Pirmasis rugpjūčio savaitgalis – šalies bitininkų bendruomenės susitikimo laikas. Daugelį dešimtmečių puoselėjama Lietuvos bitininkų šventės tradicija galėtų būti pripažinta nematerialiojo kultūros paveldo vertybe.

Bičiuliavimosi šurmulys

Sunku patikėti, tačiau Lietuvos bitininkų šventės pradėtos rengti daugiau nei prieš šešis dešimtmečius. O pagal dabartinį modelį, kai nebekaitaliojama bičiulių vasariško susitikimo data, jos rengiamos jau ketvirtą dešimtmetį.

Su laiku kinta aktualijos, keičiasi žmonės ir kartos, tačiau tradicija išlieka gyvybinga. Jos tęstinumas yra Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS), telkiančios regionines draugijas, rūpestis.

Šventė – tarsi savotiškas kaimynų, kitų rajonų bičiulių, lankymas. Kasmet renginio organizatoriumi tampa vis kito rajono bitininkų draugija. Užpernai šalies bitininkai pirmąjį rugpjūčio savaitgalį susitiko Jurbarko rajone, Raudonės pilies prieigose, pernai – Vilkaviškio rajone, Paežerių dvaro prieigose. Šiemet bičiuliai traukė į Anykščių rajoną, nuo bičiulių sambūrio klegėjo išpuoselėto Arklio muziejaus teritorija.

Palapinių miestelis pradėjo augti dar penktadienį, tačiau pagrindiniai šventės renginiai ir bičiuliavimasis iki pat vėlyvo vakaro vyko šeštadienį. Šventės vėliava nuleista sekmadienį.

Nė viena kita kaimyninė šalis neturi tokio renginio, bičiuliavimosi tradicijų. „Šitos mūsų šventės pavydi visų kaimyninių šalių bitininkai. Muges ir kitur galima padaryti. Per pusę dienos jas apeina, apsiperka ir išvažiuoja. O čia – programa, iš vakaro bičiulystė, visą dieną šventė, bendravimas. Pasiekėme lygį, kai bitininkų šventė tapo prekės ženklu. Tai tam tikrų žmonių indėlis“, – VL sakė šventėje sutiktas bitininkų bendruomenėje gerai žinomas Sigitas Uselis.

Jis – buvęs ilgametis LBS valdybos narys, prezidentas (2021–2023). Šiose visuomeninėse pareigose jį pakeitė politikas su bitininkavimo pomėgiu Juozas Olekas. Seimo pirmininko įtempta darbotvarkė politikui netrukdo eiti LBS prezidento pareigų. Šeštadienį jis dalyvavo Raseinių rajone, Ariogaloje, vykusiame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje, o po šio renginio skubėjo į Anykščių rajoną, 48-ąją bitininkų šventę.

Tai, kad LBS vadovauja aukštas politikas, organizacijai teikia papildomo prestižo, žinomumo. Pasak S.Uselio, bitininkų bendruomenės prestižas plačiosios visuomenės akyse labai svarbus, nes bičių laikytojų žemės ūkiui ir gamtai teikiama nauda yra milžiniška. Pripažinta, kad 75 proc. naudos iš bičių (kaip apdulkintojų) tenka žemės ūkiui ir tik 25 proc. naudos pačiam bitininkui, kuris bičių šeimas prižiūri.

Bitininkų diena

Šeštadienis – svarbiausia šventės diena. Neatsitiktinai LBS iniciatyva Seimas į Atmintinų dienų sąrašą įtraukė Bitininkų dieną. Pirmasis rugpjūčio šeštadienis yra diena, skirta pagerbti bitininkus, padėkoti už jų darbą, atkreipti dėmesį į aplinkosauginį bitininkų veiklos aspektą, bičių naudą ekosistemoms ir žemės ūkiui.

Bitininkų bendruomenei tai bičiuliavimosi diena. Pagal daugelį metų besitęsiančią tradiciją iškilmės šeštadienį prasideda šv. Mišiomis. Vėliau bitininkų draugijos su vėliavomis ir kita atributika patraukia į šventės atidarymo vietą. Nuotaikingoje eisenoje žengia visų kartų atstovai: į šventę bičiuliai tradiciškai renkasi šeimomis.

Vyksta šventinė prekyba. Šventėje gali ne tik alkį ir troškulį numalšinti, bet ir įvairių valgomų bei nevalgomų lauktuvių įsigyti.

Pačiame veiksmo sūkuryje išsirikiuoja bitininkų draugijų palapinės su ilgais stalais, ant jų dėliojamos atsivežtinės vaišės. Šurmuliuoja bitininkystės inventoriaus paroda-pardavimas. Gali apžiūrinėti, ir klausinėti į valias, įsigyti planuotą bitynui reikalingą pirkinį.

Vilioja plati renginių programa – nuo tradicinių virvės traukimo varžybų, pramogų vaikams ir įvairių bitininkystės paskaitų iki kultūrinės programos – koncertų, teatralizuotų pasirodymų.

Milžiniško dėmesio sulaukia konkursai. Meistraujantieji bičiuliai pristato savo gamybos bitininkavimo inventorių, varžosi kieno gaminį vertinimo komisija pripažins geriausiu.

Bitininkai savo meistriškumą tikrina rungdamiesi, kam geriau seksis avilyje surasti bičių motinėlę. O kur dar gomurį džiuginančios varžytuvės, siekiant išaiškinti geriausią šeimininkę (gaminant su medumi ir iš medaus), skaniausio medaus rinkimai.

Turbūt tik tokiame renginyje gali įsitikinti, koks įvairus būna lietuviškas medus. Skaniausio šventės medaus konkursui-degustacijai buvo pateikta daugiau nei penkios dešimtys šio bičių produkto. Jie vienoduose sunumeruotuose indeliuose buvo išdėlioti ant stalų, o šventės dalytojai, padegustavę produktų, savo balsą galėjo atiduoti už labiausiai patikusį pavyzdį.

Į kultūros renginių programą organizatoriai gražiai įpynė bent 7 ukrainietiškų meno kolektyvų pasirodymus – bitininkų šventė vyko su šūkiu „Kartu su Ukraina“.

Paprasti pokalbiai su anykštėnais

48-osios Lietuvos bitininkų šventės organizatorių, Anykščių bitininkų draugijos, palapinę šventinių renginių aikštėje galėjai rasti nesunkiai, draugijų „miestelyje“ ji rikiavosi pirmoji. Anykštėnai vieni pirmųjų buvo ir šventinėje eisenoje.

Joje galėjai pastebėti rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį. Jis – bitininkas mėgėjas, kaip ir ne vienas kitas politikas. Priminsime, jog bitininkavimo pomėgį turi ir žemės ūkio ministrai Kęstutis Mažeika, jo pirmtakai Andrius Palionis, Ignas Hofmanas.

Su šventės dalyviais pokalbiai mezgasi lengvai – apie bitininkavimą, apie orą ir bites, apie gyvenimą.

Vienas vyriausių Anykščių rajono draugijos narių – šių metų pradžioje 80 metų sukaktį pasitikęs Henrikas Žiogelis. Vyras prisipažino bitininkauti pradėjęs nuo mažumės – bityne tėvui talkino nė mokyklos nepradėjęs lankyti. Garbaus amžiaus bičiulis sakė pastaraisiais metais sumažinęs savo bityną: „Daug išpardaviau, pasilikau 6 bičių šeimas medui ir dar 22 motinėlėms.“

H.Žiogelis yra patyręs bičių motinėlių augintojas – į jo vienkiemį bitininkai dėl motinėlių užsuka ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš tolimesnių rajonų. „Vienais metais buvo atvažiavę net iš Tauragės. Norėjo vienos (motinėlė), o pamatę, kad pilnas rėmas perų, paėmė šešias, dar vieną dovanojau“, – prisimena senolis, galintis papasakoti ir daugiau įdomių dalykų iš bitininkystės.

Iš paskaitų, kurias bitininkų draugijoje skaito ir mokslininkai, motinėlių augintojas įsidėmėjo, kad bičių motinėlė tik vieną kartą gyvenime išskrenda apsivaisinti – su kuo didesniu tranų skaičiumi susiporuoja (30–50), tuo ilgiau tarnauja; jei su vienu kitu tranu, „tai po kokio pusmečio ji jau nebetinkama“.

Bičių motinėles iš pono Henriko sakėsi įsigyjantis ir čia pat sutiktas Algimantas Kėdainis, pasipuošęs marškinėliais su smagiu užrašu „Vyrai medaus nevalgo, jie kramto bites“. Anykštėnas prisipažino, kad šios šventės dienos sutampa su jo gimtadieniu, marškinėliai – vaikų dovana. Anykštėnas pasidžiaugė, kad bityne, kuriame 30 bičių šeimų, turi padėjėją sutuoktinę, noriai talkina penkiametis anūkas. Geriausiai sekasi jam pūsti dūminę...

Paklausus, ar talkininkai nesibaimina bičių įgėlimų, pašnekovas pareiškė, kad jų nėra ko baimintis ir čia pat pateikė keletą neįtikėtinų istorijų. Kartą jis pats buvo sugeltas bent 40 bičių – ir nieko, tik temperatūra šiek tiek pakilo. Pasak anykštėno, tokiais atvejais geriausiai padeda šaltas vanduo.

A.Kėdainis pamena ir atvejį, kaip aklį sugėlė bene 43 bitės. Gyvulys nekrito, nors sakoma, kad jo gyvybei pavojingos jau 2–3 bitės. Išgelbėjo arklio šeimininkas, kenčiančio gyvulio kūną ištrindamas degtine.

Bitininkai taip pat perka medų

Šventės dalyviai į Niūronis vyko vežini medumi labdarai (ligoniams), vežėsi skaniausio medaus konkursui, o kai kurie – ir pardavimui.

Algis Jasiukėnas iš Pasvalio rajono, atstovaujantis trijų brolių bitynams, siūlė vasarinio – daugiažiedžio medaus. Pasidomėjus, ar bitininkai juo domisi, vyras patikino: „Perka medų, įdomu paragauti, kaip kitose vietovėse.“ Anot jo, medus skiriasi net skirtinguose bitynuose.

Vasarinio medaus derlius kaip ir užbaigia sezoną. Rugpjūtį bitininkai leidžia bitėms stiprėti, pasiruošti žiemai.

Nors šios vasaros orai permainingi, daugelis kalbintų bitininkų metais nesiskundžia. Tai patvirtina ir pasvaliečių brolių Jasiukėnų, kurių bitynai drauge apima 500 bičių šeimų, patirtis.

Anot pono Algio, palyginti su pernai, šie metai geresni. Pirmojo sukimo medaus derlius pernai ir šiemet buvo panašus – daugiausia tai rapsų medus, jį broliai pardavinėja dideliais kiekiais, statinėmis.

Kitaip su vasariniu medumi, kuris būna skirtas vietos rinkai. Pernai pasvaliečių bitynuose jo gauta mažai, nes, skirtingai nei kitur Lietuvoje, dėl gausaus lietaus bitės negalėjo rinkti liepų nektaro. Šį sezoną vasarinio medaus derlius gerokai didesnis.

Kaip ir daugelyje kitų bitynų, medus – ne vienintelė produkcija. Brolių bityno asortimentą papildo bičių vaškas, bičių pikis, bičių duonelė. Sąrašas palyginti su kitais profesionalais gal nėra didelis, tačiau pasvaliečiai turi kitą kozirį – jau greitai sukaks 15 metų, kai gamina medinius avilius. Tik šiuose savo darbo aviliuose patys ir bitininkauja.

Aktyvumas galėtų būti didesnis

Bitininkų šventėse galima išvysti aktyviausią bitininkų bendruomenės žiedą. LBS duomenimis, bitininkų draugijos vienija 3,5 tūkst. bičiulių, kurie bendrai laiko apie 100 tūkst. bičių šeimų. Iš tiesų bitininkų ir bičių šeimų skaičius yra maždaug dvigubai didesnis.

Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) valdoma bitynų statistika skirtingais metais gerokai kinta, paskutiniais metais registruota apie 7,1 tūkst. bičių laikytojų, bičių šeimų skaičius siekia beveik 195 tūkst. Ateityje oficiali statistika turėtų tiksliau atspindėti realią padėtį, nes nuo ateinančių metų visi bitininkai privalės registruoti bičių laikymo vietas ir deklaruoti bičių šeimas.

Lietuvos bitininkystės sąjūdžio entuziastai apgailestauja, kad bendruomenės dalis yra pasyvi, domisi tik galimybe gauti valstybės paramą, neturi noro bičiuliautis, nors tai suteikia amatui labai vertingų žinių.

LBS šventės metu buvo skaitomos paskaitos apie vaškinės kandies fenomeną, apiterapiją, unikalią bičių lizdo higieną, kai bitės darbininkės pajėgia aptikti varozės erkėmis užkrėstus uždengtus perus ir kt.

Į bitininkystės pasaulį ateina naujovės. Tyko pabusti ir senos grėsmės. Antai yra pavienių signalų apie galimai grįžtantį pavojingą užkratą – bičių perų ligą. Tiek apie amerikinį, tiek apie europinį puvinį būtina pranešti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT).

Kaip pastebi S.Uselis, tai sena bakterinė bičių liga, kai sporos pražudo bičių šeimą. Paaiškėjus diagnozei, aviliai privalomai būdavo sudeginami. Pašnekovas apgailestauja, kad naujiesiems bitininkams, kurie susidomėjo bitininkyste įkvėpti galimybe gauti paramą, trūksta žinių apie bičių ligas.

„Atėjo nauji žmonės, kuriuos pritraukė parama, bet jų išsilavinimas, ypač specifinių dalykų žinojimas – problema. Nepažindami tos ligos kaip perų puvinio, jie negydo bičių šeimos. Ji gali mirti per dvejus metus, bet dažniausiai per vieną sezoną. Silpną šeimą rudenį apiplėšia (kitos bičių šeimos), taip parsineša bakterijas. Liga plinta bitininkui to nežinant“, – teigia S.Uselis.

Kaip ir daugelyje žemdirbiškų organizacijų, bitininkystės tradicijų puoselėtojai norėtų veikla sudominti daugiau narių. Vienus gali paskatinti apsilankymas bendruomenės renginyje, bičiuliavimosi tradicija, kitus – sąmoningas sprendimas kelti kvalifikaciją.