Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kodėl įvyksta smegenų mirtis

Smegenų mirtis – plonytė linija, kurią peržengus nebėra kelio atgal. Mirus smegenims, miršta ir žmogus, bet dar kurį laiką dėl medicininės įrangos širdis gali plakti, savo funkcijas gali atlikti ir kiti organai. Įtariant smegenų mirtį gydytojų laukia nelengva užduotis – ne tik pranešti artimiesiems apie mylimo žmogaus netektį, bet ir juodžiausią gyvenimo akimirką kreiptis į juos dėl organų dovanojimo kitiems.

Kas yra smegenų mirtis ir kaip ji nustatoma, Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos klausė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos Intensyviosios terapijos klinikos vadovo, gydytojo anesteziologo reanimatologo doc. dr. Tomo Tamošuičio.

Reta mirties priežastis

„Smegenų mirtis – negrįžtamai nutrūkusi smegenų veikla, ši būklė prilyginama viso žmogaus organizmo mirčiai, nes be smegenų veiklos neįmanoma išlaikyti kitų žmogaus organų funkcionalumo. Žmogaus mirties mechanizmai yra du: sustojus širdžiai ir kvėpavimui arba nustojus funkcionuoti smegenims. Abu mechanizmai susiję, tik kartais iš pradžių diagnozuojama viena mirties priežastis, kartais – kita“, – pranešime žiniasklaidai aiškina Intensyviosios terapijos klinikos vadovas.

T.Tamošuitis nurodo, kad smegenų mirtis žmogų ištinka tada, kai sustoja kraujotaka visose galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse ir dėl deguonies bei mitybinių medžiagų bado smegenų audinys miršta.

Tiesa, tai gana reta mirties priežastis – Lietuvoje per metus ji diagnozuojama kiek dažniau nei 100 kartų per metus. Tačiau, anot gydytojo anesteziologo reanimatologo, dažnai ji gali būti nediagnozuojama ir mirtis nustatoma tik sustojus širdžiai.

Kas sukelia smegenų mirtį?

Dažniausiai smegenų mirtis gali būti įtariama, kai pacientas patiria sunkų galvos smegenų pažeidimą, dėl kurio yra be sąmonės ir negali pats kvėpuoti. Tačiau įvairios traumos – ne vienintelė priežastis, galinti sukelti smegenų mirtį.

„Smegenų mirties priežasčių gali būti įvairių, pavyzdžiui, insultas ar net apsinuodijimas, bet visos tos priežastys sąlygoja smegenų tinimą, o kadangi smegenims kietoje kaukolės ertmėje nėra kur plėstis, tai galiausiai lemia minkšto smegenų audinio suspaudimą, įstrigimą ir kraujotakos išnykimą“, – aiškina T.Tamošuitis.

Nuo smegenų mirties nėra apsaugotas nė vienas žmogus – ji gali ištikti ir garbaus amžiaus senjorą, ir kūdikį. Tiesa, jauniems žmonėms patyrus pažeidimą, jų smegenys tinsta greičiau ir agresyviau nei vyresnių žmonių. Gydytojas anesteziologas reanimatologas nurodo, kad taip yra todėl, kad žmonių smegenų apimtis senstant mažėja, tad jos ne taip lengvai tinsta ir įstringa.

Kaip diagnozuojama smegenų mirtis?

Tai, kad pacientą ištiko galvos smegenų mirtis, įtaria gydantis gydytojas – dažniausiai anesteziologas reanimatologas. Tačiau vienas gydytojas negali diagnozuoti smegenų mirties, šį faktą turi patvirtinti gydytojų konsiliumas, sudarytas iš ne mažiau kaip trijų specialistų.

„Galvos smegenų mirties diagnostika yra griežtai reglamentuotas ir daugiapakopis procesas. Dažniausiai Lietuvoje galvos smegenų mirties diagnozė patvirtinama instrumentiniais tyrimais, tačiau galimas ir ilgalaikis paciento klinikinis stebėjimas ir, jeigu žmogus atitinka nustatytus 7 galvos smegenų mirties kriterijus vertinant 3 kartus iš eilės, tai taip pat gali patvirtinti diagnozę. Svarbu, kad būtų aiškios smegenų mirties priežastys, atmesti galimi grįžtamieji sutrikimai ir trijų skirtingų specialybių gydytojų pritarimas“, – pasakoja gydytojas.

Anot pašnekovo, pagrindinis instrumentinis tyrimas – galvos smegenų angiografija, tai yra kraujotakos tyrimas: pacientui į kraujotaką įleidžiama kontrasto ir žiūrima, kaip jis teka tik iki galvos smegenų ir sustoja. Tai 100 proc. patvirtina, kad kraujotaka nutrūkusi ir įvyko galvos smegenų mirtis. Pacientų artimiesiems visada parodomi tyrimo vaizdiniai rezultatai ir paaiškinamas kraujotakos nutrūkimo galvos smegenyse faktas. Tiesiogiai stebėti tyrimo negalima, nes jis atliekamas radiooperacinėje steriliomis sąlygomis.

Smegenų mirtis nėra koma. Komos būsenos pacientas yra netekęs sąmonės, jo refleksai išnykę ir sutrikusios gyvybinės funkcijos, bet jis gali atsibusti ir gyventi toliau. Mirus smegenims negrįžtamai nutrūksta galvos smegenų veikla, su jomis nutrūksta ir gyvybė. Vis dėlto dar kurį laiką, ištikus smegenų mirčiai, gali plakti velionio širdis ir funkcionuoti kiti organai.

„Taip nutinka dėl autonominės vidaus organų reguliacijos ir medikų taikomų medicininių priemonių, todėl laikinai širdies ir kitų vidaus organų veiklą galima išlaikyti. Tačiau nepaisant visų priemonių, galiausiai nustoja funkcionuoti ir jie“, – aiškina T.Tamošuitis.

Po smegenų mirties – klausimas apie donorystę

Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru po mirties, – žmogui reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis ar tai, kad sustojo širdis. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų.

Įtarę smegenų mirtį gydytojai pasikalba su artimaisiais ir pasako jiems apie galimybę savo mylimo žmogaus gyvenimą pratęsti kituose ir donuoti organus.

Gydytojui anesteziologui reanimatologui T.Tamošuičiui ne kartą teko kalbėtis su potencialių organų donorų artimaisiais, pranešti apie artimo žmogaus mirtį ir klausti nuomonės apie donorystę.

„Tiesą sakant, įmanoma įprasti prie tokio pokalbio ir to reikia mokytis. Kuo dažniau gydytojas tai daro, tuo mažiau pasiduoda emocijoms ir sugeba geriau paaiškinti skausmo ištiktiems artimiesiems visas ligos aplinkybes ir pasekmes. Gydytojas turi tapti psichologu, o juk nenorėtumėte lankytis pas psichologą, kuris savo darbą dirba pripuolamai, netobulina savo įgūdžių ir žinių“, – svarsto docentas.

Pasak gydytojo, artimųjų sprendimui didžiausią įtaką daro tai, ar yra žinoma mirusiojo valia.

„Kai būna įvykę aiškūs pokalbiai šeimoje apie organų donorystę ir nuomonės būna išsakytos, tuomet ir pasirinkimas tampa lengvesnis. Žinoma, kartais sprendimą gali lemti ir emocijos ar trečiųjų jėgų įtaka“, – priduria jis.

Artimiesiems pritarus organų ir (ar) audinių donorystei, prasideda didelės medikų komandos darbas – mirusiojo organai imami ruošti donorystei, išrenkami tinkamiausi recipientai ir eksplantuojami organai, o tai didžiulio kruopštumo reikalaujantis darbas.

„Viskas atliekama su didžiausia pagarba donorui, jo kūnui. Organų eksplantacija atliekama operacinėje, taikant narkozę, o baigus operaciją išjungiama širdies ir plaučių veiklą palaikanti aparatūra. Biologinė mirtis diagnozuojama, kai širdies veikla sustoja arba, jeigu širdis imama transplantacijai, mirtis diagnozuojama užspaudus pagrindinę širdį maitinančią kraujagyslę“, – proceso eigą pasakoja gydytojas.

Jeigu artimieji nepritaria organų donorystei, tuomet nutraukiamos širdies ir plaučių veiklą palaikančios priemonės ir sustojus širdžiai diagnozuojama mirtis.

Kas artimiesiems palengvintų sprendimą

Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, kai norintieji po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms užpildo prašymą ir gauna Donoro kortelę, o žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo. Tokio tipo organų donorystės modelis yra taikomas dar 7-iose Europos valstybėse.

Didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio modelio atveju žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip. Svarstoma tokį organų donorystės modelį ateityje taikyti ir Lietuvoje, tačiau bet kokiu atveju svarbiausias galutinis sprendimas priklausytų mirusiojo artimiesiems.

„Numanomos donorystės modeliui pritariu ir manau, kad kai kuriais atvejais tai padės apsispręsti artimiesiems, nes jei jau žmogus tikrai buvo prieš donorystę, tai būtų atsisakęs būdamas gyvas, o kai kada padės ir gydytojams priimti sprendimus, pavyzdžiui, kai mirusysis neturi artimųjų, kurių būtų galima paklausti dėl donorystės. Vis dėlto manau, kad vien numanomo sutikimo modelio pakeitimas nepadarys proveržio šioje srityje, daug svarbiau yra gerai organizuota ir profesionali organų donorystės sistema Lietuvoje, kuri šiuo metu kuriama“, – sako T.Tamošuitis.

Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių: 78 laukia inksto, 1 – kasos ir inksto komplekso, 34 – širdies, 6 – plaučių, 4 – širdies ir plaučių komplekso, 42 – kepenų, 153 – ragenų transplantacijos; iš jų – 3 vaikai.

Išreikšti pritarimą organų donorystei galima užpildžius prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.

Parengė Birutė Litvinaitė

Rekomenduojami video