Floristika, kaip meno šaka, Lietuvoje egzistuoja nuo senų senovės, tačiau šios srities specialistai mūsų šalyje ruošiami tik nuo 1998-ųjų. Floristikos pradininkė ir pirmoji mokytoja Genoveta Zuokienė tikisi, kad šiandien ne pačius geriausius laikus išgyvenanti sritis ilgainiui sulauks daugiau dėmesio, o gėlės bus labiau vertinamos.

Neatsispyrė gamtos traukai

Gamta G.Zuokienę traukė nuo pat mažens, tad artima jos draugystė su augalais trunka jau 60 metų. „Būdama devintoje klasėje su drauge laimėjau konkursą. Tada viskas ir prasidėjo“, – pirmuosius savo, kaip floristės, žingsnius prisiminė Genoveta. Tiesa, mokydamasi mokykloje ji svajojo tapti gydytoja arba teisininke, tačiau nė vienam iš šių troškimų nebuvo lemta išsipildyti. Anuomet, kaip ir dabar, norinčiųjų studijuoti mediciną netrūko, konkursas buvo didelis. Be to, G.Zuokienė nebuvo komjaunuolė, o tais laikais tai užtrenkdavo daugelį durų. Teisininke dirbti ji negalėjo dėl tremtyje buvusio tėvelio.

Vaikystėje Genoveta turėjo ir dar vieną svajonę – dirbti mokytoja vaikų namuose. Moters džiaugsmui, troškimas paragauti pedagogo duonos išsipildė – būdama 59-erių ji pradėjo dirbti Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, tapo floristikos mokytoja. Čia dirbo ir su mergaitėmis iš vaikų namų bei neįgaliais vaikais. „Su tokiais vaikais dirbti dažnai būna sunku, skauda širdį girdint jų istorijas, matant jų elgesį. Tačiau iki ašarų graudina momentai, kai tie vaikai ateina pasveikinti Motinos dienos proga ar prašo, kad visada čia dirbčiau, jų nepalikčiau“, – pasakojo moteris.

Gėlės atverdavo duris

Nors Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre G.Zuokienė pluša jau 18 metų, gyvenimo darboviete vadina tuometinę Komunalinio ūkio ministeriją, kur dirbo Botanikos sodo skyriuje. Moteris čia praleido net 34 metus ir dabar su nostalgija prisimena laikus, kai gėlės buvo itin vertinamos. „Man pačiai teko ir Antano Sniečkaus, ir kitų žymių to meto politikos veikėjų namuose lankytis. Ministrai jiems siųsdavo sveikinimus, užsakydavo gėlių, kartais man tekdavo jas pristatyti. Iki šiol pamenu, kaip pro stovinčias prie jų namų policijos būdeles eidavau drebėdama iš jaudulio“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Tuo metu pakliūti į privačias valdininkų valdas nebuvo lengva, tačiau politikų žmonos Genovetą dažnai įsileisdavo. Tiesa, reikėjo mokėti su jomis bendrauti. „Reikėjo žinoti, kuri su kuria draugauja, o kurios yra priešės. Neduok Dieve, jei nuneši panašią puokštę priešininkėms. Kai kurioms įtikti išvis buvo sunku – kaskart turėdavai nustebinti“, – pasakojo G.Zuokienė. Moteris apgailestavo, kad dabar vertybės kitokios – svarbiau apkalbėti, kiek kainavo sužadėtuvių žiedas ar kas siuvo vestuvinę suknelę, o gėlės ir jų kompozicijų kūrėjai lieka nepastebėti.

Neužtenka gražiai sudėlioti

Šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje floristika yra nuvertinta. „Daugeliui atrodo, kad floristika – tai tik gražiai sudėlioti gėles, tačiau iš tikrųjų šis mokslas yra daug sudėtingesnis: reikia turėti nemažai žinių, išmanyti, kaip suformuoti vienokią ar kitokią formą, kaip komponuoti, ir daugybę kitų dalykų. Dabar Lietuvoje populiaru parinkti įspūdingų spalvų gėles, didelį jų kiekį sudėlioti į įvairius indus ir vadintis floristu. Bet tai nėra floristika“, – tikino G.Zuokienė.

Tiesa, pastarosios kelios tarptautinės floristų parodos moterį nudžiugino – pabodusias tradicines nuotakų puokštes pakeitė puokščių nuotakoms ant motociklo kūrimas, o pačias neįdomiausios kompozicijas iš vazoninių augalų pakeitė konkretiems mados dizaineriams ir jų stilistikai skirtos kompozicijos. Genovetą itin džiugina ir nauja mada natūraliai suyrančias gėlių ir augalų kompozicijas kurti lauke, gamtoje.

Ugdo patriotinius jausmus

G.Zuokienė aktyviai ir noriai dalyvauja įvairiuose su augalais susijusiuose renginiuose, parodose, konkursuose. Tačiau keli projektai moteriai ypač svarbūs. Vienas jų vyko dar 2001 metais, kai ji kartu su kitais floristais ir miesto gyventojais pynė rekordinio ilgio pynę, kuria apjuosė Gedimino pilį. Sako, būtent tada, matydama žmones verkiant, pajutusi sakralinę augalų reikšmę. „Kai augalėlis atsirado šalia šalies vėliavos, buvo nepakartojama“, – tąkart apėmusius jausmus prisiminė moteris.

Genovetos mokiniai su savo darbais dalyvauja įvairiuose valstybiniuose bei miestų renginiuose. „Man pats brangiausias – Gedulo ir vilties diena. Keletą metų pynėme girliandas ir pristatėme jas renginyje. Tai nuostabu“, – apie magišką augalų trauką pasakojo floristikos žinovė. Jos įsitikinimu, mokinius reikia mokyti ne tik profesijos, bet ir ugdyti bendruosius jų gebėjimus bei jausmus, o patriotiniai, tautiniai jausmai – patys svarbiausi.