Rusijos politiniame gyvenime nuo neatmenamų laikų vadovaujamasi nuostata – arba juoda, arba balta, ir pagrindiniu Kremliaus opozicionieriumi laikomas Aleksejus Navalnas – ne išimtis. Taip mano Rusijos politologas Andrejus Riabovas. „Šis baltai juodas poliariškumas gali atvesti iki rimtos konfrontacijos, o tuomet visuomenė skiltų. Bet ką rinktis tiems, kurie <...> nepritaria nei „juodiems“, nei „baltiems“?“ – klausė jis ir neslėpė abejojantis, ar A. Navalnas – iš tikrųjų alternatyva Vladimirui Putinui. LRT.lt kalbintiems Rusijos analitikams kliūva ir tai, kad A. Navalnas iki galo neatskleidžia savo pažiūrų ir neturi veiklos programos. 

Žinomas Rusijos žurnalistas, turintis JAV, Prancūzijos ir Rusijos pilietybes, Vladimiras Pozneris, bendraudamas su LRT.lt, atkreipė dėmesį, kad šių metų kovą ir prieš savaitę vykę protesto akcijos Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose sutraukė maždaug po penkis ar dešimt tūkstančių protestuotojų, o tokie skaičiai Rusijos mastu nėra dideli.

„Bet reikėtų pastebėti, kad protestuose dalyvavo nemažai jaunų žmonių, kurie galbūt anksčiau ar vėliau atsidurs šalies valdžioje. Jeigu tos protesto nuotaikos tarp jaunimo išliks ir ateityje, tai jos gali turėti įtakos, kaip toliau gyvens ir vystysis Rusija. Tačiau drįsčiau abejoti, ar tos protesto akcijos, vykę maždaug dešimtyje miestų, turės kokios nors įtakos dabartinės šalies valdžios politikai“, – svarstė žurnalistas, turintis savo laidą Kremliaus kontroliuojamoje televizijoje „Pervyj kanal“.

A. Navalnui areštas – naudingas ir jis jo siekė?

Opozicijos Kremliui lyderiu laikomas A. Navalnas paskutinėje protesto akcijoje Maskvoje birželio 12 d. nedalyvavo, nes dar prieš ją buvo areštuotas trisdešimčiai parų neva už kurstymą mitinguoti centrinėje ir labai judrioje Maskvos Tverės gatvėje, kurioje leidimo mitingui miesto valdžia nebuvo išdavusi.

V. Poznerio manymu, A. Navalnas pats siekė arešto, nes jam jis naudingas, siekiant atkreipti į save dėmesį tiek Rusijoje, tiek užsienyje ir stiprinant savo, kaip kovotojo su šalies valdžia, įvaizdį.

Paklaustas, kaip pats vertina A. Navalną ir jo veiklą bei kaip jis vertinamas Rusijoje, V. Pozneris neslėpė jį pažįstąs ir dalyvavęs su juo opozicinio televizijos kanalo „Dožd“ surengtuose debatuose.

„Daugeliu atvejų mūsų nuomonės skiriasi. Jis – žmogus, besiveržiantis į valdžią ir puoselėjantis planus tapti prezidentu. Aš į bet kurį žmogų, besiveržiantį į valdžią, žiūriu nepatikliai. Kaip žurnalistas, netikiu nė vienu valdžios atstovu, taip pat – ir A. Navalnu. Reikėtų pastebėti, kad jis turi, nors ir ne itin didelį, bet vis dėlto – visuomenės palaikymą. Yra tikslo siekiantis ir savimi pasitikintis žmogus. Bet abejoju, ar paskui jį sektų didelė dalis tautos. Didžiausias jo minusas šiuo metu tas, kad jis iš peties pliekia V. Putiną ir visą Kremliaus valdžią, tačiau neturi jokios savo veiklos programos, kuri parodytų, ką jis pats darytų kitaip, tapęs prezidentu“, – kalbėjo patyręs žurnalistas.

Žurnalistika Rusijoje mirusi, o Vakaruose išgyvena rimtą krizę

Paklaustas, kodėl Rusijos žiniasklaida taip epizodiškai informavo apie šalyje nuvilnijusias protesto akcijas, V. Pozneris šyptelėjo: „Maniau, kad iš viso nebus jokių žinių apie tai, bet juk „Piervyj kanal“, nors ir labai šykščiai, per žinias pateikė informaciją. Ne kartą ir Rusijoje, ir užsienyje esu kalbėjęs apie tai, kad Rusijoje žiniasklaidos, kaip ketvirtosios nepriklausomos valdžios, nebėra. Yra tik neblogų žurnalistų.

Dalis žiniasklaidos kontroliuojama valdžios, dalis priklauso privatiems asmenims, kurie lojalūs valdžiai, ir nedidelė dalis žiniasklaidos laiko save opozicine, bet irgi priklauso kokiems nors verslininkams. Mano galva, žiniasklaida negali būti nei valdžiai lojali, nei opozicinė. Jos priedermė – nemeluojant, objektyviai pateikti žiūrovams arba skaitytojams informaciją, kad jie, pasiremdami ja, padarytų savas išvadas.“

V. Pozneris taip pat atkreipė dėmesį, kad žiniasklaida išgyvena krizę ir tokiose demokratinėse šalyse, kaip JAV, Prancūzija ar Anglija. Jis atviravo, kad jo draugai žurnalistai Baltijos šalyse ne kartą skundėsi, jog privalo arba kažką palaikyti, arba kažką kritikuoti.

„Neseniai viešėjau Gruzijoje, kur vienos diskusijos metu užsiminiau apie tai, kad galbūt Abchazija pagrįstai nenorėjo būti Gruzijos sudėtyje, nes ilgus metus gruzinai su abchazais elgėsi kaip su ką tik iš medžių nusileidusiais sutvėrimais. Už tai buvau išvadintas Maskvos papirktu propagandininku ir kitais epitetais. Tuo metu aš viso labo išreiškiau savo nuomonę, nes Abchazijoje esu poilsiavęs septynerius metus iš eilės ir turėjau pakankamai laiko išgirsti tenykščių gyventojų nuotaikas. Tai štai tokia šiais laikais žiniasklaida“, – savo patirtimi dalijosi V. Pozneris.

Reuters/Scanpix nuotr.

Neseniai Amerikos žurnalistas, scenaristas ir prodiuseris Oliveris Stone`as sukūrė kelių dalių dokumentinį filmą apie V. Putiną. V. Pozneris stebėjosi, kad O. Stone`as, kuris atrodo visiškai nepriklausomas, neuždavė V. Putinui nė vieno nepatogaus klausimo. Jei būtų buvę atvirkščiai, pasak V. Poznerio, JAV, kur šiuo metu vyrauja antiputiniškos nuotaikos, jo sukurtas filmas būtų mielai rodomas per daugelį televizijos kanalų.

„Aš vis dar laukiu interviu su V. Putinu ir jis greičiausiai žino, kad aš tikrai užduočiau ne vieną nepatogų klausimą“, – neslėpė V. Pozneris.

Ar pagrįstai A. Navalnas lyginamas su B. Jelcinu?

Buvęs Maskvos Carnegie centro analitikas politologas Andrejus Riabovas nesiėmė vertinti, kokios reikšmės Rusijos visuomenės ateičiai galėtų turėti šių metų pavasarį prasidėjusios protesto akcijos.

„Kol kas nėra jų ryškesnių socialinių ženklų. Galbūt dar reikėtų luktelėti, kaip tos akcijos ar mitingai vystysis. Tačiau vienas iš jų iniciatorių ir lyderių A. Navalnas Rusijoje šiuo metu vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni juo karštai žavisi ir palaiko, kiti vertina skeptiškai. Kartais net pasigirsta nuomonių, kad jis panašus į velionį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną. Mano nuomone, jis sugebėjo tautą vienyti ir jam pavykdavo aplink save suburti skirtingų įsitikinimų žmones. Tuo metu A. Navalnio veikloje to nepastebiu, nors jis rado bendravimo su aktyviu jaunimu raktą“, – sakė A. Riabovas.

Labiausiai, pasak politologo, pasigendama atsakymų, kokios A. Navalno pažiūros užsienio, ekonomikos ar socialinės politikos srityse. Be to, tie, kurie dažnai jam užduoda panašius klausimus, tuoj sulaukia negailestingos jo aplinkos kritikos.

Lygindamas A. Navalną su prieš porą metų Maskvoje, Kremliaus papėdėje, nužudytu Borisu Nemcovu, kuris irgi buvo laikomas opozicionieriumi V. Putino valdžiai, A. Riabovas teigė manąs, kad pastarasis buvo kur kas sąžiningesnis, nes buvo deklaravęs savo pažiūras ir įsitikinimus.

„B. Nemcovas niekada nesistengė būti geresnis . Jis nesistengė patikti tiems, kuriems jo pažiūros neįtiko. Kita vertus, derėtų pasakyti, kad tokia jo pozicija daliai visuomenės buvo nepriimtina. Ar, nepateikdamas arba galbūt kol kas slėpdamas savo pažiūras, A. Navalnas ciniškai negudrauja, nežinau. Bet tokios mintys kartais peršasi“, – svarstė A. Riabovas.

Ką daryti tiems, kurie nepritaria nei „juodiems“, nei „baltiems“?

A. Riabovas atkreipė dėmesį ir į dar vieną aktualią Rusijos politinio ir visuomeninio gyvenimo problemą: šalyje nuo neatmenamų laikų tebevyrauja nuostata – arba juoda, arba balta.

Politologas priminė, kad neseniai A. Navalno komanda, kritikuodama Kremlių, irgi pareiškė: „Arba – mes, arba – jie.“

„Vadinasi, vėl formuojama nuostata, kad visuomenė, rinkėjai gali rinktis tik tarp balto ir juodo. Mano galva, šis baltai juodas poliariškumas gali atvesti iki rimtos konfrontacijos, o tuomet jau visuomenė skiltų. Bet ką rinktis tiems, kurie yra liberalių pažiūrų arba nepritaria nei „juodiems“, nei „baltiems“?“ – svarstė A. Riabovas.

Paklaustas, kodėl nuo to laiko, kai iš valdžios pasitraukė M. Gorbačiovas, Rusijoje taip ir nesusiformavo stipresnė liberalių pažiūrų politinė jėga, politologas teigė manąs, kad dėl to, jog Rusijoje ir daugelyje kitų posovietinių šalių taip ir neįvyko vertybių revoliucija.

„1991 m. įvyko vartotojų revoliucija, kuri sutriuškino buvusią valdžią. Tačiau greitai nusivilta naujomis idėjomis. Galutinai visuomenė tikėjimą ateitimi, privačia nuosavybe ir kitais demokratinio gyvenimo institutais prarado po 1998 m. Rusijos krizės. Po jos vėl imta ilgėtis valstybės, kuri visais rūpinasi, visiems padeda. Tai iki šiol ir trukdo daug kam suprasti, kad valstybėje ir politikoje būtina išlaikyti interesų bei pažiūrų proporciją, o ne vadovautis tik nuostata balta–juoda. Todėl drįsčiau suabejoti, ar A. Navalnas – iš tikrųjų alternatyva dabartinei Kremliaus valdžiai?“ – sakė politologas.

A. Riabovas neslėpė šiuo metu Rusijoje nematąs politiko, kuris galėtų būti arba išaugti į stiprų opozicionierių dabartinei šalies valdžiai, nors prisipažino pritariąs, pavyzdžiui, Aleksejaus Kudrino ekonominėms idėjoms ir siūlymams, kaip reikėtų pertvarkyti net tik šalies ūkį, bet ir kitas sritis. Tačiau, pasak LRT.lt pašnekovo, kol kas nei Rusijos valdžia, nei visuomenė nenusiteikusi rimtoms reformoms.

A. Navalną valdo Kremlius?

Vertindamas A. Navalno ir kitų Kremliaus kritikų organizuojamas protesto akcijas politikos analitikas, buvęs pirmosios B. Jelcino vyriausybės narys, ne kartą lankęsis Lietuvoje, Fiodoras Šelovas-Kovediajevas pastebėjo, kad tų akcijų dalyviai ne visada suvokia, kodėl jose dalyvauja.

Protestas Maskvoje birželio 12 dieną, Reuters/Scanpix nuotr. 

„Nors dabartinei valdžiai iš tikrųjų galima būtų pareikšti nemažai rimtų klausimų daugybėje sričių, neretai žmonės, ypač jauni, tuose mintinguose dalyvauja, nes tai juos „veža“. Kita vertus, negalima paneigti galimybės, kad iki prezidento rinkimų tos akcijos gali išvirsti ir į rimtus protestus visoje šalyje, jeigu žmonių balso valdžia taip ir neišgirs“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar A. Navalnas, jei jam būtų leista dalyvauti, būsimuose prezidento rinkimuose galėtų būti rimtas konkurentas V. Putinui, F. Šelovas-Kovediajevas teigė esąs įsitikinęs, kad apie tai neverta net svarstyti: „Ką jūs! A. Navalnas – absoliučiai kontroliuojamas žmogus. Man kartais net peršasi mintis, kad jis – Kremliaus projektas.“

Ar sieks V. Putinas ketvirtos kadencijos?

Iki Rusijos prezidento rinkimų liko mažiau nei metai. Jie numatyti 2018 m. gegužę. Jeigu V. Putinas nutartų juose dalyvauti dar kartą, jis siektų jau ketvirtos kadencijos šiame poste. Pirmą kartą laikinai Rusijos vadovu jis buvo paskirtas paskutinę 1999 metų dieną. Po to dalyvavo rinkimuose ir, juos laimėjęs, šaliai vadovavo iki 2008 m. Negalėdamas siekti trečios kadencijos iš eilės, jis prezidento postą buvo užleidęs savo artimam bendražygiui Dmitrijui Medvedevui. Pats pasitenkino premjero postu.

2012 m. V. Putinas vėl tapo prezidentu, o D. Medvedevą paskyrė vyriausybės vadovu.

„Visko gyvenime per metus gali nutikti, bet aš linkęs manyti, kad V. Putinas sieks prezidento posto dar kartą“, – teigė V. Pozneris.

Panašiai mano ir A. Riabovas, nes, anot jo, šiuo metu politiniame Rusijos žemėlapyje nesimato nė vienos figūros, galinčios rimtai susirungti su V. Putinu: „Nei Michailas Chodorkovskis, nei Garis Kasparovas jam – ne konkurentai. Jie – toli nuo Rusijos. Abejoju, ar galėtų rinkimus laimėti ir neseniai norą juose dalyvauti pareiškęs Grigorijus Javlinskis. Todėl greičiausiai rinkimai įvyks ramiai. Liaudiškai tariant, be triukšmo ir dulkių, o juos užtikrintai laimės V. Putinas.“

Tuo metu F. Šelovas-Kovediajevas sakė, kad, žiūrėdamas O. Stone`o filmo apie V. Putiną ištraukas, pastebėjęs, kad šalies prezidentas atrodo pavargęs. Kita vertus, analitikas įsitikinęs, kad nė viena Rusijos politinė jėga neturi rimto kandidato, galinčio dalyvauti prezidento rinkimuose.

Vis dėlto F. Šelovas-Kovediajevas siūlė neskubėti daryti išvadų, kas dalyvaus prezidento rinkimuose, ir palaukti, kaip baigsis V. Putino ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimas šių metų liepos 7–8 d.

„Tas susitikimas, žinoma, neturės jokios įtakos Rusijos visuomenės nuomonei apie V. Putiną, tačiau, mano galva, jis turės įtakos pačiam prezidentui. Kalbant apie visuomenės poziciją dėl būsimų rinkimų, tai derėtų pastebėti, kad Vakarų šalininkai šiek tiek persistengė ir dėl to tauta tik dar labiau palaiko dabartinę valdžią. Juk, jeigu Lietuva būtų nuolatos koneveikiama ir vadinama Europos pakraščiu, žmonės, nepaisant to, kokia būtų jų valdžia, burtųsi aplink ją. Taip veikia psichologijos dėsniai“, – tvirtino pašnekovas.