Deja, tačiau kaip ir nemaža dalis kitų puikių romėnų išradimų, organizuota pagalba įvykus gaisrui buvo pamiršta ir iš naujo atrasta tik XVII a. Mintis steigti specialias ugniagesių brigadas atsirado norint patenkinti privačių draudimo kompanijų interesus.

Pirmosios gaisrininkų mašinos buvo ant ratų pastatytos ir spaudimo principu veikiančios pompos. Tokia mašina turėjo savo prižiūrėtoją, kuris, įvykus nelaimei, kviesdavosi į pagalbą praeivius. Per gaisrą savanorių komanda turėdavo privažiuoti pavojingai arti liepsnojančios vietos. Problema išspręsta 1672 m., kai olandas Janas van der Heijdenas išrado lanksčią gaisrinę žarną.

Po 100 metų atsirado ir pirmasis gesintuvas, sudarytas iš stiklinių sūdyto vandens pripildytų burbulų. Mestas į ugnį, toks gesintuvas turėjo sudužti ir sūriu vandeniu užgesinti liepsnas.

Pirmoji draudimo nuo gaisro kompanija įsikūrė Hamburge, Vokietijoje. Vėliau ši praktika paplito ir kiekviena įstaiga turėjo savo vyrų brigadą gaisrams gesinti. Šios privačios komandos vėliau ėmė dirbti drauge ir jas ėmė kontroliuoti miesto valdžia, o ne privačios kompanijos.