Tradicinėje sodininkų mugėje prie sostinės Mokytojų namų kaip visada netrūko prekeivių ir pirkėjų. Tarp pastarųjų buvo nemažai tokių, kuriems rūpėjo įsigyti ko nors nematyto, neregėto, ko neturi kaimynas ar giminaitis.

Didžiausias rudens mugių privalumas tas, kad galima ne tik išvysti įvairiausių sodo gėrybių, bet ir jų paragauti. Ne vienam ši galimybė padeda apsispręsti, pirkti sodinuką ar ne. Tiesa, kai kurie kalbinti prekiautojai skundėsi, kad perkančiųjų kasmet vis mažiau. Gal todėl, kad jaunimas išlekia svetur, o turintieji sodus jau neranda vietos naujiems augalams.

Brangus malonumas

Kažkada vasaros rezidencijose gyvenusiems didiesiems Lietuvos kunigaikščiams rūpėjo, kad samdomi sodininkai augintų retus, įdomius augalus, jie turėtų kuo nustebinti atvykusius svečius. Anuomet daug sodmenų atkeliaudavo iš tolimų kraštų. Kai kurie augalai prisitaikė ir išliko iki šių dienų. Panašiai yra ir dabar. Daug svetimžemių įdomybių galima buvo rasti ir tradicinėje sodininkų mugėje pačiame Vilniaus centre. Kokie augalai „ant bangos“, nesunku buvo suprasti – prie prekiaujančiųjų jais būriavosi pirkėjai.

Į akis mugėje krito Vyto Šlekio užaugintos aktinidijos.

P. Lileikio nuotr.

Biržų rajone, Kilučiuose, ūkininkaujantis vyras šių augalų turi daugiau nei vienuolika veislių. Į mugę jis atsivežė kelių veislių uogomis aplipusias šakeles. Ragaujantieji vaisius vienu balsu tvirtino, kad labai skanu, ir teiravosi, kaip aktinidijos auginamos, ką jos mėgsta. „Šios aktinidijos smailialapės, pradeda derėti spalio pradžioje. Jų uogos, skirtingai nei margalapių aktinidijų, tvirtai laikosi ant šakelių, tad nieko baisaus, jei nespėsite nuskinti“, – sakė pašnekovas. Jis priminė, kad aktinidijos – dvinamiai augalai, tad reikia pirkti moterišką ir vyrišką augalą. „Vienas kavalierius gali turėti septynias aštuonias paneles. Tuomet derlius bus garantuotas“, – šmaikštavo V.Šlekys. Savo užaugintais sodmenimis Latvijoje ir Estijoje prekiaujantis sodininkas ragino neapsiriboti tradicinėmis kultūromis, soduose auginti retesnius vertingus augalus – saldžiavaisius putinus, vynuoges, šilauoges, sedulas, sausmedžius, spanguoles, figas. Paklaustas, koks augalas šių metų mugėje „ant bangos“, V.Šlekys paminėjo geltonvaisę karčiąją aktinidiją poligama, kuri puikiai tinka prie mėsos patiekalų. Pasak sodininko, nieko vertos kalbos, kad smailialapės aktinidijos neištveria lietuviškų žiemų. „Vadovėliuose rašoma viena, o gyvenimas rodo kita. Jei jos auga ir dera Lietuvos šiaurėje, ten, kur esame įsikūrę, vadinasi, gali augti ir derėti visur“, – sakė V.Šlekys.

Stasys Kalinauskas į „Sodų kraitę“ atvažiavo iš Dzūkijos. Stabtelėjusieji prie jo prekystalio stebėjosi didžiuliais cidonijų vaisiais. „Daug kas pamano, kad tai dideli svarainiai. Cidonijos iš tiesų panašios į svarainius, tačiau jų skonis daug švelnesnis, o pats augalas didesnis. Iš vaisių galima spausti sultis, virti kompotus, raugti vyną, virti uogienes, džiovinti“, – vardijo pašnekovas.

P. Lileikio nuotr.

Jis patarė cidonijas sodinti ir dėl grožio. Jauni medelių lapai būna pūkuoti, apsisiautę tankiu plaukelių veltiniu. Vėliau jie „nuplinka“, tampa lygūs ir blizgantys. Žiedai didesni nei obelų, apie 5 cm skersmens, balti, su rožiniu atspalviu. Pasak sodininko, negausioje lapijoje gausybė žiedų atrodo be galo patraukliai. „Cidonijos pradeda derėti 3–5 metais. Veda obuolio ar kriaušės formos vaisius, kuriuos iki brandos dengia tankus trumpų plaukelių „kailiukas“, kurio nelieka vaisiams sunokus. S.Kalinauskas priminė, kad cidonija gali augti vienoje vietoje tiek pat, kiek ir obelis.

Romas Plerpa iš Panevėžio rajono Šilagalio kaimo gyrė šilkmedį. „Per sezoną jis gali derėti net du kartus. Lietuvoje gerai auga ir dera juodauogis bei baltauogis šilkmedžiai. Vis dėlto reikėtų auginti skiepytus svyrančios formos medžius, nes neskiepyti auga iki 10 metrų, tad pasiekti jų uogas gali būti nelengva“, – patarimus dalijo medelyno savininkas.

P. Lileikio nuotr.

Anot jo, šilkmedis skiepijamas tik į šilkmedį. Prigyja ne visi skiepai, todėl atitinkama ir vieno sodinuko kaina – ne mažiau kaip 50 eurų. R.Plerpa priminė, kad šilkmedis sprogsta vėlai, tad nereikėtų baimintis, kad jis pavasarį ilgai būna be lapų. „Prekiaujame po truputį viskuo. Mūsų rinka maža, tad reikia turėti didelį asortimentą. Rekomenduočiau auginti kaštainį. Auginamas užuovėjoje, pietų pusėje, jis puikiai dera. Beje, šiais metais pirkėjai labai domisi šaltalankiais. Vadinasi, žmonės nori kažko įdomesnio“, – sakė R.Plerpa.

Panevėžietis Marius Norvydas stebino trešnės ir vyšnios hibridu, kurį pavyko sukurti jo seneliui Baliui Norvilui. Gėlininkė Danutė Budginienė iš Markučių pirkėjus viliojo pilnavidurės japoninės anemonės žiedais, kitomis dar žydinčiomis gėlėmis. O jos kolegė Jolanta Čiuprinska sakė, kad dabar labai populiarus daugiametis augalas mėlesas, kurį labai tinka auginti prie levandų.

P. Lileikio nuotr.

„Mėlesas populiaresnis už vienmetę patagoninę verbeną. Jis taip pat tinka norintiesiems sukurti vadinamąjį olandiškos bangos gėlyną. Turi paklausą visi viksviniai augalai“, – sakė pašnekovė. Pasak jos, daug kas grįžta prie močiučių augintų gėlių – kosmėjų, dedešvų, rožūnių, gvazdikėlių. „Mada juk visada sukasi ratu. Pagrindinis pirkėjų klausimas – ar turite ko nors naujo? Gaila, bet šiemet mažiau linksmų veidų. Anksčiau nusipirkęs išsvajotą augalėlį žmogus eidavo švytėdamas“, –pastebėjo gėlininkė.

Medingo ir nereiklaus lekėčiaus, dar vadinamo pakalnučių medžiu, riešutais mugės lankytojus viliojo panevėžietis Algirdas Jonušis. Šiaip ne taip perkandus ne didesnį už kedro riešutą, jo kevale laukė maloni staigmena – mažas, bet gardus branduolys.

P. Lileikio nuotr.

„Lekėčių radau Kupiškio girioje ir pradėjau dauginti. Į Lietuvą šis augalas atkeliavo su dvarų kultūra. Istoriniai šaltiniai liudija, kad lekėčius Rokiškio dvare augino grafas Tiškevičius. Kai riešutai sunokdavo, jis kareiviams liepdavo saugoti krūmus, kad kaimiečiai neraškytų vaisių, kurie buvo laikomi labai gerais vaistais nuo širdies ligų“, – pasakojo retųjų medžių sodą turintis keramikas A.Jonušis. Pasak jo, visos sėklos daigios, tik daigų reikia laukti dvejus metus. Jis ragino auginti ir saulės uogas, kurios panašios į kiauliauoges, bet, skirtingai nei pastarosios, dažo ryškiai mėlynai, tad tinka kompotams, uogienėms ar kam nors kitam spalvinti.

Sodininkė, entomologė dr.Marcelė Ryliškienė nustebo, kad mugėje didžiulę paklausą turėjo topinambai. Vadinasi, žmonės žino, kad jie naudingi, valgo topinambus ne tik žalius, bet ir raugintus, verda iš jų košę, kepa blynus. Audronė ir Albinas Lubiai iš Klaipėdos rajono Žemgrindžių kaimo į mugę vežini rudens gėrybėmis atvyko pirmą kartą.

P. Lileikio nuotr.

„Nė nesitikėjome, kad žmonės šluote šluos prieskoninius augalus, kopūstus, pupeles, moliūgus, riešutus, – vardijo Audronė. – Turime Palangoje kioską, kur nuo ankstyvo pavasario prekiaujame viskuo, kas tik auga mūsų lysvėse. Tad ne vienas mus pamatęs mugėje pažino ir sveikino radus laiko ir pasiryžus važiuoti tris šimtus kilometrų. Pirmiausia vilniečiai išpirko margas juodai baltas pupeles ir lapinius Kale kopūstus.“

P. Lileikio nuotr.