Kaimyninėje Lenkijoje, Punsko krašte, gyvenantis lietuvis Petras Lukoševičius yra puikiai žinomas tiek tarp lietuvių, tiek tarp lenkų. Kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius Ožkinių kaime įsigytame žemės sklype vyras pradėjo kurti prūsų bei jotvingių tautų istoriją įamžinančią unikalią sodybą.

Dėmesys natūralumui

Atrodo, kad charizmatiškasis P.Lukoševičius galėtų valandų valandas nesustodamas pasakoti apie prūsų, ir jotvingių tautas. Pasiklausyti jo pasakojimų kone kasdien atvyksta dešimtys, o kartais ir šimtai lietuvių bei lenkų turistų, netrūksta ir svečių iš kitų šalių. Ypač Ožkinių kaime įsikūrusioje maždaug 8 ha ploto sodyboje mėgsta lankytis lenkai, kuriuos pastaraisiais metais vis dažniau ėmė dominti būtent prūsų tautos palikimas. Visgi čia netrūksta ir lankytojų iš Lietuvos, o pačiam Petrui itin malonu sutikti kraštiečius, pabendrauti su jais lietuviškai.

Sukurti prūsų bei jotvingių istoriją atspindintį savotišką kaimelį P.Lukoševičius sugalvojo neatsitiktinai. Vyras pasakojo, kad jo paties gyslomis teka šių tautų kraujas.

2001 m. įsigijęs žemės sklypą punskietis po truputį ėmėsi darbų. Šiandien čia gausu originalių medinių namelių, pilių bei kitų to laikmečio akcentų. Akmenimis klotas baseinas, ramybe dvelkiantis aukuras, prūsų ir jotvingių pilkapiai tarsi sukuria įspūdį, jog laikas čia atsuktas ne vienu šimtmečiu atgal. Vos įžengus į teritoriją galima pagalvoti, jog prūsai ir jotvingiai čia vis dar tebegyvena.

„Kai nusipirkau šį sklypą, iš karto žinojau, kas čia bus, turėjau viziją. Iš pradžių reikėjo išlyginti žemes, o vėliau prasidėjo bene atsakingiausias darbas – medelių sodinimas. Šiandien čia auga tūkstančiai ąžuolų bei kitos rūšies medžių“, – pasakojo P.Lukoševičius.

Kuriant sodybą pirmiausiai buvo pastatyta sargybinė, kurioje darbininkai galėjo pasislėpti nuo kaitros ar lietaus. Tuo pat metu paruošta vieta alkavietei ir iškeltas aukuras. Vėliau buvo pastatytas priešpilis, pelkėje supiltas nedidelis piliakalnis ir jame suręsta pilis. Lygiagrečiai su minėtais darbais buvo iškelti į paviršių didžiuliai akmenys, kurių didesnė dalis – mistiniai, apeiginiai, manoma, apie 4 tūkst. metų senumo.

Kurdamas išskirtinę sodybą vyras naudojo tik ekologiškas medžiagas: medį, lauko akmenį ir molines raudonas plytas. Visa tai teritorijai suteikia daugiau natūralumo, unikalumo, priverčia išties patikėti, jog kadaise čia gyveno istorinės gentys.

Prosenelė kalbėjo prūsiškai

P.Lukoševičius gimė ir užaugo dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Jo motina buvo iš Dzūkijos kilusi lietuvė, o tėvas – prūsas, jotvingis. Šeima tarpusavyje visada kalbėjo tik lietuviškai. Pats Petras lankė lietuvišką mokyklą. Deja, studijuoti Lietuvoje jam nepavyko, nors to labai norėjo. Taip jau susiklostė, kad Petrui teko studijuoti Lenkijoje, kurioje jis įgijo žemės ūkio specialisto amatą. Žmoną P.Lukoševičius taip pat susirado lietuvę.

Vyro šeimoje visuomet itin daug dėmesio buvo skiriama tradicijų puoselėjimui. Petras nuo mažens augo aplinkoje, kurioje buvo daug kalbama apie senovę, senovės gyventojų kovas dėl būvio, narsius karžygius, amžinosios ugnies saugotojus – vaidilas ir vaidilutes.

Charizmatiškasis P.Lukoševičius galėtų valandų valandas nesustodamas pasakoti apie prūsų ir jotvingių tautas. Pasiklausyti jo pasakojimų kone kasdien atvyksta dešimtys, o kartais ir šimtai lietuvių bei lenkų turistų, netrūksta ir svečių iš kitų šalių.

Taip jau nutiko, kad septynių vaikų šeimoje augusiam Petrui mirdamas tėvas prisakė neužmiršti savo šaknų ir pasakoti pasauliui apie prūsų bei jotvingių tautas. Ko gero, tai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl vyras ryžosi sukurti unikalų kaimelį.

„Tėvas neretai mums, vaikams, pasakodavo istorijas apie savo protėvius, apie tai, kaip kryžiuočiai juos išvarė iš savo žemių, kaip ne vieną išžudė“, – pasakojo P.Lukoševičius.

Jis atskleidė, kad tėvas jam yra išdavęs ir daugiau paslapčių, tačiau Petras jas saugo nuo viešumos, nes jos skirtos tik giminės palikuonims.

Ilgai istorija vyro visiškai nedomino, tačiau šiandien be pasakojimų apie praeitį vyras neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tiesa, kai kada jį glumina istorijos vadovėliuose skelbiama informacija. Pasak P.Lukoševičiaus, ji ne visada sutampa su realybe.

„Pavyzdžiui, tikrai netiesa, jog septynioliktame amžiuje mirė paskutinysis prūsas – tėvas visada pabrėždavo, kad mano prosenelė dar prūsiškai kalbėjo. Aš ir pats save iš dalies laikau prūsu. Labai svarbu, kad mūsų praeitis neliktų tik dainose, padavimuose ir pasakose. Siekiu, kad išdidžią ir garbingą praeitį galėtumėte pajusti vos įžengę į jotvingių ir prūsų gyvenvietę“, – pabrėžė pašnekovas.

Parengta pagal gynybinį planą

P.Lukoševičiaus sukurta sodyba – ne tik tėvo valios vykdymas, bet ir savotiška duoklė protėviams, į paviršių iškeliant jų atminimą, skleidžiant prūsų ir jotvingių vardą plačiai visame pasaulyje.

Per maždaug du dešimtmečius sodyboje iškilo daugybė senovinių pastatų, o gyvenvietė kasmet įgauna vis daugiau magiškumo, paslaptingumo ir ypatingos galios žmogaus protui bei sielai.

Jotvingių ir prūsų gyvenvietės objektai išdėstyti pagal senovės gynybinį pilies planą. Senovėje gynyba vyko trimis linijomis: pirmieji buvo vartai, vėliau antroji gynybinė linija (sargybinės, gynybiniai statiniai), galiausiai – priešpilis ir gyvenvietės širdis – pilis.

Gyvenvietės lankytojus P.Lukoševičius pirmiausiai pakviečia užlipti į maždaug 5 metrų aukščio iš stambokų rąstų pastatytus žvalgybos vartus – gynybos bokštą. Senovėje tokių vartų vaidmenį atliko tūkstantmečiai ąžuolai – aukščiausi ir stipriausi Prūsijos, Jotvos medžiai, į kuriuos įlipus iš gana toli būdavo galima pamatyti priešo judėjimą, kariuomenę ar priekinę žvalgybą. Tų medžių viršūnėse žmonės įrengdavo dabokles, stebėjimo taškus. Būtent šventieji ąžuolai atliko pirmosios gynybinės linijos vaidmenį. Čia vykdavo pirmieji susirėmimai su priešo pajėgomis.

Kiek toliau nuo vartų prieš akis atsiveria vaizdas į antrąją gynybinę liniją. Tai du specialiai įrengti pastatai, į kuriuos iš vidinės pusės veda laisvas įėjimas, o iš išorinės atsiveria aklina siena be langų, be angų, užstatyta akmenų virtine. Šioje vietoje jotvingiai arba prūsai jau susidurdavo ne su žvalgyba, o su priešo kariuomenės branduoliu. Čia vykdavo gana įnirtingos kovos, mat neapgynus antrosios linijos priešas braudavosi pilies link.

Iš šios vietos, miškelio gilumoje, pro medžių šakas jau galima pastebėti ir pilies kontūrus. Prieš pilį P.Lukoševičius pastatė priešpilį – jis senovėje būdavo deramai parengtas gynybai.

Pati pilis stovėjo sunkiai prieinamoje vietoje. Įprastai jotvingiai ir prūsai pilis statė pelkėse ant supilto kalno, apsupdavo pilnu vandens grioviu. Ožkinių kaime stovinti pilis, pasak sodybos šeimininko, atstatyta pagal specialistų atkurtą pilies planą. Tiesa, pilis yra šiek tiek mažesnė nei originali, nes pritrūko vietos didesniam objektui.

Pranoko lūkesčius

Keliaujant po prūsų jotvingių kaimelį taip pat galima prieiti trijų apeiginių akmenų ratą, o visai šalia, po beržais, guli Kreivėnų-Alksnėnų akmens dublikatas. Nors jame runos iškaltos šiais laikais, tikima, kad vien jų buvimas akmenyje suteikia kosminės energijos. Manoma, kad Kreivėnų-Alksnėnų akmuo mena Vytauto ir Jogailos laikus.

Taip pat unikalioje sodyboje gausu lietuviškais ir prūsiškais užrašais išmargintų atminimo lentų, yra alkavietė – dvasinis gyvenvietės centras, aukuras, akmenų alėja su prūsų bei jotvingių žemių pavadinimais, senovinis prūsų kryžius bei sodybos pasididžiavimas – žalčio galva, taip pat daugybė kitų stabų.

Unikalioje sodyboje laukiami ne vien turistai. Čia vyksta įvairios šventės bei minėjimai: poezijos pavasario renginiai, jotvingių Jorės šventės, baltų vienybės diena, Kupolinės (Rasos šventė), Mindauginės, Žolinės bei kiti renginiai, susiję su žiląja praeitimi.

„Smagu, kad ši sodyba jau yra tapusi tikru traukos centru. Džiaugiuosi, kad žmonės domisi prūsų ir jotvingių istorija. Čia yra viešėję turistų iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių. Atvyksta daug vaikų ir jaunimo. Ypač gausu turistų iš Lenkijos. Jų susidomėjimas tikrai pranoko mano lūkesčius“, – prisipažino pašnekovas.