu. Tuo metu jis jau valkatavo, gyveno autobusų stotelėje netoli kavinės. Maistui prasimanydavo vagiliaudamas, rinkdamas butelius. Pensininkas buvo mėgėjas išgerti ir, kai su buteliu užsuko „bomžas“, mielai jį priėmė. O pastarajam kažkas nepatiko ir jis sugėrovą užmušė.

Suimtas E. Lykovas smulkiai papasakojo, ką ir kaip nužudęs. Tardytojai kruopščiai tikrino jo pasakojimus, kurie pasitvirtino. Jis atskleidė dar vieną žmogžudystę, apie kurią net nebuvo žinoma. Kai pagal jo parodymus buvo atkastas 2004 metais nužudyto žmogaus lavonas, jį atpažinti buvo įmanoma tik atlikus DNR ekspertizę. Buvo imtąsi nužudytojo giminių paieškos. Altajuje buvo surasta jo pusseserė, kurį parodė, kur palaidoti aukos tėvai. Ir tik ekshumavus jų palaikus buvo paimta DNR tyrimams reikalinga medžiaga.

Lykovui buvo atlikta ir psichiatrinė ekspertizė. Buvo nustatyta, kad vyras yra labai agresyvus, tačiau pakaltinamas. Už 5 žmonių nužudymą jam buvo skirta mirties bausmė ir 2014 metais jis buvo sušaudytas.

Visi sušaudyti

Visi Baltarusijoje nuteisti mirties bausme buvo sušaudyti. Mirtininkų kameros yra pačiame Minsko centre esančiame tardymo izoliatoriuje Nr 1 arba Volodarkoje, kaip sako vietiniai. Kasdien tūkstančiai baltarusių praeina pro pastatą, kurio rūsiuose mirties laukia bent keli nusikaltėliai.

Ta diena jiems irgi niekada neskelbiama iš anksto. Naktį nelaimingąjį atveda į kamerą rūsyje, kur jam perskaitomas prezidento atsisakymas suteikti malonę. Tuomet dar sutikrinami anketiniai duomenys ir, užrišus akis, vyras paklupdomas prie sienos. Tada vykdytojas išsitraukia pistoletą ir pridėjęs prie galvos paspaudžia gaiduką.