Prezidentas Aliaksandras Lukašenka, kalbama, – meistras daugelyje sričių, įskaitant ir ledo ritulį, rašoma švedų leidinyje „Göteborgs-Posten“ rašo Adamas Cwejmanas. Tačiau jo pagrindinė savybė – suvokimas, kiek arti Rusijos reikia būti, kad išliktum valdžioje. Balansavimas tarp kišeninio V. Putino šunelio pozicijos ir šalie prijungimo į Rusijos Federacijos sudėtį tampa vis sudėtingesniu Baltarusijos diktatoriui.
Pavasarį Rusija pabandė dislokuoti Baltarusijoje savo karinių oro pajėgų bazę, tačiau baltarusių režimas sureagavo į tai nervingai ir su priešiškumu. Šiuo metu tokie planai yra atidėti neapibrėžtam laikotarpiui dėl baltarusių protestų. Maža to, A. Lukašenka rimtai įsiutino Kremlių savo elgesiu Ukrainos įvykių kontekste. Aišku, A. Lukašenkai teko, nors ir prieš savo valią, „sukramtyti“ Krymo okupacijos faktą. Diktatorius pripažįsta, kad Ukrainos scenarijus gali pasikartoti ir jo paties namų kieme. Ir baiminasi jis ne be pagrindo.
Baltarusijoje susikaupė visos tos pačios aplinkybės, dėl kurių Ukraina tapo Rusijos aneksijos auka, o taip pat ir dar daugelis kitų. 72 proc. Baltarusijos gyventojų kalba rusiškai, tuo metu kai pirmąja valstybine kalba – baltarusių – vos 12 proc. Palyginti Ukrainoje rusų kalba yra gimtoji vos 29,6 proc. gyventojų. Nacionalinis baltarusių identitetas yra daug silpnesnis, negu ukrainiečių, o tai idealiai įsilieja į Rusijos karinę strategiją, kuri savo ardomojoje veikloje remiasi rusų etninės mažumos veikla. Baltarusija turi daug stipresnius ekonominius ryšius visose srityse, ant ko ir laikosi visa A. Lukašenkos valdžia. Prezidentas remiasi ekonomikos stabilumu ir aktyviu augimu.
Rusijos žiniasklaidoje taip pat pradėjo rodytis straipsniai, kuriuose gana tiesiogiai teigiama, kad Baltarusijos yra „netikra valstybė“, o kai kurios jos dalys iš tiesų buvo Rusijos padovanotos, „kaip ir Krymo – Chruščiovo dovanos Ukrainai – atveju“. Todėl galima būtų pareikalauti jų grąžinimo. Negana to, rusų nacionalistų grupės Baltarusijoje gauna rusų pagalbą „kultūros centrų“ rėmimo pavidalu. Baltarusija pati krinta Rusijai į rankas.
A. Lukašenkos režimas politiškai yra izoliuotas nuo Europos sąjungos ir neturi draugų kaimyniniuose regionuose. Diktatūra egzistuoja tik palaiminus Rusijai. Jeigu A. Lukašenka ir toliau rodys užsispyrimą dėl karinės bazės arba jeigu jam šaus į galvą sudaryti kokius nors rimtesnius sandorius su ES, jo dienos bus suskaičiuotos. Aišku, Europoje tuomet liks viena diktatūra mažiau, tačiau kita diktatūra pasislinks arčiau Europos sienų.