Perėjusios skersai ir išilgai tvarkingas verebiejiškių Dovydo ir Irmos Žvinakių namų valdas, susėdome šiltoje virtuvėje nuoširdžiam pokalbiui. Knietėjo sužinoti, kaip šiandien jaučiasi Dovydas (nuotr.), tiek daug savęs įdėjęs į erdvios šimtametės sodybos atgimimą. Nors jau iš to, su kokia meile jis pasakojo apie antrą šimtmetį skanius obuolius nokinančią obelį, sparčiau besistiebiantį jo bendraamžį ąžuolą, senelių paveldo atnaujinimą, istorines transporto priemones, galima nuspėti, kad jis yra ten, kur gera.
Iki trisdešimties atrado visa, ko norėjo
„Savo gyvenimą, veiklą ir sodybą tarsi paveikslą tapau, vis po gabaliuką. Manau, kad trečdalį to paveikslo jau sukūriau. Viską, ką norėjau surinkti, jau turiu ir tobulinu. Dėlioju į vietas, darau kontrolinį surinkimą“, – atsakingai renka žodžius Dovydas. Sako, kad ne spontaniškai įniko į tokią veiklą, kiek mena, jo mintyse seniai kunkuliavo visa tai. Teigia sąmoningai ieškojęs ir žmonos, kad ji būtų irgi iš Verebiejų ir panašaus amžiaus, kad pažiūros būtų panašios, daugiau bendrų dalykų juos jungtų. Ir rado, su žmona Irma abu – vienmečiai.
Savo rankomis Dovydas stengiasi atkurti namus, kuriuose giliai įleistos jo giminės pagal motinos liniją šaknys dar nuo proprosenelių. Ir kaip matosi, jam sekasi. Sodyba iš prosenelių rankų pokariu buvo išslydusi, kai šeima buvo ištremta į Sibiro platybes. Po devynerių metų grįžę namus susigrąžino. Kaip pasakoja Dovydas, savo namo, statyto apie 1920 metus, kuris stovėjo prie kelio, už alyvų, proseneliai neberado – buvo sugriautas. Iš svirno namą pasidarė, o vėliau pasistatė naują. Svirną pavertė sandėliu, krovė jame senus daiktus. Konteinerių anuomet nebuvo, tad norint ką nors išmesti, būtų tekę tą daiktą gabenti į šiukšlyną. Niekas nenorėjo tuo užsiimti, tad daiktus nešė į sandėliukus. Taip jie ir išliko. Kai kuriems daiktams – daugiau nei 100 metų.
„O dabar aš noriu jį vėl paversti gyvenamuoju namu, kad visi čia esantys daiktai ir prietaisai būtų veikiantys, o žmonės galėtų geriau pajausti to laikmečio žmonių gyvenimo būdą, buitį. Diedukas apie 1977 metus nusipirko žiguliuką, labai bijojo, kad jo nepavogtų kieme, tad per labai trumpą laiką du gyvenamojo namo kambarius perdarė į garažą“, – kalba Dovydas dar primindamas, kad dabar jo namuose yra tiek daiktų, kiek jam ir reikia. Dar iki trisdešimties metų jis atrado visa, ko norėjo. Dabar neskubėdamas tvarko tai, ką turi.
Svarbiausia – emocinė vertė
Nesunaikintame, Dovydo rankų prižiūrėtame sename kluone, tvarte ir svirne gausu senovinės technikos, mat pagrindinis D.Žvinakio pomėgis – senųjų istorinių motociklų ir automobilių restauravimas. Jis įsitikinęs, kad bet kokią transporto priemonę galima atnaujinti – aišku, negailint laiko bei jėgų. To įrodymų jo garaže nestokojama.
„Mano kolekcijoje – 15 tarybinių laikų automobilių, tradiciškai rinkau tuos, kurie iš mano giminės aplinkos ir turi emocinę vertę. Ji man aukščiau už kitas vertes. Kainos man neįdomu, svarbu kokią emociją suteikia daiktas“, – savą filosofiją dėsto Dovydas.
Jis ypač didžiuojasi 40 metų dieduko pagal tėvo liniją važinėtu ir naujam gyvenimui prikeltu „Minsk“ motociklu, 1966-ųjų gamybos, kuriuo jis pats dabar retkarčiais pralekia. Diedukui Juozapui Žvinakevičiui iš netolimo Navininkų kaimo jau 89 metai, bet jis dar automobilį vairuoja, o atvykęs čionai viską apžiūri.
„Man įdomi istorinė technika. Patinka komplektuoti, dailinti ir dažyti, gilintis į buvusių šeimininkų istorijas. O važiuodamas tokia seniena gali patirti, kaip jautėsi už jo vairo to meto žmogus“, – teigia pašnekovas.
Dovydo gyvenimo tiesos
Senovinės technikos meistro dirbtuvėse – pavyzdinga tvarka, lentynose visa kruopščiai ir tvarkingai surikiuota, surūšiuota ir yra po ranka. O ir jo paties rankos, kuriomis iki vėlumos buvo knibinėtasi garaže, šiandien kuo švariausios. „Aš plaunu indus. Mes kiekvienas pavalgęs išsiplauname savuosius, tad ir rankos tampa švarios“, – šypteli Dovydas.
Savąja filosofija besivadovaujančio verebiejiškio klausiame, kokios yra jos pagrindinės tiesos? „Jų turiu ne vieną. Pagrindinė – gyvenk kaip nori, bet netrukdyk kitiems. Dvi tiesas taikau tvarkymuisi ir daiktų rūšiavimui. Pirma, daiktas turi turėti arba aiškią funkciją, arba emocinę vertę. Antra, daiktų kiekis turi atitikti sandėliavimo galimybes. Jei šių taisyklių gyvenime nebūčiau supratęs, būčiau prapuolęs, nes buvo laikas, kai atrodė visko reikia, visko noriu.
O vertybės mano gyvenime yra trys – taika, meilė, laisvė. Dar man artima ir tokia tiesa – tikėkite Dievu, pasitikėkite juo ir viskas bus gerai“, – tokios D.Žvinakio gyvenimo tiesos.
Su meile apie šimtametes sodelio obelis
Vėl sukame pro sodybos sodelį, po kojomis čeža medžių lapai, sutraška obuoliukas. Antrąją šimtmetį skaičiuojančios obels vaisius. Medis stebėtinai gyvybingas, tik vieną jos šaką Dovydas yra nupjovęs: „Ši obelis – mūsų sodelio simbolis ir giminės gyvybės ženklas. Kai ją sunaikins natūrali mirtis, tuos titulus perims kitas sodelio medis. Gal mano ąžuolas, kuriam, kaip ir man, 35-eri. Jį tėvai pasodino man gimus. O prie šulinio dar auga obelukė, kuri irgi turi savo istoriją. Vaismedis trukdė pastato statybai, tad jį iškasė. Bet mama su broliu labai verkė obels, tai diedukai nuošaliai ėmė ją ir pasodino. Prigijo, žaliuoja iki šiandien“, – kalba Dovydas ir priduria, kad visko neišsaugosi – nueina sena, ateina nauja. Materija nėra vertybė, tačiau tai yra laidininkas ir priemonė papasakoti istoriją.