Žiema Lietuvos kaime atneša ne tik ramybę, baltą sniego tylą ir ilgesnius vakarus prie krosnies, bet ir rimtus išbandymus tiems, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Tarp jų – ir mūsų kasdieniai palydovai, ištikimi sargai bei tylūs kiemo gyventojai: šunys ir katės. Nors daugelis žmonių įpratę manyti, kad lauke gyvenantys gyvūnai pripratę prie šalčio, veterinarijos specialistai ir gyvūnų gerovės ekspertai vis dažniau pabrėžia, jog žiema jiems kelia daugybę pavojų, kurių pasekmės gali būti skaudžios ir ilgalaikės.

Šaltis – pavojingas

Lauke gyvenantys gyvūnai dažnai laikomi stipresniais, atsparesniais gamtos sąlygoms nei namuose laikomi augintiniai. Tačiau tai tik dalis tiesos. Nors gyvūnų organizmas prisitaikęs prie sezoninių pokyčių, ilgas šaltis, drėgmė, vėjas, netinkama mityba ir žmogaus neįvertinti pavojai gali išsekinti net ir stipriausią organizmą. Ypač tai pasakytina apie vyresnius gyvūnus, jauniklius bei tuos, kurie neturi tinkamų sąlygų prisiglausti nuo speigo.

Vienas didžiausių žiemos iššūkių lauke gyvenantiems gyvūnams yra šaltis. Lietuvoje temperatūra neretai nukrenta žemiau 10 ar net 20 laipsnių šalčio, o kartu su vėju toks oras tampa itin pavojingas. Šunys, ypač trumpaplaukiai ar smulkesnių veislių, greičiau praranda kūno šilumą. Katės, nors ir turi tankesnį kailį, taip pat nėra apsaugotos nuo nušalimo. Dažniausiai nukenčia ausys, uodegos galai, letenos. Nušalimai ne visuomet iš karto pastebimi – pradžioje oda gali parausti, vėliau pabąla, o galiausiai atsiranda audinių pažeidimai, kurie be gydymo gali baigtis rimtomis komplikacijomis.

Kitas pavojus – drėgmė

Šaltis dažnai eina kartu su drėgme. Atodrėkiai, šlapias sniegas, lietus ir vėl grįžtantis šaltis sukuria ypač nepalankias sąlygas. Jei šuns būda ar katės prieglobstis nėra tinkamai izoliuoti nuo žemės, drėgmė kyla iš apačios, o gyvūnas nuolat guli ant šalto ir drėgno pagrindo. Tokios sąlygos tiesiogiai prisideda prie kvėpavimo takų ligų, sąnarių uždegimų ir bendro organizmo nusilpimo. Kosulys, čiaudulys, vandeningos ar pūlingos išskyros iš nosies, vangumas – pirmieji signalai, kad gyvūnas peršalo.

Ne mažiau pavojingas ir vėjas. Net jei oro temperatūra nėra itin žema, stiprus vėjas gali greitai atšaldyti kūną, ypač jei gyvūnas neturi galimybės pasislėpti. Todėl viena dažniausių klaidų – atvira, nuo vėjo neapsaugota būda ar guolis. Šuo ar katė instinktyviai stengsis susisukti, pasislėpti, tačiau jei tokios galimybės nėra, stresas ir fizinis diskomfortas tampa kasdienybe.

Kitoks maitinimas

Žiemą keičiasi ir gyvūnų mitybos poreikiai. Lauke gyvenantys šunys ir katės sunaudoja gerokai daugiau energijos kūno temperatūrai palaikyti. Jei maistas lieka toks pats kaip vasarą, organizmas pradeda naudoti savo atsargas, silpnėja imunitetas. Tai ypač pavojinga katėms, kurios dažnai maitinamos nereguliariai arba pasikliaujama tuo, kad jos pačios susiras maisto. Žiemą natūralaus maisto lauke beveik nėra, todėl alkis tampa rimta problema. Ilgalaikis nepakankamas maitinimas lemia svorio kritimą, raumenų nykimą ir didesnį jautrumą ligoms.

Jei gyvūnas yra šlapias, prieš įleidžiant į namus reikėtų jį nusausinti – ypač letenas, pilvą ir krūtinės sritį.

Vanduo – dar viena dažnai pamirštama problema. Užšalę vandens dubenys reiškia, kad gyvūnas neturi galimybės atsigerti. Dehidratacija žiemą pasitaiko ne rečiau nei vasarą, tik jos požymiai ne tokie akivaizdūs. Tirštėjančios seilės, sumažėjęs šlapinimasis, apatija – visa tai gali būti ženklai, kad gyvūnui trūksta vandens. Reguliarus vandens tikrinimas ir keitimas žiemą yra būtinas, nors dažnai laikomas nereikšmingu.

Kitos grėsmės

Žiemą lauke gyvenantiems gyvūnams grėsmę kelia ir žmogaus naudojamos priemonės. Kelių barstymas druska ir cheminiais mišiniais kenkia šunų ir kačių letenoms. Druska dirgina odą, sukelia įtrūkimus, o laižant letenas šios medžiagos patenka į organizmą ir gali sukelti apsinuodijimą. Katės ypač jautrios cheminėms medžiagoms, todėl net nedidelis jų kiekis gali būti pavojingas. Paraudusios letenos, nuolatinis jų laižymas turėtų būti signalas, kad reikia imtis veiksmų.

Kaimo vietovėse žiemą padaugėja ir kitų pavojų. Ūkiniai pastatai, senos technikos liekanos, neuždengtos šachtos ar šuliniai po sniegu tampa sunkiai pastebimi. Smalsūs gyvūnai gali įkristi, susižaloti ar įstrigti. Taip pat didėja apsinuodijimų rizika – nuodai graužikams, antifrizas, įvairūs cheminiai skysčiai dažnai laikomi lengvai prieinamose vietose. Antifrizas ypač pavojingas, nes turi saldų skonį ir vilioja gyvūnus, o net mažas jo kiekis gali būti mirtinas.

Ligos ateina tyliai

Ligos žiemą dažnai prasideda tyliai. Šuo, kuris paprastai džiaugsmingai pasitinka šeimininką, tampa vangus, daugiau guli, nenoriai juda. Katė gali slėptis, mažiau ėsti, vengti kontakto. Tai dažnai nurašoma žiemos mieguistumui, tačiau tokie pokyčiai gali reikšti rimtesnius sveikatos sutrikimus. Kvėpavimo takų infekcijos, ausų uždegimai, šlapimo takų problemos žiemą pasitaiko dažniau, ypač jei gyvūnas ilgą laiką būna šaltyje.

Ausų uždegimai ypač būdingi šunims, kurie gyvena lauke ir turi nulėpusias ausis. Šaltis, drėgmė ir vėjas sudaro palankias sąlygas infekcijoms. Gyvūnas gali purtyti galvą, kasytis, iš ausų gali sklisti nemalonus kvapas. Negydomas uždegimas gali tapti lėtiniu ir sukelti rimtų pasekmių.

Sąnarių problemos – dar viena žiemos bėda. Vyresni šunys ir katės, ypač miegantys ant kieto ar šalto paviršiaus, dažnai kenčia nuo artrito paūmėjimų. Jie sunkiau keliasi, nenoriai juda, gali cypti liečiami. Šaltis sustiprina skausmą ir riboja judėjimą, o tai dar labiau silpnina raumenis.

Kad išvengtume šių pavojų, svarbiausia – tinkamos sąlygos. Lauke gyvenančio šuns būda turi būti pakelta nuo žemės, sandari, su siaura anga, apsaugota nuo vėjo. Viduje turėtų būti sausas paklotas, kuris reguliariai keičiamas. Katėms būtina suteikti saugią, šiltą slėptuvę – tai gali būti specialus namelis, šiltinta dėžė ar net pritaikytas ūkinis pastatas. Svarbu, kad gyvūnas turėtų galimybę pats pasirinkti, kada įeiti, o kada išeiti.

Mityba žiemą turi būti gausesnė ir kaloringesnė. Tai nereiškia persivalgymo, bet organizmui reikalingos papildomos kalorijos. Šviežias, neužšalęs vanduo turi būti prieinamas nuolat. Reguliarus gyvūno stebėjimas – bene svarbiausias dalykas. Kiekvienas šeimininkas geriausiai pažįsta savo gyvūno elgesį, todėl net menkiausi pokyčiai neturėtų likti nepastebėti.

Jei pastebimi ligos požymiai, delsti negalima. Žiema – ne metas laukti, kol praeis savaime. Ankstyva veterinaro pagalba dažnai padeda išvengti sunkių komplikacijų ir ilgo gydymo. Regionuose tai ypač svarbu, nes ne visada veterinarinė pagalba pasiekiama greitai.

Į namus pasišildyti

Žiemą daugelis kaimo ir sodybų gyventojų susiduria su klausimu, kuris dažnai sukelia dvejonių: ar galima lauke gyvenantį šunį ar katę trumpam įleisti į namus pasišildyti, ar tai jiems labiau pakenks nei padės. Dar gajus įsitikinimas, kad staigus temperatūrų skirtumas gyvūnui yra pavojingas ir gali sukelti ligas. Tačiau veterinarijos specialistai pabrėžia, jog daugeliu atvejų trumpas pabuvimas šiltoje aplinkoje yra ne tik saugus, bet ir naudingas, jei tai daroma apgalvotai.

Lauke gyvenantys gyvūnai žiemą patiria nuolatinį šalčio poveikį. Net ir gerai įrengta būda ar pastogė ne visuomet apsaugo nuo stiprių speigų, drėgmės ir vėjo. Įleidimas į namus leidžia gyvūnui atgauti kūno šilumą, pailsėti, išdžiūti kailį. Tai ypač svarbu po ilgesnio buvimo lauke esant drėgnam orui ar stipriam vėjui. Šiltoje aplinkoje organizmas greičiau atsistato, mažėja peršalimo ir sąnarių skausmų rizika.

Dažniausiai problemų kyla ne dėl paties įleidimo į šiltas patalpas, o dėl netinkamo perėjimo iš vienos aplinkos į kitą. Jei gyvūnas yra šlapias, prieš įleidžiant į namus reikėtų jį nusausinti – ypač letenas, pilvą ir krūtinės sritį. Staigus atšalimas taip pat gali būti nemalonus, todėl svarbu, kad grįžimas į lauką būtų kuo sklandesnis. Geriausia, jei gyvūnas pats galėtų pasirinkti, kada išeiti, o ne būtų staiga išvedamas tiesiai į speigą.

Katėms šiluma dažnai itin svarbi. Nors jos laikomos atspariomis, katės greitai praranda kūno šilumą, ypač jei yra liesesnės ar vyresnio amžiaus. Įleidimas į namus joms suteikia galimybę sušilti, jaustis saugiau ir pailsėti. Daugelis lauko kačių instinktyviai pačios prašosi į vidų šalčiausiomis dienomis – tai aiškus ženklas, kad organizmui reikia pagalbos.

Šunims trumpas buvimas namuose taip pat nėra žalingas, net jei jie įpratę gyventi lauke. Priešingai – didesni ar vyresni šunys, kenčiantys nuo sąnarių problemų, labai teigiamai reaguoja į šilumą. Svarbu suprasti, kad ligas sukelia ne temperatūrų skirtumai, o peršalimas dėl drėgmės, skersvėjų ir nusilpusio imuniteto. Todėl mitas, jog šuo peršals, jei jį įleisi į namus, dažniausiai nėra pagrįstas.

Vis dėlto yra keletas dalykų, kuriuos verta įvertinti. Jei gyvūnas visą laiką gyvena lauke, jis gali būti labiau linkęs pasišiaušti, palikti purvo ar parazitų. Todėl reikėtų numatyti vietą, kur jis galėtų pabūti – prieškambarį ar kitą lengviau valomą patalpą. Svarbu ir tai, kad gyvūnas nebūtų laikomas šilumoje pernelyg ilgai, jei vėliau vis tiek turės grįžti į lauką. Geriausia, kai įleidimas į namus tampa reguliaria, bet trumpa praktika, o ne atsitiktiniu sprendimu.

Ypač naudinga įleisti gyvūnus į vidų itin šaltomis naktimis ar per pūgas. Net viena naktis šiltoje patalpoje gali padėti išvengti nušalimų ar rimtesnių sveikatos problemų. Tai ypač aktualu jauniems ar senesniems gyvūnams, besilaukiančioms patelėms ar tiems, kurie neseniai sirgo.

Jei šuo ar katė pats ieško šilumos, glaudžiasi prie durų, dreba ar tampa vangus, tai yra aiškus signalas, kad jam per šalta. Tokiais atvejais įleidimas į namus yra ne lepinimas, o būtina pagalba. Trumpas žmogiškas sprendimas atverti duris gali tapti skirtumu tarp sveikatos ir ligos. Įleisdami lauke gyvenančius gyvūnus į namus pasišildyti mes nepažeidžiame jų prigimties, o parodome atsakomybę ir rūpestį. Tai paprastas, bet labai svarbus veiksmas, kuris šaltuoju metų laiku gali išgelbėti ne vieną gyvybę.

Lauke gyvenantys šunys ir katės yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis, tylūs namų sargai ir ištikimi draugai. Jų gebėjimas prisitaikyti prie gamtos nereiškia, kad jie apsaugoti nuo visų pavojų. Žiema jiems – ne romantiškas metų laikas, o išbandymas. Nuo žmogaus rūpesčio, dėmesio ir supratimo priklauso, ar šis išbandymas bus įveiktas saugiai.

Rūpestis gyvūnais žiemą – ne tik pareiga, bet ir vertybių atspindys. Kaip elgiamės su silpnesniais, taip kuriame ir savo bendruomenės veidą. Todėl šaltuoju metų laiku verta dar kartą pažvelgti į kiemą, patikrinti būdas, dubenis ir, svarbiausia, pačius gyvūnus. Jų tyla dažnai slepia daugiau nei galime įsivaizduoti.

Elena Klimienė