Apie sedulą (Cornus) sudėta ne viena liaudies daina. Lietuvoje mišriuose ir lapuočiuose miškuose, paupėse ir paežerėse savaime auga raudonoji sedula, introdukuota baltoji ir palaipinė sedula. Tai krūmai arba neaukšti medeliai, išaugantys iki 6, kartais – net iki 10 m. Žydi nuo birželio iki rugsėjo. Rudenį dažnai pražysta antrą kartą, todėl auginami kaip dekoratyviniai augalai, naudojami gyvatvorėms. Vaisiai nevalgomi, bet juose yra iki 55 proc. aliejaus, tinkamo maistui, muilo gamybai ir techniniams reikalams. Medieną vertina staliai, jaunus ūglius – pynėjai. Mėgsta sedulas ir bitininkai, nes jos yra medingos.

Tikroji – valgoma

Geltonžiedė sedula (Kornus mas), liaudiškai vadinama geltonžiede raudone arba tikrąja sedula, atkeliavo iš pietų kraštų. Ji užaugina valgomus vaisius, be to, yra vaistinga, medinga ir dekoratyvi. Pražysta dar balandžio mėnesį smulkiais geltonais žiedais, sukrautais skydeliuose. Anksti pavasarį medis būna labai puošnus, nes žiedai išsiskleidžia dar nepasirodžius lapams. Žydi anksčiau kitų sodo augalų, bitėms teikia taip reikalingą nektarą ir žiedadulkes.

Ūkininkus ir sodininkus turėtų sudominti sukultūrinta geltonžiedė sedula. Nuo laukinės ji skiriasi kelis kartus stambesniais vaisiais, sveriančiais vidutiniškai 4–6 g, forma primenančiais pailgas slyvas. Jie gero skonio, saldžiarūgščiai, sultingi, turi nemažai cukrų (apie 7 proc.), pektininių, rauginių, dažančių ir mineralinių medžiagų, vitaminų C ir P. Kauliukų branduoliuose yra apie 30 proc. riebalų.

Sukultūrinta geltonžiedė sedula kultivuojama Pietų ir Vidurio Europoje, Ukrainoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Ten iš vieno medžio prirenkama iki 50 kg vaisių.

Vertingos uogos

Pasodintas medis pradeda derėti po 3–5 metų. Gausaus derliaus sulaukiama po dešimties metų. Dera kasmet ir pastoviai. Iš pradžių nuo kiekvieno augalo galima surinkti po kelis, o vėliau – iki 50 kg vaisių. Tik reikia nepamiršti, kad drėgmės trūkumas menkina ne tik derlių, bet ir vaisių kokybę, jie tampa sausesni, mažiau sultingi.

Ankstyvosios veislės sedulos uogos prinoksta liepos pabaigoje, vėlyvosios – rugpjūtį. Vaisiai raudoni, rečiau geltoni arba gelsvi. Uogos turi ir vertingų gydomųjų savybių. Medikai rekomenduoja jas valgyti sutrikus medžiagų apykaitai, peršalus, sergant mažakraujyste, skrandžio, žarnyno ir odos ligomis. Tinka vaikų mitybai. Vaisiuose esantys fitoncidai naikina įvairias bakterijas. Jau senovės Romos mokslininkas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs I amžiuje, minėjo geltonžiedės sedulos vaistines savybes. Kraštuose, kur sedulos auginamos nuo senų laikų, jų vaisiai naudoti apetitui žadinti, virškinimo trakto negalavimams gydyti, nuo drugio bei kitų ligų.

Naudojamos įvairiai

Saulėtoje pusėje uogos prinoksta gerokai anksčiau. Jas galima valgyti šviežias. Šaldytuve išsilaiko kelias savaites. Apibertos cukrumi, vėsoje gali išbūti ir kelis mėnesius. Galima jas šaldyti, džiovinti neaukštoje temperatūroje. Vaisiai tinka perdirbti. Iš jų galima virti uogienes, kompotus, spausti sultis. Naudojami vynui, likeriui, trauktinėms gaminti, dedami į mėsos, žuvies patiekalus. Sedulų sultis galima maišyti su obuolių ir kitų vaisių bei uogų sultimis.

Vaisiai kelionėje gali išbūti 3–5 dienas, tam juos reikia skinti ne visiškai subrendusius – kelionėje sunoks. Prieš skinant vaisius būtina atsižvelgti, kas bus iš jų gaminama. Kieti, nesunokę – toliau vežti, konservuoti. Uogienei tinka prieš pat nunokimą nuskinti vaisiai. Galutinai nunokę tinka sulčių, sirupo, vyno, džemo ar žele gamybai, pernokę – tik vynui.

Skinti reikia ryte, nukritus rasai, nes drėgni vaisiai greičiau genda. Krėsti negalima, nes daug vaisių susižeidžia. Skinti patartina su koteliais, tada vaisiai būna patvaresni.

Auginimo ypatumai

Geltonžiedė sedula gali augti įvairioje dirvoje, tačiau rūgščią geriau pakalkinti. Nemėgsta tik dažnai užliejamų vietų. Geriausiai auga kalkingame priemolyje, saulėtoje vietoje, kur yra pakankamai drėgmės. Ši sedula atspari sausrai, užterštam orui, žiema gali pakelti iki 30 laipsnių šaltį. Pavasario šalnos didelės žalos nepadaro, nes žiedai skleidžiasi ne vienu metu. Tačiau viena kita jaunesnė šakelė gali ir nušalti. Kadangi sedula atspari ligoms ir kenkėjams, chemikalai nenaudojami, nuimamas ekologiškai švarus derlius.

Sedulos šaknys yra labai trapios, todėl kasti jas reikia atsargiai, žemių nenukratyti, prieš pervežant būtina pamirkyti skystame molyje. Duobės ruošiamos panašiai kaip ir kitiems kaulavaisiams – iki 80 cm gylio ir 100 cm pločio. Derlinga žemė maišoma tik su perpuvusiu mėšlu. Sodinti geriau pavasarį, kas 4 , gyvatvorėse – kas 2 m. Sedulos yra kryžmadulkiai augalai, todėl gerai dera tik augdamos grupėse. Reikėtų pasodinti bent du medelius.Pomedžiai prižiūrimi ir tręšiami kaip ir kitų sodo medžių. Rudenį naudinga patręšti mėšlu, mulčiuoti.

Geltonžiedė sedula išauga iki 4–5 m aukščio, gali gyventi daugiau kaip 100 metų. Vainiką geriausia pradėti formuoti 30–40 cm aukštyje. Pakanka 6–8 skeletinių šakų, išaugusių iš pagrindinio liemens. Sedulų nereikia specialiai genėti. Šalinamos tik tarpusavyje susipynusios, vainiką tankinančios šakos. Naikinamos ir iš žemės išaugusios atžalos, aišku, jeigu nenorima jų pasidauginti arba padovanoti kaimynui.

Ir dauginimas

Nedaug sodinukų galima užsiauginti atlankomis. Jų šakos trapios, todėl horizantaliomis atlankomis dauginti sudėtinga, lengviau – vertikaliomis. Anksti pavasarį dauginimui skirtą sedulą reikia nugenėti, palikti virš dirvos tik 10–12 cm aukščio stuobrelį. Per vasarą iš jo išauga daug jaunų ūglių. Kitą pavasarį juos reikia apkaupti derlinga žeme, nuolat drėkinti. Rudenį ūgliai jau bus su pridėtinėmis šaknimis. Galima juos atskirti nuo motininio kamieno. Žaliaisiais ir sumedėjusiais ūgliais sedulą labai sunku dauginti – sunkiai įsišaknyja. Galima dauginti skiepijimo būdu, akiuojant.

Lietuvoje plinta įvairios veislės, atkeliavusios iš Ukrainos, Kaukazo valstybių bei Rusijos. Tai Ispolinskij, Kara zogal, Kachraba zogal, Pozdnij gruševidnyj, Pozdnij butiločnyj, Elegantnyj, Jantarnyj Lukjanovskij ir kitos. Jau yra ir lietuviškų geltonžiedžių sedulų veislių – Spalvė, Loreta.

Geltonžiedės sedulos sodinukų galima nusipirkti kai kuriuose medelynuose, mugėse, turguje. Tačiau perkant būtina pasiteirauti, iš kur sodinukai. Anksčiau jų nemažai užaugindavo miškų ūkių medelynai. Bet tai buvo nesukultūrintos formos, labiau tinkančios pavasarinėms bičių ganykloms, dekoratyviniam apželdinimui.  Medeliai vesdavo smulkius vaisius. Tokių sodinukų, jei norima gausaus derliaus, geriau nepirkti. O sukultūrinta geltonžiedė sedula turėtų sudominti naujoves mėgstančius ūkininkus, sodininkus ir bitininkus.

Vytautas ŽEIMANTAS