Žmonių ir gyvūnų griaučiai – nuostabus evoliucijos darbo pavyzdys. Beveik kiekvienas šios biologinės struktūros elementas būtinas patogiam stuburinių (taip, tai ir apie jus, Vardeni Stuburiau) egzistavimui. Tai reiškia, kad kiekvienas kaulas turi tam tikrą formą, dydį, struktūrą ir vietą griaučiuose – kaip sudėtingo laikrodžio mechanizmo krumpliaratis.

 Žmogaus kūne yra apie 206 kaulus, tačiau šis skaičius nėra visiškai pastovus – kai kurių žmonių kūne galima suskaičiuoti nuo 200 iki 213 kaulų, nes smulkesni kaulai (pavyzdžiui, siūliniai kaukolės kauliukai ar smulkūs rankų bei kojų kaulai) gali būti susilieję arba atskiri.

 Beje, kaulai nėra balti – gyvame organizme jie būna gelsvai rudos spalvos dėl kaulų čiulpų ir kraujotakos, o balti tampa tik išdžiūvę. 

Atsargiai – nemėtyti!

 Trapiausias žmogaus kūno kaulas yra raktikaulis, jungiantis petį su krūtinkauliu.

 Tačiau dažniausiai lūžta šonkauliai, ypač 5–8 poros. Jie gali lūžti ne tik griūnant, bet ir esant krūtinės suspaudimui, ar darant išorinį širdies masažą. 

Kodėl šonkauliai trapūs?

 Skirtingai nuo daugumos kitų kaulų, jie neneša statinės apkrovos – tik sudaro apsauginį „rėmą“, kuris visą gyvenimą saugo ir fiksuoja širdį bei plaučius. 

Visi rėmai rūdija

 Dažniausia kaulų liga – osteoporozė. Jai būdingas kaulinės masės mažėjimas dėl kaulų tankio sumažėjimo, todėl didėja trapumas ir lūžių rizika. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, osteoporoze serga apie 75 milijonai žmonių Europoje, JAV ir Japonijoje. Kai kurių tyrimų duomenimis, vyresnio amžiaus moterų mirtingumas dėl šlaunikaulio kaklo lūžių yra panašus į mirtingumą nuo krūties vėžio. Pagrindinės šios ligos priežastys – genetinis polinkis, fizinio aktyvumo stoka, netinkama mityba, hormonų pokyčiai (ypač po menopauzės), kai kurios lėtinės ligos, vaistų vartojimas ir senėjimas. Nuo šios ligos, deja, visiškai apsaugotų žmonių nėra. 

Išdidūs atsiskyrėliai 

Ne visi žmogaus kūno kaulai priklauso tiesioginei griaučių sistemai. Kai kurie – tikri atsiskyrėliai. Ryškiausias pavyzdys – poliežuvinis kaulas, vadinamas vienišiausiu žmogaus kūno kaulu. Jis yra prie liežuvio pagrindo ir nesijungia su jokiu kitu kaulu – neturi sąnarių. 

Tai nereiškia, kad „liežuvyje yra kaulas“, bet poliežuvinis kaulas atlieka svarbų vaidmenį: prie jo tvirtinasi raumenys, kurie leidžia liežuviui judėti ir padeda kalbėti bei ryti. Tad „nusilaužti liežuvį“ įmanoma tik perkeltine prasme – lūžti gali pats poliežuvinis kaulas. Dar viena „atsiskyrėlių“ grupė – klausos kauliukai vidurinėje ausyje: plaktukas, priekalas ir kilpelė. Jie perduoda garso virpesius į vidinę ausį – be jų girdėjimas būtų neįmanomas.

 Blauzdikaulis

 Paryžiaus centre Stipriausias žmogaus kaulas – blauzdikaulis, nes jis patiria didžiausią kūno svorio apkrovą. Nors atrodo plonas, šis kaulas gali atlaikyti apie 1600–1700 kilogramų gniuždymo jėgą, t. y. maždaug 25–26 žmonių svorį.

 Sakoma, kad šį faktą žinojo Gustavas Eifelis, todėl projektuodamas Eifelio bokštą jis panaudojo žmogaus kaulų struktūros principą – metalinėje konstrukcijoje jėgos linijos pasiskirsto panašiai kaip blauzdikaulyje. Tačiau tam faktinių įrodymų nėra, tai tik graži architektūrinė analogija, dažnai minima populiariojoje literatūroje. 

Mintis saugo fiksuoti sąnariai

 Sąnariai užtikrina kaulų judrumą – pavyzdžiui, peties ir klubo sferiniai sąnariai leidžia suktis keliomis kryptimis vienu metu. Tačiau ne visi sąnariai yra judrūs. Kaukolės siūlės – tai taip pat sąnariai, bet visiškai nejudrūs: jos tvirtai jungia kaukolės kaulus, kad apsaugotų smegenis. Ir tai gerai – įsivaizduokite, jei kaukolė būtų lanksti! 

Maksimalų stiprumą kaulai pasiekia maždaug 20–30 gyvenimo metais, priklausomai nuo genetikos, mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos būklės. Po šio laikotarpio kaulų masė pamažu mažėja – tai natūralus senėjimo procesas.