Protarpinis badavimas – tai nevalgymas tam tikrą laiko tarpą darant dideles pertraukas be maisto. Tačiau tai, kad sugalvojame nustoti valgyti tam tikrą laiką, nereiškia, jog nustojome ir kvėpuoti ar judėti. Kūnui yra nusispjaut, kad galva sugalvojo badauti. Visos medžiagų apykaitos reakcijos vis dėlto turi vykti. Taip, kaip važiuojant automobiliu pasibaigus dujoms įsijungia mechanizmas benzinui naudoti, taip ir badaujant gali „įsijungti“ kiti mūsų organizmo kompensaciniai mechanizmai.

O mūsų kūnas nėra kvailas – tas pačias medžiagas, kurias galėtų lengvai paimti iš maisto, jis pasiims iš audinių ar gaminsis pats. Ir tai nebūtinai bus riebalai: pirmiausia jis pasiims mineralus, nes gi reikia šarmų rūgščių pusiausvyrą atitinkamose kūno vietose išlaikyti, pasiims jis ir tam tikrus baltymus iš audinių ar raumenų, kad vyktų pakankamas atsistatymas pernakt. Daugelis norėtų, kad badaujant visiems tirptų TIK riebalai. Deja, svorio kritimas yra pasekmė tam tikru momentu, kuomet kūnas „iš bėdos“ pradeda imti riebalus energijos gamybai. Ir tai ne visų medžiagų apykaita sugeba įgyvendint tokius iššūkius.

Gebėjimas perjungti energijos gamybą vasarą labiau iš angliavandenių (vaisiai, daržovės), žiemą labiau iš riebalų, ir yra kertinis dalykas protarpiniame ir ilgalaikiame badavime. Tai reiškia – gebėjimas efektyviai gaminti energiją iš įvairaus maisto tiek vasarą, tiek žiemą. Šis lankstumas palaipsniui mažėja, dėl individualiai medžiagų apykaitai nepritaikytos mitybos, senėjimo ir kitų rodiklių.

Badavimas yra medžiagų apykaitos stūmimas į katabolinę (nykimo, ardymo) pusę. Jis priverčia organizmą gaminti energiją iš turimų resursų (kaip kompensacinio šaltinio). Badauti tinka tik tiems, kurių medžiagų apykaita yra priešingoje anabolinėje pusėje. Ką tai reiškia? Taip galima vadinti tuos, kurie prikaupę svorio, jų kūno ląstelės viskuo pertekusios, vis kaupia ir kaupia. Dažnai toks asmuo turės nemažai antsvorio.

Badavimas toli gražu netinka visiems. Kas bus su tokiu asmeniu, kuris ir be badavimo yra užstrigęs savęs naikinimo (katabolinėje) pusėje? Kurio ląstelės kaip kiaurasamtis, nesulaikančios jokių mineralų jos viduje? Sergantis nuolatiniais uždegimais? Tokį žmogų net kasdienis protarpinis badavimas dar labiau išsekins ir naikins jo ir taip nedidelius resursus.

Badavimas yra streso sukėlimas organizmui. Vieniems jis tinka pagal nervinę sistema (jei dažniausiai jaučiamas atsipalaidavimas), bet didžioji dalis ir taip gyvena streso būsenoje, tad badavimas gali iššaukti dar didesnę nervinę suirutę organizme. Ir tuomet aplinkiniai gali pradėti sakyti: „Ko pikts, gal nevalgęs?“

Jei jau nutarėme badauti, tai būtina užtikrinti, kad po bado laiko su maistu gaunami visi baltymai ir riebalai bus geriausioje jų formoje. O čia retam taip pavyksta, kai po ilgos nevalgymo pertraukos net picos pado šonai atrodo kaip delikatesas. Valgykite pagal gamtos dėsnius. Žiemą reikėtų valgyti 1-2-3 kartus per dieną, jei nėra intensyvios fizinės veiklos. Vasarą 3-4-5 kartus, užkandžiaujant. Pagal gamtą – vasarą svorio turėtume priaugti, o žiemą tirpdyti. O dažniausiai siekiama atvirkščiai...

Yra tokia knyga „Laukiniai augalai tradicinėje mityboje“. Joje aprašyti dalykai, kaip iš tiesų maisto stigdavo pavasariais. Pavasarį iki tol, kol nėra žalumos, sula neteka, ir paukščiai nepradeda dėti kiaušinių, kuriuos gyviai galėtų suėsti – pasninkas. O ir Ramadano esmė – nustojama valgyti nuo saulės patekėjimo iki laidos. Tai dar vienas būdas perjungt medžiagų apykaitą iš anabolizmo (auginimo) į katabolizmą (naikinimą).

Nevalgymą kūnas supranta kaip stresą. Tad kartais būtina valgyti per prievartą (ypač rytais), tam, kad kūnas galėtų pasiimti maisto medžiagas iš maisto, o ne iš jūsų audinių. Užtenka dažniau prisiminti tą sveiką alkio jausmą (nemaišant jo su rytiniu skrandžio skausmu, kuris turi kitas priežastis), o ne stumti organizmą į kraštutinumus su badavimu ir įjungti kompensacinius mechanizmus, kurie ilgalaikėje perspektyvoje sveikatos tikrai nepridės.