Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Neigiamos emocijos gali būti pažabotos

„Nors esu ramaus būdo, kartais susiduriu su emocijomis, kurių negaliu suvaldyti: supykusi išsilieju ant brangių žmonių, įžeidžiu juos, šaukiu ir t. t. Dar rėkdama suvokiu, kad blogai elgiuosi, bet negaliu sustoti. Vėliau aplanko kaltės jausmas, puolu atsiprašinėti aprėktų žmonių, ieškau sau pateisinimo. Kaip suvaldyti šiuos pykčio protrūkius? Kaip jiems užbėgti už akių?“ – klausia Rugilė iš Vilniaus.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Apskaičiuota, kad nuo 1800-ųjų iki 1945-ųjų kas 60 sek. įvykdavo žmogžudystė. Šį skaičių lėmė ne tik barniai, skandalai, bet ir karai. Žmogžudystė yra kraštutinė pykčio ir kitų neigiamų emocijų išraiška. Tokios emocijos gali būti žalingos ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam žmogui. Nepaisant to, jos – neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis.

Svarbiausias uždavinys – ne eliminuoti neigiamas emocijas, o išmokti jas pažaboti. Pirmiausia reikia suprasti, ką valdome. Tiksliai įvardyti emocijas dažnai pavyksta tik psichologui padedant. Pajutus, kad tarsi iš šalies užplūdo emocijos ir pradeda užvaldyti, reikėtų pamėginti įvardyti, kas tai: pyktis, pasibjaurėjimas ar panieka. Dažnai šie jausmai būna tarpusavyje susiję.

Pyktis paprastai kyla susidūrus su kliūtimi, kai žmogus jaučiasi apgautas, išduotas ar nuviltas. Pasibjaurėjimas labiau susijęs su žmogaus fiziologija, reakcija į aplinką. Jį gali sukelti sugedęs maistas, tačiau jis gali būti ir moralinis, kai tam tikri žmonių poelgiai atrodo nepriimtini. Panieka susijusi su pranašumo jausmu: jei kažką niekiname, vadinasi, jaučiamės už jį geresni, protingesni, pranašesni.

Svarbu ne tik aiškiai suprasti, kokia emocija „puola“, bet ir sugebėti ją išreikšti. Dažnai iš mūsų nuo mažumės buvo reikalaujama slėpti pyktį, tačiau tai trukdo žmogui prisitaikyti. Pyktį reikia išreikšti konstruktyviai: supykus stengtis atkurti santykius, artumą, pripažinti suklydus.

Emocijų suvokimas taip pat leidžia atskirti, ar kalbame apie priešiškumą, ar apie agresiją. Yra daug dalykų, kurie mums nepatinka, tačiau ir nereikia norėti, kad jie imtų patikti. Pavyzdžiui, man gali nepatikti kokia nors politinė partija, žmonės, vartojantys pernelyg daug alkoholio ar netinkamai besielgiantys viešose vietose, ir t. t. Kiekvienas šį sąrašą galėtų pratęsti. Kartu šie jausmai yra ir tam tikras orientyras pasaulyje, todėl ramiai galiu sakyti, kad nenoriu jų atsisakyti. Tačiau tie jausmai kartais pastūmėja į nevaldomą ir visiems žalingą elgesį – agresiją. O tai jau visai kitas dalykas. Jei kas nors bjaurėdamasis girtaujančiaisiais, puls ir primuš girtą žmogų, nieko gero nepasieks: girtaujantysis nepradės kitaip elgtis, o veikiausiai nukentės ir tas, kuris puolė. Todėl labai svarbu, kad žmonės, bandydami geriau suprasti savo jausmus, nepainiotų priešiškumo ir agresijos. Slopinti priešiškumą ir siekti tapti kaip įmanoma tolerantiškesniems nėra gerai – taip pjauname šaką, ant kurios sėdi mūsų asmenybė. O agresija nieko naudingo neduoda.

Šie pastebėjimai gali būti tam tikra strategija, bet reikia ir taktikos: kaip sureaguoti, ką daryti įvairiose situacijose? Religija siūlo atleisti kaltininkams. Tačiau kodėl turėtume atleisti? Šį siūlymą galima panagrinėti psichologiškai. Psichologas čia įžvelgtų prasmę, nes dažnai žmonės negali atleisti vien iš egoizmo. Žmogus kartais savęs klausia, kaip jis gali su kuo nors konstruktyviai kalbėtis, jei dar neatleido už tai, ką jis kadaise tyčia padarė. Čia iš karto dera atkreipti dėmesį į tai, kad šis žmogus atsisako konstruktyviai spręsti problemą. Jis pats sau kuria situaciją, kurioje save pateisins tuo, kad nevaldo savo jausmų. O tokiu atveju jis juk gali daryti, ką nori. Toks pasiteisinimas, deja, yra paplitęs ir kone visi žino jo neigiamas pasekmes.

Ne paslaptis, kad viena iš šiandieninės Lietuvos problemų – smurtas artimoje aplinkoje. Tačiau rasime tik vieną kitą žmogų, kuris pasakys, esą jis nusprendė, kad smurtas jam teikia malonumą, todėl ir smurtauja. Visi kiti aiškins, kad jie tiesiog nesusivaldė, kad veikė kažkokia jėga, galingesnė už juos.

Artėjant Velykoms, žmonėms, kurie dažnai patiria sunkiai valdomų pykčio protrūkių, patariu sudaryti asmenų, kuriems jaučia neapykantą, sąrašą, ir jiems atleisti – kiekvienam atskirai. Taip pat įvertinti tai, kas buvo padaryta. Ir vadovautis tokia nuostata: „Turiu vieną brangų gyvenimą ir myliu jį tokį, koks jis yra. Nesileisiu, kad mane valdytų pykčio emocijos, verčiau pats valdysiu.“

Rekomenduojami video