Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Organų donorystė nesikerta su tikėjimu

Mirus žmogui, jo dalelė gali pratęsti gyvenimą kitam žmogui. Sprendimas dovanoti mirusio savo artimojo organus transplantacijai gelbsti ne vieną, o kartais net septynis žmones. Apie tokio aukojimo prasmę, Bažnyčios poziciją, artėjant šv. Velykoms Nacionalinis transplantacijos biuras kalbina Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigą, Lietuvos policijos kapelioną Algirdą Toliatą.

Ką Jums reiškia organų donorystė?

Turbūt kilniausia, ką mes galime padaryti išeidami iš šito pasaulio, tai dovanoti gyvenimą kitam žmogui. Tai yra labai kilnu – duoti savo gyvenimą, dalintis juo su kitu žmogumi.

Kaip, jūsų manymu, visuomenė šiandien supranta ir vertina organų donorystę?

Manau, kad yra įvairiai mąstančių. Vieni žiūri pozityviai, džiaugiasi ir palaiko, aktyviai tuo domisi. Kiti  baiminasi, nepritaria. Donorystė labai susijusi su tarnyste, su atsakomybe, su tarpusavio meile. Kuo labiau empatiški esame, kuo labiau mums rūpi kiti žmonės, kuo labiau jaučiamės bendruomenės dalimi, tuo labiau atsiskleidžia troškimas dalintis savo gyvenimu. Ir kuo labiau susvetimėję, tuo mažiau rūpi aplinkiniai, tuo stipriau esame valdomi egoizmo ir abejingumo.

Šiandien Lietuvoje donoro organų ir audinių laukia kiek daugiau nei 300 žmonių, o operacijų per metus atliekama iki 200. Maždaug trečdalis artimųjų nesutinka, kad mirštančio ligonio organai būtų paaukoti donorystei. Kaip manote, kas šiuos žmones paskatintų apsispręsti dėl donorystės?

Jeigu apie donorystę būtų kalbamasi prieš nutinkant nelaimei, jei daugiau ir drąsiau apie tai kalbėtume tarpusavyje, jei aiškiai pasakytume savo artimiesiems, kad, ištikus nelaimei, norėtume tapti organų donoru, jiems būtų lengviau apsispręsti ir dovanoti kitam galimybę gyventi... Svarbu daugiau apie tai kalbėtis. Tai lyg visuomenės sąmoningumo puoselėjimas. Turime suprasti, kaip sudėtinga ir kokia didelė atsakomybė priimti sprendimą už kitą žmogų. Atsidūręs tokioje situacijoje susimąstai apie velionio valią, be to, dar reikia suprasti, kad žmogus išgyvena netektį, liūdesį ir tomis akimirkomis yra labai sunku papildomai priiminėti sudėtingus sprendimus dėl donorystės. Tai nėra tema, kuria pradedama kalbėtis su artimaisiais atsisėdus prie stalo, tačiau ji turėtų būti paliesta, kad išsakytume savo valią artimiems žmonėms.

Ugdant sąmoningumą ir skatinant donorystę, vertėtų apie tai kalbėti mokykloje, universitete, kad ši tema nebūtų tabu, kad augtų karta, kuri gebėtų apie tai pasisakyti. Tiesiog pradėti nuo jaunų žmonių, kalbėtis, kodėl svarbu yra dovanoti gyvenimą, kad donorystė taptų tiesiog natūralus dalykas, o ne tai, apie ką išgirstama tik skaudžią akimirką, kai artimiesiems ir taip yra sunku. Tai lyg atsakingumo, sąmoningumo, pilietiškumo kursas, į kurį įeitų ir daugiau visuomenei opių ir svarbių temų. O galbūt tai galėtų tapti įmonės socialinės atsakomybės dalimi, kuomet darbuotojai būtų supažindinami su gyvomis istorijomis, nes jos labiausiai paveikia žmones. Tai istorijos laukiančiųjų donoro organo, išgyvenusiųjų transplantacijas, sutikusiųjų padovanoti mirusio artimojo organus donorystei išgyvenimai. Galbūt atviros diskusijos forma, o gal kaip pokalbis už uždarų durų, bet svarbu apie tai kalbėtis.

Sąmoninga, dvasinga bendruomenė gali pati spręsti savo problemas, ieškoti išeičių, nes noras padėti, atjausti, dovanoti yra natūralus. Tačiau pažadinti šiuos procesus yra gana sudėtinga, nes žmogui turi iš vidaus rūpėti kito skausmas, jis turi gebėti įsijausti į kito sunkumus ir kito istorijas priimti kaip sau artimas.

Daugumoje Europos valstybių taikomas numanomos organų donorystės modelis, kai kiekvienas pilietis, neišreiškęs prieštaravimo, laikomas potencialiu donoru, ir tik 8-ios valstybės, tarp jų – ir Lietuva, taiko informuoto sutikimo modelį, kai asmuo gali išreikšti tiek sutikimą, tiek atsisakymą, kitu atveju asmens pozicija yra neaiški. Nors bet kuriuo atveju svarbiausią ir galutinį sprendimą dėl donorystės priima artimieji, kurių visuomet atsiklausia medikai. Aukštesni organų donorystės rodikliai yra numanomą sutikimo modelį taikančiose šalyse. Ar jums būtų priimtina, kad kiekvienas žmogus būtų laikomas potencialiu donoru, tačiau nenorėdamas galėtų išreikšti prieštaravimą?

Man tai būtų priimtina. Galbūt mumyse yra vangumo ir kartais patogu, kai sąrašuose esi kaip pritariantis, tad neišsibrauksi, tačiau, jei turi priešingą nuomonę, esi saistomas tam tikrų įsitikinimų, turi galimybę atsisakyti būti donoru. Svarbu, kad žmogus turėtų galimybę rinktis, nes tai be galo subtilu, be galo jautru. Aš tikrai manau, kad donorystė yra kilnus, geras dalykas, bet yra žmonių, kuriems gali kilti įvairių neužtikrintumų ar dvejonių. Taigi, atsižvelgiant į visas aplinkybes, žmogui reikėtų palikti galimybę apsispręsti.

Šalys, organų donorystės lyderės pasaulyje – Ispanija, Kroatija, Belgija. Lietuva vis dar labai atsilieka. Kaip manote, kas tai lemia? Kodėl vienose valstybėse daug žmonių apsisprendžia tapti donorais, o kitose toks sprendimas priimamas itin vangiai?

Daug dalykų yra susiję su žinojimu, su prevencija. Kuo labiau žmonės yra įtraukti, kuo daugiau apie tai yra kalbama, tuo daugiau žmonių atsiliepia. Kitas dalykas, paminėtose šalyse yra taikomas kitoks donorystės modelis. Gal mes išties esame gana vangūs, t. y., jeigu niekas tavęs neįrašė į sąrašą, tu jame ir neatsiradai, o jei esi ir niekas neišbraukė, ir pats neišsibrauki.

Ar pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad paėmus organą ar audinį, velioniui nebus suteiktas visavertis pomirtinis gyvenimas? Ką tokiems žmonėms pasakytumėte?

Aš nesu susidūręs su tokiais žmonių svarstymais, nes tai yra labai specifinė, sudėtinga tema, kad apie ją atėjęs žmogus kalbėtų. Bet neabejoju, kad žmonėms gali kilti ir tokių minčių. Gal ne tiek tiems, kurie išreikštų valią dėl donorystės po mirties, bet jų giminaičiams, kuriems gali kilti mintis: „neduok Dieve, pakenksiu savo artimam žmogui“. Tačiau Bažnyčios pozicija yra labai aiški – organų donorystė niekaip nesikerta su Biblija, su tikėjimu, su krikščionybe, ir tai yra kvietimas dalintis.

 O ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar įsigyti Donoro kortelę?

Jeigu jau svarstai, jeigu kyla tokia mintis, kad norėtum, ar jauti vidinį paraginimą, tai, žinoma, patarčiau ir paraginčiau išreikšti savo valią, pasirašyti sutikimą. Arba, jei jauti vidinį norą, tai paprasčiausiai pasikalbėk, inicijuok pokalbį su savo artimaisiais, savo aplinkoj, kad jie žinotų.

Su kokiomis nuotaikomis jūs pasitinkate šv. Velykas? Ir ko šiuo laikotarpiu palinkėtumėte žmonėms, kurie šiandien turi viltį gyventi ir kantriai laukia transplantacijos?

Tikriausiai, kaip ir visi šv. Velykas pasitinku su Ukrainoje besitęsiančio karo aidais, tais įvykiais, kurie yra visai šalia, ir manau, kad tai kaip niekad priverčia mus susimąstyti apie gyvenimo trapumą, kad esame laikini šioje žemėje ir kaip svarbu yra vieniems kitus saugoti, kad mūsų pasiryžimai nebūtų tik tuščios deklaracijos, kalbos, bet kad realiai imtume ir darytume. Ne tik dalintume pažadus, bet ir įgyvendintume. Žvelgdamas į Ukrainos tautos narsą, jų solidarumą, priimdamas visa tai kaip pavyzdį ir užsidegimą, manau, kad tai ir yra tikrosios Velykos, kada esi pasiruošęs paaukoti gyvybę už savo šeimą, už draugus, už kaimynus, savo tautą. Man atrodo, kad tai, kas vyksta mums artimoje valstybėje, tai yra priešvelykinė būsena. Manau, kad ne tik jie, bet ir mes turėtume kiekvienas savaip įeiti į tą būseną, pajusdami tam tikrą atsakomybę, realų, konkretų įkūnijimą.

Šiuo laikotarpiu labai norisi palinkėti rūpesčio vienas kitu ir gyvenimo meilės, dėkingumo, kad visos gyvenimo aplinkybės mumyse išprovokuotų artumą, kad negalėtume praeiti pro kito žmogaus skausmą, bėdą. Jeigu mūsų širdyje bus Dievas, jeigu atsigręšime į pasaulį Kūrėjo žvilgsniu, tuomet mes ne tik negalėsime daryti ar inicijuoti jokio blogio, bet dargi tapsime tais, kurie nepraeina pro kenčiantį.

Rekomenduojami video