Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai įsisuka skyrybų karuselė

Dėl vaikų nei skiriamės, nei nesiskiriame – tai darome dėl savęs. Ką galime padaryti dėl jų – išsiskirti kaip įmanoma gražiau, nes gali būti buvęs vyras, bet ne buvęs tėtis.

Nesidangstykite vaikais

Pasak psichologų, skyrybos dėl vaikų suprantamos vieninteliu atveju – jei gyvenimas šeimoje jiems kelia grėsmę, jie patiria agresiją ar prievartą. Kitais atvejais, kaip sprendžiama šeimos krizė – skyrybomis ar bandymu lipdyti šeimą iš naujo – priklauso tik nuo tėvų. Vaikai tame procese neturi sprendžiamojo balso.

Jei svarstote, kad turite kažką daryti dėl vaikų, vadinasi, nesate subrendusi gyventi savarankiškai ir bandote savo problemas spręsti jų sąskaita. Taip jiems užkraunama atsakomybė už tėvų santykius, neretai vaikai net ima spręsti konfliktus, o tai ne kas kita, kaip vaikų gniuždymas. Jausdami, kad tėvai kartu gyvena vien dėl jų, vaikai išsiugdo didžiulį kaltės jausmą.

Aišku, dangstytis vaikais lengviau. Tačiau turite suvokti, kad neištikimybę ar kitą nedovanotiną klaidą vyrui atleidžiate ir toliau su juo gyventi nusprendžiate dėl savęs, o ne dėl vaikų. Šeima gali būti puiki, jei joje apsigyvens santarvė, prisirišimas, atsakomybė. Galbūt nesiskiriame vien dėl to, kad vaikas turėtų tėvą? Bet juk galime išsiskirti taip, kad vaikas ir toliau jį turėtų.

Vaikas suskyla

Vis dažniau išgirstame, kad vaikams tėvų skyrybos yra kone įprastas ir net naudingas dalykas. Netiesa. Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikui tai didžiulė trauma. Visada. Net tuomet, kai jis pats mušamas. Psichologai skyrybas priskiria prie didžiausių rizikos faktorių, o pagal išgyvenimų sunkumą prilygina patirtam smurtui, avarijai ar net mirčiai.

Skyrybos yra visiškas vaiko saugumo sulaužymas – juk namus palieka vienas iš jo mylimų žmonių. Vaikas iš esmės skyla per pusę. Jei nemokėsime tų dviejų pusių sujungti, vaiko dvasinę savijautą stumsime dar giliau į duobę. Todėl buvusių sutuoktinių santykiai yra labai svarbūs – vaikas turi matyti, jog išsiskyrę tėvai susitinka ir bendrauja. Geriau, jei nuriję nuoskaudą tai daro nuoširdžiai.

Traumos pagal amžių

Iki metukų. Kartais teigiama, jog tokiame amžiuje skyrybos „nieko tokio“, nes vaikui svarbiausia mama. Tačiau po nėštumo dar itin pažeidžiamą mamą neigiamos emocijos smarkiai išmuša iš pusiausvyros. Jomis gyvena ir vaikas, su mama jis nesijaučia saugus.

Iki mokyklos. Vaikui labai reikalingas tėvas. Mama suteikia emocinį gyvenimo foną, o tėtis labai svarbus formuojant vaiko pasitikėjimą savimi. Geriausia, jei savo vaidmenį atliks pats tėvas, tačiau iš dalies jį gali atstoti senelis, jūsų brolis ar kitas vyras. Ypač nesaugūs jaučiasi mažesnieji, kuriems dar sunku paaiškinti, kas atsitiko.

Pradinukai. Šiame amžiuje skyrybos kerta per mokslus. Patartina informuoti mokytoją, kad per daug nespaustų, dažniau pagirtų vaiką ir jam padėtų. Mama taip pat neturėtų gilinti problemos dėl mokslų. Tai laikina, pyktis tikrai nepadės.

Paaugliai. Jie ypač sunkiai pakelia vertybių (meilės, šeimos) deformaciją. Idealizuoti linkusius paauglius sunku įtikinti, jog egzistuoja ir laikina meilė. Paaugliai vertina ne tik žodinę informaciją, bet ir faktinį elgesį. Matydami, kaip tėvai tvarkosi su kylančiais sunkumais, jie daug lengviau pritaiko tai ir savo gyvenime. Todėl pabrėžkite akivaizdų faktą ir pasidžiaukite, jog meilė apskritai buvo, to įrodymas – vaikai.

Jei vaikas jaučia kaltę

Dažnai vaikai nuoširdžiai tiki, kad tėvai susipyko dėl jų. Norėdami tą kaltę sumažinti, jie ima spręsti suaugusiųjų emocines problemas. Todėl geriau vaikams paaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, ir jokiu būdu viso to „nevynioti į vatą“. Geriausia, kad apie tai kalbėtųsi abu tėvai, nesmerkdami vienas kito.

Kalbėdami su vaikais apie skyrybas pabrėžkite, kad pamilote vienas kitą, kai vaikų dar nebuvo, taigi, jie čia niekuo dėti. Galite paaiškinti, kad meilė, kaip ir žmonės, nuolat keičiasi: „Juk ir tu ne visada draugauji su tuo pačiu mokyklos ar kiemo draugu, tačiau vis tiek retkarčiais pasikalbate. Taigi, ir mes su tėčiu taip bendrausime.“

Adaptacija prie naujo

Labai svarbu, kad šeima išliktų net jei sumažėja jos narių. Vaikui po skyrybų tarsi sudūžta pasaulis, jam reikia viską sudėlioti iš naujo. Todėl taisyklės, ritmas ir ritualai išėjus tėčiui turi išlikti tie patys. Pavyzdžiui, sekmadieniais važinėtis dviračiais ir kiekvieną vakarą tuo pačiu metu eiti miegoti – į savo, o ne į tėčio lovą. Kitaip vaikui išskys ribos, o su jomis – saugumas. Jei vaikas lankė būrelius, tegu lanko ir toliau: jei tėtis negali nuvesti vaiko, gal padės močiutė ar senelis. Trumpas aplinkos pakeitimas – jei tai ne bandymas pabėgti nuo realybės – išties gali sumažinti emocinį šoką. Tačiau atsižvelkite į vaiką: jei jis jautrus ir melancholiškas, greičiausiai kelionę priims sunkiai, jei agresyvus ir choleriškas – jam neblogai sektųsi išlieti emocijas keliaujant (na, kad ir pas senelius) ar sportuojant.

Išgyvenimo gylis

Ir neverkiantis vaikas gali nugrimzti į giliausią depresiją. Vaikai, mokantys reikšti jausmus, traumas išgyvena lengviau – jie išsako, išrėkia, išpiešia emocijas, nelaiko jų savyje. Leiskite tai daryti, nebijokite net stiprių žodžių (pvz. „Aš jį nušausiu!“) tėčio adresu. Vaikui naudinga praleisti daugiau laiko prie kompiuterio žaidžiant kompiuterinius žaidimus, ypač šaudykles, nes tuomet agresija nukreipiama ne ten, kur kenksminga. Vaikai, kurie išmoko neverkti, nuryja jausmus, kurie paskui prasiveržia naktiniais košmarais, šlapinimusi į lovą ar net polinkiu į savižudybę.

Dalytis jausmais

Jokiu būdu nekaltinkite vaiko! Normalu, kad supykstate taip, kad, rodos, galėtumėte visus aplink... suėsti. Tik ne vaiką! Susiraskite kitą klausytoją (draugę, seserį), kuriai galite išpilti visas srutas – skausmą, troškimą susigrąžinti tai, kas buvo. Vaikas, matydamas jus sielvartaujančią, šito gali neatlaikyti ir visiškai palūžti. Jam galite atverti tokius jausmus: vienatvę, praeities ilgesį. Galite pasiguosti, kad jums liūdna, kartu su vaiku paverkti. Neslėpkite emocijų nuo vaiko – jam tai tik į naudą. Nevaidinkite kietos, nekurkite įvaizdžio, jog palikus mylimam žmogui turite būti tvirti ir viskuo patenkinti. Normalu ir tai, kad abu su vaiku pykstate. Tačiau pyktį būtina atskirti nuo kaltinimų. Tuomet jausmų pripažinimas netaps nuteikimu prieš tėtį.

Skirtingi požiūriai

Klaida, jei atskirai gyvenantys tėvai kartu nesprendžia su vaiko auklėjimu susijusių klausimų ir abu save laiko teisiais. Pavyzdžiui, mama mano, kad antrokui iš mokyklos pareiti vienam dar nesaugu, o tėtis mato vaiką jau savarankišką. Stenkitės ne kovoti, o išsakyti savo argumentus ir jausmus. Turite rasti kompromisą, tarkime, dar pusmetį tegu vyrauja mamos pozicija, vėliau – tėčio. Nepamirškite, kad tėtis turi ne menkesnę teisę į vaiko auklėjimą.

Vaikams ne bėda, jei tėvų namuose galioja skirtingos auklėjimo taisyklės. Tai jiems netgi į naudą, nes išmoksta prisitaikyti prie naujovių. Tarkime, jei tėvas mėgsta vėluoti, vaikas dėl to nė kiek nesijaudins, o jei jūs punktuali, pabandykite bent pusvalandį pavėluoti... Atleiskite vienas kitam tuos kitoniškumus, juk dėl jų ir išsiskyrėte – toliau pykti nėra prasmės. Prisiminkite, kaip norėjote pakeisti močiutę, kuri auklėjo ne pagal jus. Vaikams reikia senelių, o ne antros mamos, tas pats ir su tėvu.

Abiem šalims svarbu susitarti dėl dalykų, susijusių su vaiko sveikata ir saugumu. Pavyzdžiui, negalima vesti sergančio vaiko į darželį. Jei vienas iš tėvų nesilaikys susitarimo, kitas gali kreiptis į teismą dėl globos teisių.

Rekomenduojami video