Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prasti kaimų žvyrkeliai varo į neviltį atokių sodybų gyventojus

Nuošali, nuo triukšmo ir pašalinių akių pasislėpusi sodyba – tikras džiaugsmas norintiems privatumo. Tačiau tokių sodybų šeimininkai juokauja perfrazuodami seną tiesą – kuo tolimesnė sodyba, tuo galingesnio traktoriaus reikia norint į ją patekti pavasarį. Ne taip jau retai į tokias sodybas veda prasti, retai kada remontuojami keliai, o žiemą ir pavasarį jie virsta sunkiai išvažiuojamomis pelkėmis. Apie tai, kad kelius reikia gerinti, kalba ir valdžia, sutikdama, kad savivaldybėms skiriamos lėšos kelių priežiūrai yra per mažos.

Klimpsta automobiliai

Lietuvoje sunkiai išvažiuojamų kaimo keliukų mažėja. Apie tai kalba tiek miesteliuose, tiek nuošaliuose kaimuose gyvenantys žmonės. Tačiau jei turi sodybą dar gerokai už kaimo, dažnu atveju privažiavimas iki jos lietingą žiemą ar pavasarį primena išbandymų kelią tiek pėstiesiems, tiek ratuotiems. Kalvarijos vienkiemio sodyboje užaugusi Milda prisimena, kad žiemą ir ankstyvą pavasarį tekdavo bristi per purvą į mokyklą. „Man iki mokyklos buvo 3 km. Daugiau nei pusė kelio – žvyrkelis. Iki artimiausio kaimo teko eiti per laukus vedusiu keliu. Atsimenu, pasiimdavome išeiginius batus į maišelius, o eidavome su guminiais batais per balas. Tada, pasiekę kaimą, batus persiaudavome ir eidavome toliau. Net ir dabar, po 15 metų, situacija iš esmės nepasikeitė. Kai po Naujųjų metų palijo, aplankyti tėvų net nesiryžome, nes kelias vos išvažiuojamas. Anksčiau automobilį palikdavome kaime ir iki namų eidavome pėsčiomis“, – iššūkiu vaikystėje mintą kelią į mokyklą vadina pašnekovė.

Anot jos, po Naujųjų metų kelias virto tikrų tikriausia pelke. Nors praėjusiais metais kelią bandyta gelbėti, situacija nė per nago juodymą nepagerėjo. Šeimyna jau ne kartą pylė skaldą, žvyrą, kelią greideriavo ir savo lėšomis, tačiau šią žiemą vėl klimpo automobiliai. „Klimpo ne tik lengvieji automobiliai – pas mus net nevažiavo šiukšles surenkantys sunkvežimiai. Šiukšlių konteineriai iki šiol stovi pilni. Mes mokame už išvežimą, bet jie tiesiog negali atvykti ir jų ištuštinti. Suprantame ir juos, bet situacija labai nemaloni. Komunalininkai mūsų prašo konteinerius stumti arčiau privažiuojamo kelio. Bet mums per purvyną pilną konteinerį reikėtų vežti apie 1 km iki artimiausio kaimo“, – nusivylimo dėl pelke virtusio kelio neslepia Milda.

Teko kinkyti vežimą

26 metus Žemaitkiemio (Prienų r.) apylinkėse veterinarijos gydytoju dirbantis Vaidas Kupstas juokauja, kad per visą darbo patirtį pas klientus teko keliauti kuo įvairiausiais būdais: rogėmis, vežimu, pėsčiomis. „Dirbu beveik 30 metų. Darbo pradžioje visos atokios kaimo sodybos buvo apgyvendintos. Tuomet keliai iki jų buvo tikrai prasti, todėl norėdamas pasiekti savo pacientus, pasivaikščioti turėjau ne vieną kartą. Dabar arba tos sodybos tuščios, arba jose niekas nelaiko gyvulių, nes jokių iškvietimų nebegaunu, todėl ir murkdytis po purvyną ar klampoti per pusnynus nebetenka“, – tikina pašnekovas.

Pasak jo, didžiausia problema aplink miestelius – žvyrkeliai. Jeigu jais važinėti vasarą, kol sausa, dar pakenčiama, rudenį, žiemą ar išeinant įšalui pavasarį tai – didelė našta atokių kaimų gyventojams. Ypač tiems, kuriems stinga pinigų kelio remontui. „Mūsų seniūnas tikrai stengiasi prižiūrėti kelius. Norai dideli, tačiau galimybės labai ribotos, nes gaunamų lėšų kelių priežiūrai neužtenka. Manau, kad valstybė turėtų daugiau investuoti į žvyrkelių asfaltavimą. Tai būtų didelė, tačiau ilgalaikė investicija, kasmet nereikėtų vis kalbėti apie tai, kad žvyruoti keliai atrodo blogai“, – įsitikinęs veterinarijos gydytoju Žemaitkiemyje dirbantis V.Kupstas.

Vieni gerina, kiti – gadina

Jis sako, kad ir patys žmonės turi aktyviai bendrauti su seniūnais, informuoti apie sudėtingus kelio ruožus, prašyti greideriuoti kelią. Jis ir pats važinėdamas pas klientus ne į vieną seniūniją ne kartą bendravo su seniūnais, pranešdamas apie sunkiai pravažiuojamus kelius.

Šiandieną V.Kupstas kaimuose mato ir kitą problemą. Yra ūkininkų, kurie patys savo iniciatyva stengiasi gerinti kelius, kiti stengiasi jų tiesiog nesugadinti, o treti nesukdami galvos sunkiąja technika molio pilnais ratais tiesiai iš laukų rieda asfaltuotomis miestelių gatvėmis. „Kartą seniūnas susistabdė vieną traktorininką. Pasiklausus, kodėl visą kelią nudrabstė purvu, jis tik mostelėjo, kad esą už kelius susimoka ir gali daryti ką nori“, – piktavališku elgesiu stebisi vyriškis.

Socialinių tinklų grupėse žmonės viešai piktinasi ir kitaip žalojamais ūkininkų keliais. Pavyzdžiui, didelę žalą daro per asfalto dangą ar žvyrkelį važinėjanti sunkioji technika su metaliniais vikšrais. „Oru nevažiuosi – suprantu. Labai gaila, kad tokiam traktoriui pravažiavus, kelias atrodo kaip sušaudytas“, – vienoje iš ūkininkų grupių apmaudą liejo Birutė iš Skuodo.

Aktyviai įsitraukti patiems

Kaimiškose vietovėse esančių kelių spragas parodyti vietinei valdžiai skatina Rudiškių kaimo (Joniškio r.) bendruomenės vadovė Elena Karnišauskienė. Ji sako, kad niekas geriau neparodys probleminių kelių, jei ne patys jais važinėjantys gyventojai. Anot bendruomenės pirmininkės, jų seniūnė kartą per metus sukviečia ūkininkus, bendruomenės narius pasikalbėti ir pasitarti, kur ir kokius kelius reikia tvarkyti, o kurie dar gali palaukti savo eilės. „Ji mūsų teiraujasi, kur bėdos didžiausios. Surinkus visų nuomones, dėliojami prioritetai ir planuojamas biudžetas keliams. Nėra lengva, kai pinigų šiam reikalui trūksta, tačiau turime būti supratingi ir aktyvūs, patiems reikia prašyti, priminti, jei situacija su keliais iš tiesų labai bloga“, – nesėdėti rankų sudėjus ir nelaukti, kol kas nors pastebės duobių išvagotus kelius, skatina E.Karnišauskienė.

Rūpinasi patys

Alantos bendruomenės „Daigstas“ pirmininkas Danielius Drazdauskas džiaugiasi, kad visiškai nepravažiuojamų kaimo keliukų jo apylinkėse mažėja. Molėtų rajone netrūksta ežerų, o prie jų dygsta ir sodybos. Problema ta, kad prie jų po stipresnio lietaus ar gausesnio sniego kartais sunku privažiuoti. Pašnekovas tikina, kad gyventojai kai kada jau nusivylę prastais keliais nebelaukia paramos iš savivaldybės ar seniūnijos ir patys ima lopyti kelius. „Žvyro seniūnijos viena šeimyna prašė, bet nepriprašė. Jie nusipirko patys ir kelius lopė savarankiškai“, – atvirai kalba D.Drazdauskas.

Brangsta kartu su mokesčiais

Statybinės medžiagos praėjusiais metais ypač brango, todėl įdomu, kaip kito žvyro ir skaldos kainos. Pasak Vilniaus rajone dirbančios įmonės, parduodančios skaldą, smėlį, žvirgždą, žvyrą, betono skaldą pardavimų atstovo Nojaus, kainos kyla kartu su valstybės keliamais mokesčiais. Šiandieną kelių pagrindams naudojama akmens skalda kainuoja 18 Eur/t, skaldos ir žvyro mišinys – 11 Eur/t, trupinto betono ir mūro mišinys – nuo 9 iki 11 Eur/t. Ir kitose įmonėse karjerinės produkcijos kainos daug nesikeičia. Štai Jurbarko krašte dirbanti įmonė nurodo, kad gamtinio smėlio ir žvyro mišinio kaina – 9,66 Eur/t, o žvyro ir skaldos mišinio kaina – 19,55 Eur/t.

Žvyras – trumpalaikis sprendimas

Nojus pastebi, kad daugiausia žmonių kelius tvarkyti suskumba pavasarį. Dažniausiai renkamasi ne tik lopyti skyles ar ant kelio pilti žvyrą. „Ant prasto, žiemą tyžtančio kelio pilti žvyrą – beprasmis darbas. Žvyras per kelis mėnesius išsiplaus, išsistumdys. Tai nesprendžia problemos, tik laikinai sumažina galvos skausmą. Pagal technologiją, pirmiausia reikėtų nukasti juodžemį, tada pilti smėlį, skaldą ir formuoti kelią. Pati pigiausia produkcija žvyrkeliams taisyti – betoninė skalda“, – užtikrina specialistas.

Asfaltuos žvyrkelius

Susisiekimo ministerija skelbia, kad Lietuva užimą antrą vietą Europos Sąjungoje pagal bendrą kelių ilgį, tenkantį vienam gyventojui. Bendras Lietuvos kelių ilgis siekia 85,5 tūkst. km. Dėl tokio plataus kelių tinklo, natūralu, išauga ir finansavimo poreikis jų plėtrai bei priežiūrai. Šiuo metu 38 proc. visų valstybinės reikšmės kelių netenkina keliamų kokybės kriterijų. Ministerija numato toliau asfaltuoti valstybinės reikšmės kelius su žvyro danga. Planuojama, kad 2021–2024 m. iš viso bus išasfaltuota mažiausiai 500 km žvyrkelių, iš jų apie 110 km ruožų per gyvenvietes. Iš viso iki 2035 m. numatoma išasfaltuoti mažiausiai 1 900 km žvyrkelių, kad valstybinės reikšmės kelių tinkle jų liktų ne daugiau kaip 20 proc.

Trūksta lėšų

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėja komunikacijai Indrė Viliūnienė pabrėžia, kad finansavimas keliams didėja, tačiau ne kasmet ir, svarbiausia – nepakankamai. Tai, pasak jos, akivaizdu žiūrint į Lietuvos kelių būklę bei jais važiuojant. Tai patvirtina ir naujausias Valstybės kontrolės auditas.

Ji mato ir kitą problemą – finansavimas, bent jau iki dabar, būdavo skiriamas nestabiliai, t. y. tai šiek tiek didėdavo, tai mažėdavo, dažnai vėluodavo. „Visa tai trukdo dėlioti prioritetus ir sklandžiai planuoti darbus. Be to, visas finansavimas mūsų keliams skiriamas tik iš valstybės biudžeto. Tai nėra pakankamai tvaru, todėl turėtume galvoti apie papildomus šaltinius – tarptautinius fondus, PPP (viešojo ir privataus sektorių partneryste, – red. past.) būdu vykdomus projektus ir kt. Beje, kasmet savarankiškų lėšų kelių priežiūrai ir plėtrai skiria ir pačios savivaldybės, nors jų biudžetai labai riboti“, – tikina pašnekovė.

Ji ragina nepamiršti ir nuolat augančio investicijų į kelių plėtrą poreikio. I.Viliūnienė primena, kad auga ir darbo jėgos, projektavimo darbų bei medžiagų kainos. Todėl ir finansavimas turėtų didėti nuosekliai. „Turime investuoti ne tik į jau esamų kelių būklės gerinimą, bet ir į naujos infrastruktūros kūrimą“, – įsitikinusi LSA atstovė.

Svarbu regionų plėtrai

Pastaruoju metu daug kalbama apie savivaldybės kelių būklės palaikymą, tačiau nėra plačiai diskutuojama apie jų gerinimą. „Dedame dideles pastangas, bandydami įtikinti Seimą ir Vyriausybę skirti daugiau dėmesio bei investicijų keliams, ne tik miestų, bet ir regionų, o ypač – žvyrkeliams. Savivalda susisiekimą mato kaip svarbų regionų plėtros ir jų patrauklumo didinimo elementą, kurį, kaip ir kitas sritis, reikia stiprinti, jei norime pritraukti į atokesnes vietoves jaunas šeimas bei specialistus. Juk galimybė patogiai ir greitai pasiekti ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigas ar darbovietę yra svarbus argumentas apie gyvenimą regionuose svarstantiems žmonėms. Patogus susisiekimas be didelių didmiesčio kamščių yra didelis privalumas. Kalbant apie žvyrkelius, jų šalyje, ypač gyvenvietėse, apskritai turi nebelikti“, – apie tai, kad prasti keliai kaimuose atstumia jaunas šeimas kurtis regionuose kalba I.Viliūnienė.

Nenorėjo bristi į darbą

Jai antrina ir iš Suvalkijos kilusi Milda. Ji sako svarsčiusi likti tėviškėje, tačiau kol kas šiuos planus nedrąsiai atideda ateičiai. Moteris sako, kad gyventi kaime, šalia tėvų sodybos, yra sena svajonė, tačiau ją įgyvendintų tik tada, kai ištisus metus nereikėtų sukti galvos, kaip nuvažiuoti į darbą ar vaikus nuvežti į mokyklą. „Kaune gyvenu jau 15 metų, bet vis pagalvoju apie gyvenimą kaime. Tačiau šiuo metu neturiu galimybės investuoti kelių tūkstančių eurų į žvyrkelio tvarkymą. Juk reikėtų samdyti visą komandą su technika, lopyti skyles jau nebeužtenka. Kaimynų neturime, niekam daugiau be mūsų keliukas nerūpi“, – sunkų privažiavimą iki sodybos vienkiemyje viena iš priežasčių, nuvedusių gyventi mieste, įvardija pašnekovė Milda.

Rekomenduojami video