Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Karantino metinės ir kaip gyvenimas apsivertė: šiandien – COVID-19, bet nežinome, kas bus rytoj

Kaip pernai, taip ir šiemet, lietuviai kovo 16 dieną pasitiks karantine. Kai prieš metus Sauliaus Skvernelio Vyriausybė įvedė karantino režimą, niekas nesitikėjo, kad jis truks beveik metus. Daugeliui karantinas iš esmės pristabdė gyvenimo tempą ir įnešė daug nelauktų pokyčių. Klausimas, ar visi pokyčiai geri ir ilgalaikiai.

Portalas tv3.lt kartu su įvairių sričių specialistais apžvelgia, kaip COVID-19 pandemija ir karantinas atsiliepė visuomenės emocinei sveikatai, darbuotojams ir darbdaviams bei sveikatos apsaugos sektoriui.

Mus suvalgys komfortas

Psichologas Edvardas Šidlauskas pripažįsta, kad įprastą gyvenimo ritmą sudarkęs ir pamėgtos rutinos atsikratyti privertęs karantinas yra sukrėtimas daugumai gyventojų. Nors visus mus karantinas veikia skirtingai, psichologas mano, kad daugelį karantino režimas įvedė į pasyvų ir depresyvų gyvenimą.

„Manau, ilgalaikės pasekmės daugiau bus dėl to, kad daug žmonių nustojo fiziškai judėti, priaugo svorio, neteko daug pajamų. Jie įsivėlė į savotišką depresiją, pasyvumą.

Depresija – viena realiausių pasekmių, kuri mus lydės dar kurį laiką. Nes atsistatyti į ankstesnį režimą, darbinį gyvenimą bus sunku“, – tv3.lt kalbėjo E. Šidlauskas. Būtent grįžimas iš karantino į normalų gyvenimą daliai žmonių gali pasirodyti sudėtingesnis nei atrodo. Taip, pasak E. Šidlausko, yra todėl, kad karantino metu pripratome gyventi sėsliai ir patogiai.

„Manau, dauguma žmonių panirę į kažkokią savotišką inerciją. Aš pats jaučiu, pavyzdžiui, dirbu iš namų, aš kaip ir aptingęs, net ir džiaugiuosi, kad nereikia niekur važiuoti. Tai, aš manau, iš dalies ir verslai, ir įvairios profesijos, ugdymas perims nuotolinio darbo gaires, išteklių taupymą, nes tai tikrai yra geras dalykas. Pereis į daugiau pasyvesnį būvį darbo iš namų. Kas privalės išeiti į darbą, į žmones, tiems bus sunku, aš manau“, – svarstė psichologas.

Tačiau išplėtotos technologijos ir įvaldytas nuotolinis darbas nieko gero nežada socializacijai. E. Šidlauskas pabrėžia, kad virtualus bendravimas neprilysta gyvam ryšiui.

„Žmonių komunikacija pereina į tą virtualų lygmenį, nes tai yra lengviau, bet iš principo mus apvagia ir nuskurdina kaip žmones. Nes virtuali komunikacija niekada neatstos gyvos, ji yra pakaitinė, kaip protezas. Mes link to einame, deja, nes mus suvilioja tas lengvumas. Bet mes neturime priešnuodžių tam. Mus suvalgys tas komfortas. Einame link to, kad vis labiau aptingstame, vis mažiau esame socialūs, vis daugiau perleidžiame mašinoms už mus daryti“, – kalbėjo E. Šidlauskas.

Šviesioji karantino pusė

Žinoma, beveik metams sustojęs gyvenimas ne visiems išėjo į bloga. Daugeliui darbo dienoje atsirado viena kita laisvesnė valanda atrasti naujų pomėgių, gilintis į neatrastas veiklas ar visai pakeisti savo gyvenimą. „Kasdienis dirbantis žmogus kaip ta voverė rate nuolat sukasi ir neturi laiko sustoti, pagalvoti, kam aš čia tame pasaulyje esu, kam aš gyvenu, ko aš noriu iš gyvenimo, kas aš toks.

Tie egzistenciniai klausimai, manau, niekada nebūna paliesti, juos užstoja kasdienybė, rutina. Karantinas turi tą gerąją pusę, kad mes galėjome, galbūt truputėlį per prievartą, susimąstyti, kam aš gyvenu, ką aš čia veikiu. Tai buvo daug laiko, kas norėjo, galėjo ir tebegali išnaudoti jį saviugdai, savišvietai. Galima kurti, tobulėti, augti“, – akcentavo E. Šidlauskas.

Jis primena, kad sudėtingi tarpsniai istorijoje, kuomet beveik visiškai sustodavo gyvenimas, buvo ir yra puiki proga išreikšti save naujomis formomis. „Kiek žinau, daugelis genialių kūrinių literatūros, muzikos, dailės yra sukurti būtent per įvairius karantinus, maro metu ir panašiai, kai žmonės užsidarydavo metams ar dvejiems savo būste, nebereikėdavo dirbti, nes nebuvo galima, ir turėjo daug laisvo laiko. Ir sukūrė šedevrus, nes atrado laiko sau“, – pastebėjo psichologas.

Nuotolinis darbas liks bent iš dalies

Karantinas iš esmės pakeitė ir darbdavių, ir darbuotojų požiūrį į darbą. Štai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentė Inga Ruginienė neabejoja, kad karantino kasdienybe tapęs nuotolinis darbas liks su mumis visam laikui.

„Jeigu iki pandemijos kai kurie darbdaviai net neįsivaizdavo, kad įmanoma dirbti tokiu būdu, tai dabar vis daugiau ir daugiau darbdavių atranda, kad tai iš tikrųjų atpigina jų kaštus. Tai pigiau kainuoja, tai yra paprasčiau. Greičiausiai tam tikros pareigybės gali dirbti mišriai, kai dalį laiko dirbi ofise, dalį laiko namuose“, – tv3.lt kalbėjo I. Ruginienė. Tiesa, darbdaviai su tuo sutinka tik iš dalies.

Pavyzdžiui, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas mano, kad žmonės nesutverti dirbti vien tik nuotoliniu būdu, jiems reikalingas gyvas ryšys.

„Sako, kad pasaulis pasikeis, bus nuotolinis. Manau, kad nebus nuotolinis. Žmogus turi matyti save tam tikroje hierarchijoje, jis turi bendrauti. Žmogus nėra robotas, kuris gali nuotoliniu būdu dirbti. Manau, kad mes eisime į tokį mišrų variantą, vis tiek vieną du kartus per savaitę reikės susirinkus kalbėtis“, – svarstė D. Arlauskas.

Sunku grįžti į darbą

Kad ir kur teks dirbti, darbuotojai neabejoja, kad po karantino bus sunku grįžti į įprastą darbo ritmą. Kaip pastebi I. Ruginienė, suprastėjo emocinė darbuotojų sveikata, daug kas išgyveno didelį stresą. „Ir ne tik nuo baimės užsikrėsti, nuo epidemijos, bet ir nuo visų neigiamų pasekmių, kas atsitiko darbo rinkoje, nemažai žmonių prarado darbą“, – vardijo darbuotojų atstovė. Be to, jau aišku, kad daliai darbuotojų paprasčiausiai nebebus kur sugrįžti.

„Dėl to Vyriausybei tenka ypač didelė užduotis investuoti į aktyvias užimtumo priemones ir galvoti, kaip iš tikrųjų tiek biudžeto, tiek Europos pinigus panaudoti taip, kad kiekvienas gyventojas būtų apsirūpinęs vienu ar kitu darbu. Tai ir perkvalifikavimas, tinkamas darbo parinkimas, paieška, naujų darbo vietų sukūrimas viešajame sektoriuje“, – sakė I. Ruginienė. Jai antrina ir D. Arlauskas, pažymintis darbuotojų perkvalifikavimo svarbą. Anot darbdavių atstovo, dalis per pandemiją be darbo likusių žmonių taip ir nesugebės susirasti darbo, nes buvusios jų darbo vietos paprasčiausiai bankrutavo.

„Realiai atsiras bedarbių daugiau. Šitoje vietoje labai svarbi valstybės politika. Viskas gerai, kad čia tos paramos prastovoms, garantijoms, paskoloms lengvatinėms. Bet mūsų ateitį lems žmonių, kurie liko be darbo, greitas perkvalifikavimas. Nesuprantu, kodėl dabar valstybė negalėtų per nacionalinį radiją, televiziją, komercinius kanalus paleisti visuotinio mokymosi projekto. Mokytis IT, užsienio kalbų, finansinio raštingumo. Mes turime tokią gerą galimybę su dabartiniu mūsų internetiniu ryšiu, o žmonės sėdi ir sako, kaip sunku, negaliu išeiti. Reikia pradėti juos mokyti“, – siūlė D. Arlauskas.

Pandemija išryškino didžiausius skaudulius

Labiausiai COVID-19 pandemijos paveikta sritis – sveikatos apsauga. Būtent sveikatos priežiūros įstaigoms teko didžiausias krūvis gelbstint pacientus. Dabar jau aišku, kad mūsų įstaigos tam buvo pasiruošusios minimaliai. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, ilgametis medikas Antanas Matulas pripažįsta, kad pandemijos metu pagalba nebuvo organizuojama tobulai, o dėl to ypač nukentėjo regionai.

„Dar labiau padidėjo didžiuliai skirtumai tarp regionų ir didmiesčių. Nors visos valdžios šneka apie regioninę politiką. Bet viskas padaryta, kad regionuose iš esmės liko sveikatos apsauga, kuri iš esmės be medikų, medikai visi vyresnio amžiaus, neužtikrintas paslaugų prieinamumas.

Mes turime sistemą, kad dėl menkiausių dalykų žmonėms reikia važiuoti į didmiesčius, ieškoti vos ne blato. Tai, be abejonės, pandemija atnešė daug labai blogų dalykų“, – tv3.lt kalbėjo A. Matulas.

Reikia perkrauti sveikatos apsaugos sistemą

A. Matulas neabejoja, kad pagrindinė COVID-19 pandemijos pamoka politikams, – kad reikia perkrauti visą sveikatos apsaugos sistemą ir politiką. Anot Seimo nario, pirmiausiai reikia galvoti ne apie sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimą, o apie paslaugų prieinamumą. „Pirma pamoka, kad politikai turi suvokti, kad tikslas nėra siekti, kad mūsų statistiniai rodikliai dėl lovų ar gydytojų skaičiaus atitiktų kažkokius pasaulio vidurkius.

Mes turime perkauti savo politiką ir pažiūrėti, kaip yra su kitomis šalimis, kur gyvenimo trukmė yra žymiai ilgesnė. Jeigu anksčiau daug kas deklaravo, kad pagrindinis tikslas vos ne optimizuoti įstaigą, pasiekti tam tikrą lovų, gydytojų skaičių, bet pamatėme, kad Lietuva išlaviravo dar visai neblogai, nes nereikėjo atidarinėti įvairių ligoninių padalinių rūmuose, salėse. Mes panaudojome turimą rezervą rajonų ligoninėse“, – pastebėjo A. Matulas.

Be to, COVID-19 pandemija tik dar labiau išryškino, kaip Lietuvoje trūksta medicinos personalo. Šiuo klausimu A. Matulas pažymi, kad valstybė turi remti medicinos specialistų pasiskirstymą ir rengimą. „Yra kai kurie rajonai, kur jauniausias gydytojas yra apie 60 metų. Tai savivaldybės moka didžiulius pinigus, duoda butus, bet nėra, kas eina. Valstybė turi nustatyti, kokie specialistai ambulatorinėje srityje turi dirbti kiekvienoje savivaldybėje, kad pavyktų užtikrinti paslaugų prieinamumą daugmaž vienodą“, – sakė Seimo narys.










Rekomenduojami video