Sodininkai mėgsta pasiskųsti, kad patvoriuose niekas neauga dėl krentančio šešėlio, saulės trūkumo. Tačiau atsiranda vis daugiau savo triūsu įrodančių priešingai. Sodietė Giedrė Kazlauskienė net 12,5 metro zoną pavertė tikra daugiamečių augalų oaze, traukiančia ne vieno smalsuolio akį.

Gražu ir žiemą, ir vasarą

Prieš trejus metus Giedrė patvoryje pasodino pirmuosius augalus. Anuomet apželdinti trys viduriniai segmentai, o pernai rudenį, pastačius tvorą, ir šį pavasarį juosta išplėsta iki penkių segmentų. Kiekviename jų ji pasodino bent kelis ar trejetą tos pačios rūšies augalų, kad aiškiai matytųsi spalvų ir formų pasikartojimas. Šiandieną ten bujoja kelios dešimtys augalų rūšių.

Pašnekovė pasakoja, kad visus augalus komponavo bandymu keliu. Vieni augalai perkelti iš darželio, kurio buvo atsisakyta, kiti atkeliavo iš medelyno. „Medelyne paprašiau, kad man padėtų surinkti pavėsiui tinkančius augalus. Norėjau žalios smilgų juostos, tačiau vėliau pasinėriau į alūnių bangą, nes pasirodė labai gražūs spalvoti lapai“, – šypteli Giedrė.

Ji vardija keliolika augalų rūšių, kurios sėkmingai prigijo šiaurinėje sklypo dalyje.

Pasikartojantys augalai: astilbės „Weisse Gloria“, ašuotės „Pony Tails“, alūnės, melvenės „Karl Foerster“, viksvos „Everillo“ ir „Ice Dance“, „Imperata Red Baron“.

Šliaužiančios gėlės: šilingės.

Žydintys augalai: plačiavarpiai, ežiuolės, vienišoji rudbekija ir flioksas.

Stiebiniai augalai: gluosnialapis kaulenis, japoninis ožekšnis „Marieke“.

Miskantai: „Gracillimus“, „Variegatus“, „Graciella“.

Skyrė vietos ir žiedams

Nemaža dalis šį pavasarį į patvorio juostą atkeliavusių augalų buvo ne pirmamečiai, todėl jie puikiai prigijo. Lapija gausiai išsikerojo, smilgos išstypo, dirva užsipildė ir net neprireikė mulčio. „Mano vizija buvo tokia, kad šioje zonoje žydinčių gėlių nebus visai. Tačiau man gražu, kai žydi tulpės, nusprendžiau, kad reikėtų pasisodinti ežiuolių. Iki birželio visi augalai buvo pasodinti, bet tikrai nesitikėjau, kad augaliukai taip suvešės“, – atsipirkusiu triūsu džiaugiasi Giedrė.

Kalbėdama apie tolimesnius planus, pašnekovė teigė, kad augalų sudėtis gali keistis. Ji nesiruošia keisti tik pačios gėlyno formos, mat jame jau įdėti veją nuo gėlyno atskiriantys borteliai. O ir tiesą juostą vejapjove pjauti patogiau nei įmantresnę kraštinę.

Patarimai pietiniams patvoriams

Turintiems patvorius, kurie praktiškai visą dieną maudosi saulės spinduliuose, įdėjus pastangų taip pat galima susikurti gražią žydinčią juostą. G.Kazlauskienė svarsto, kad jeigu jai reikėtų apželdinti pietinę dalį, ji rinktųsi tokius derinius: skirtingų aukščių levandas (baltas, rožines ir mėlynas), kelių spalvų ežiuoles, šilinges, nes jos saulėje būna ryškesnės geltonos spalvos, japonines plūkes. „Pavėsį dar galima daryti aukštesniais, didesniais, vešlios lapijos augalais, ir tarp jų sodinti mažesnius. Arba visą tvorą apsodinčiau vaiskrūmiais, šilauogėmis, stiebiniais serbentais, agrastais, o tarp jų sodinčiau šalavijus ir kitus vaistinius augalus arbatoms.

„Aš turbūt tik prieš 4 metus pradėjau domėtis augalais, rinkti informaciją, kurie labiau tinka pavėsiui, kurie pietų pusei. Pradėjau ieškoti visžalių, nes per langą norėjau matyti ne pliką žemę, o ištisus metus žaliuojančią augalų juostą. Prieš žiemą nieko nekarpau, palieku stovėti šluoteles ir kupstelius tokius, kokie yra, senus lapus pjaunu tik anksti pavasarį. Nenorėjau spygliuočių, nes turime sidabrinę eglutę, kuriai jau 10 metų, ir tuoj per ją teks pusę sklypo naujai perskirstyti zonomis. Man nepatinka ir krūmai, kurie žiemą lieka stovėti kaip stagarai. Man ypač patiko viksvos ir alūnės. Jos stovi visą žiemą, kiek pablunka, bet nenušąla, todėl jos gražios ištisus metus“, – pasakoja Giedrė.