Šv. Velykos buvo trumpa proga atitolti nuo pasaulyje vykstančių geopolitinių procesų, rodančių, kad gyvename epochoje, kai transformuojasi įvairios struktūros, o atmosfera kaista, ypač Artimuosiuose Rytuose. Artėjant operacijos Mosului išlaisvinti pabaigai, vis daugiau kalbama apie būsimąjį Iraką ir braižomi naujieji jo kontūrai.

Neabejotinai svarbiausias veikėjas yra Irako Kurdistanas, pastaruosius kelerius metus balansuojantis ties nepriklausomybės paskelbimo riba. Tačiau šių politinių ir karinių batalijų fone iškyla ir mažesniųjų veikėjų vaidmuo. Kadaise buvusi galinga ir biblinius laikus menanti Asirijos valstybė gyva tik istorijos knygose, tačiau šiandien jos atspindžiai tebegyvi Artimuosiuose Rytuose bei visame pasaulyje kelių milijonų žmonių, tebekalbančių asirų kalba, tapatinančių save su praeities imperijomis bei šiandien išpažįstančių įvairių denominacijų krikščionybę, kasdienybėje.

Žiniasklaidoje apie Artimųjų Rytų krikščionis pastaraisiais metais kalbėta daug, kai, iškilus „Islamo valstybei“ bei kitoms įvairioms grupuotėms Sirijoje, prasidėjo prieš krikščionis ir kitas regiono mažumas nukreipta veiksmų serija, žmonių žudymais, grobimais ir grasinimais priartinusi jų daugiatūkstantmetę egzistenciją regione prie pabaigos. Tačiau dabar atsirado galimybė veikti. Istorija parodė, kad patikimiausia ne tik savo interesų, bet ir apskritai egzistencinė apsauga yra politinė, dažniausiai neatsiejama nuo valstybės sukūrimo. Asirai supranta, kad patys nėra pajėgūs nei finansiškai, nei demografiškai, nei politiškai, nei kariniu požiūriu išsikovoti bei užsitikrinti ne tik nepriklausomybę, bet ir autonomiją, todėl jiems reikia bandyti laviruoti tarp esamų veikėjų. O šiuo atveju jie yra du. Bagdadas ir Erbilis.

Irako krikščionys daugiausia gyvena šiauriniuose Irako regionuose, Ninevės aukštumose bei Dachoko apskrityje. Į šias teritorijas įeina Simele, Tel Keppe, Tal Afaras, Sindžaras (arba Šingalis), Šekchanas ir Al Hamdanijos rajonai. Iki 1976 m. tai buvo Mosulo sritis, ir į ją įėjo ir Dachoko apskritis, vėliau tapo Ninevės sritimi. Arabai joje praktiškai negyveno ir tik valdant Baath partijai imta kelti arabus siekiant arabizuoti regioną. Tačiau ji buvo labiau vykdoma kurdų, kėlusių daugiau neramumų, teritorijose. Visos šios teritorijos 1992 m. tapo Irako Kurdistano autonominės srities dalimi.

Asirų nepriklausomybės ir autonomijos planai buvo itin aktyviai diskutuojami praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje, po to, kai karų ir žudynių metu buvo išžudyta per milijoną asirų, tačiau susikūrus Irakui 1932 m. sukilimas eilinį kartą buvo numalšintas, ir visi planai buvo nustumti į šalį. Valdant Saddamui Husseinui ar Assadui, Sirijoje asirų autonomijos klausimas net negalėjo būti svarstomas, tačiau, po 2003 m. Iraką apėmus nestabilumo bangai ir pakitus geopolitinei situacijai, vėl sugrįžta prie minties apie savarankiškumą. Šios kalbos itin sustiprėjo po kruvinųjų 2007-ųjų. Tačiau autonomijos požiūriu Irako krikščionys nebuvo vieningi. 2009 m. Kirkuko arkivyskupas pasidalino laišku, teigiančiu apie pavojus, galinčius kilti sukūrus autonomiją Irako Kurdistano sudėtyje. Baiminamasi, kad, jeigu kurdai gaus nepriklausomybę, „jie išraus asirus ir jų kultūrą iš regiono“, kadangi Kurdistano dominavimas ištrins atmintį apie Asiriją. Todėl Kirkuko arkivyskupas autonomijos siekį įvertino kaip grynai politinį, atspindintį vieną iš valių, tačiau neatspindintį visos asirų tautos siekio kaip etninio vieneto. Taip pat religiniu pagrindu suformuota autonomija yra nusisukimas nuo sekuliarizmo ir žingsnis į teokratiją, galintis suskaldyti ne tik skirtingų denominacijų krikščionis Irake, tačiau ir sukiršinti juos su kitomis etninėmis ir religinėmis grupėmis visame Irake, ypač Bagdade ir Basroje.

Vis dėlto „Islamo valstybės“ iškilimą galima vertinti kaip itin pamokomą istoriją. Mažumos, nesukūrusios struktūrų, ginančių savo interesus, suprato, kad iš išorės pagalbos nesulauks. Irakas pasirodė nepajėgus apginti mažumų „Islamo valstybės“ akivaizdoje, kai Irako kariuomenė tiesiog išsibėgiojo. Irako Kurdistano pajėgos pešmerga sugebėjo sustabdyti „Islamo valstybės“ judėjimą ir plitimą ne tik savo kontroliuotose, tačiau ir Irako kariuomenės paliktose teritorijose, todėl regiono mažumos pradėjo nebepasitikėti Bagdadu ir pagalbos ėmė tikėtis iš užsienio arba Erbilio. Stabilizavusis situacijai, Irako krikščionys sukūrė net kelias brigadas, tarnaujančias pešmerga daliniuose. Asirai ėmė simpatizuoti Erbiliui.

Romis Hakkari, asirų Bet al-Nahrain partijos, neturinčios vietų nei Irako, nei Irako Kurdistano parlamente, generalinis sekretorius teigė, kad chaldėjai ir asirai nori svarbesnio vaidmens kovoje su „Islamo valstybe“. Įgydami šį vaidmenį, jie tikisi ir paskleisti tris žinias: pirma, krikščionys regione pasirengę ir nori dalyvauti kovoje su „Islamo valstybe“ kariniu požiūriu. Antra, tai parodo, kad krikščionys palaiko dabartinį taikų sugyvenimą Irako Kurdistano regione su įvairiomis etninėmis ir religinėmis grupėmis. Trečia, tai motyvuoja krikščionis likti čia, Kurdistano regione, kur ši tauta gyvena nuo seno, o ne emigruoti, kas kelia pavojų tautos ir krikščionių egzistencijai Artimuosiuose Rytuose.

Už sąlyginę ramybę asirai bando atsidėkoti. Hakkari teigė, kad asirai visur stengiasi tarptautinei bendruomenei perduoti žinią, kad pasaulis palaikytų Irako Kurdistaną. Hakkari išskyrė ir Irako Kurdistano prezidentą Masudą Barzanį, „skatinantį harmoniją ir sugyvenimą šiame regione“, todėl vietos krikščionys, anot jo, visuomet palaikė kurdų nepriklausomybę ir tiki, kad krikščionys gaus daugiau teisių, jeigu Kurdistanas taps nepriklausomas, todėl pakvietė vietos krikščionis aktyviai dalyvauti būsimame Irako Kurdistano referendume dėl nepriklausomybės ir palaikyti šį siekį. 2017 m. balandžio 15 d. Masudas Barzanis pasveikino krikščionis šv. Velykų proga bei priminė, kad kurdai kartu su krikščionimis dalijasi tą patį likimą ir tą pačią tėvynę. Jis pridėjo, kad asirai yra neatsiejama Irako Kurdistano dalis, todėl kviečiami dalyvauti referendume dėl nepriklausomybės ir kartu kurti ateitį.

Žinoma, nereikėtų pervertinti Irako Kurdistano. Ši autonominė sritis neretai kaltinama žmogaus teisių pažeidinėjimais, vietinės mažumos, ypač arabai, neretai skundžiasi siekiu kurdifikuoti juos, o korupcija yra aukšto lygio. Tačiau regiono kontekste būtina suprasti, kad Irako Kurdistanas ir šiandien yra viena stabiliausių ir saugiausių vietų krikščionims ir kitoms religinėms mažumoms Artimuosiuose Rytuose.

Remiantis Kalido Džamalo Alberto, Kurdistano regiono krikščionių reikalų įstaigos vadovo, duomenimis, Irako Kurdistane gyvena 300 000–350 000 krikščionių. Sudėtinga pasakyti, kiek tai sudaro procentų visų gyventojų, kadangi šiandien nėra tiksliai žinoma Irako Kurdistano populiacija: prieš karą ji sudarė beveik 6 milijonus, dabar, išsiplėtus teritorijoms bei užplūdus vidiniams pabėgėliams, šis skaičius neabejotinai išaugo.

Krikščionybė dabartiniame Irake atsirado dar pirmajame amžiuje po Kristaus, o prieš gyventojų daugumą sudarė iki 14 amžiaus. Tačiau 20 amžiuje demografinė situacija ėmė prastėti jų nenaudai, bet 2003 m. krikščionių visame Irake dar buvo apie pusantro milijono. Tačiau po Saddamo Husseino nuvertimo 2003 m. šalyje prasidėjo sektarinis konfliktas, įsivyravo chaosas ir išpuoliai, žmonių grobimai bei įvairių grupuočių siautėjimas tapo regiono kasdienybe. Tuo metu Irako Kurdistanas, turintis autonominį statusą nuo 1992 m., laikui bėgant įtvirtinęs autonominį statusą ir nepriklausomybę de facto nuo Bagdado, iškilo kaip stabilumo oazė, kur buvo galima tęsti savo gyvenimo būdą.

Kalidas Džamalas Albertas paaiškino, kodėl asirai Irako Kurdistane jaučiasi kaip namie: Irake jie yra mažuma, tačiau Irako Kurdistane jie yra reikšminga dalis ir jaučiasi saugesni ir reikalingesni nei Irake. Šį požiūrį kaip oficialų patvirtino ir Irako Kurdistano ministras pirmininkas Nechirvan Barzani, 2015 m. apsilankymo Kalėdų pamaldose asirų bažnyčioje Erbilyje metu teigęs, kad asirai yra neatsiejama Artimųjų Rytų dalis. Irako Kurdistano parlamente jie turi rezervuotas penkias vietas, taip pat televizija transliuoja jų liturgiją ir religines šventes, nėra absoliučiai jokių apribojimų ar suvaržymų religiniu pagrindu teisinėje sistemoje. Todėl dar 2013 m. Sidnėjuje buvo suorganizuota konferencija „Sugrįžimas į Asiriją“, kviečianti diasporą investuoti ir grįžti į savo istorines žemes.

Nestabilumas Irake suvienijo ir kitas mažumas, palankiau vertinančias Erbilio nei Bagdado valdžią. Ninevės provincijoje gyvena ne tik krikščionys, jie sudaro tik apie pusę populiacijos. 35–40 procentų vietos gyventojų sudaro jazidai, dar 10–15 procentų gyventojų yra kurdų kalba kalbantys šabakai. Likę 10 procentų yra sunitai kurdai ir sunitai arabai. Visi jie palankiai vertina asirų autonomiją ateities Irako Kurdistano regione. Būtina pabrėžti, kad arabiškas autonomijos terminas „hukm thati“, kurį vartoja asirai, ne visiškai atitinka europietiškąjį autonomijos supratimą ir žymi darinį, kuris neabejotinai yra žingsnis į nepriklausomybę, sukuriant pilną struktūrinę hierarchiją, turinčią mažai ryšių su centru.

Asirų autonomijos pasiūlymą remia daugybė arabų ir kurdų partijų, tarp kurių buvęs Irako prezidentas, o dabar opozicinės Irako Kurdistano Patriotinės Kurdistano sąjungos lyderis Dželalis Talabanis, buvęs Irako prezidentas Nouri al-Maliki ir smulkesnės partijos, taip pat įvairios organizacijos užsienyje. Tuo tarpu pagrindiniai opozicionieriai yra Mosule įsikūrusios dvi sunitų arabų partijos.

Šiandien asirai yra priklausomi nuo globalių procesų ir patys ginti savo interesų nėra pajėgūs. Jiems tenka laviruoti tarp kelių jėgų, o svarbiausias įvykis, pakeisiantis regiono politinį balansą, yra Irako Kurdistano nepriklausomybės paskelbimas. Nėra aišku, kiek nuoširdus yra kurdų autonomijos asirams pažadas, kadangi šiandien Erbiliui reikia kuo daugiau rėmėjų siekiant pasiekti nepriklausomybę, tačiau akivaizdu, kad Asirijos vardo sugrįžimas į žemėlapius šiandien nebėra tik tolimas miražas, ir artimiausioje ateityje Artimųjų Rytų vaizdas neabejotinai keisis.

Šarūnas Rinkevičius