Optimizmu spinduliuojantys vabalninkiečiai pensininkai ne tik puoselėja savo sodybą. Nuomojamoje valstybinėje žemėje supylė kalniuką, ant kurio žiemą ir vasarą susiburia šeimos nariai įvairioms šventėms.

Sodyboje – medžio ir akmens vienovė

Apie savo sodybą puoselėjančius Aldoną ir Petrą Juškas „Šiaurės rytams“ papasakojo socialinė darbuotoja Vilma Indriliūnaitė. Moteris sakė pas juos ne kartą buvusi svečiuose, bendravusi su šeimininkais ir kaskart atrandanti, kuo pasidžiaugti ir pasigėrėti.

Vabalninke, Kosmonautų gatvėje, gyvenantys 67 metų Petras ir metais jaunesnė Aldona mielai sutinka šių eilučių autorę įsileisti į svečius.

Vos įėjus pro vartus pasitinka medžio drožiniai, komponuojami su darbais iš akmenų. Įeinant į sodybą akis užkliūna ant linkėjimo „Gero poilsio“, o išvykstant palinkima „Gero kelio“.

Itin įdomūs rankų darbo mediniai inkiliukai, kuriuose gyvena varnėnai.

Čia ir pamūrytas lauko židinys, pastatytas suoliukas, tiltelis per dirbtinį tvenkinuką. Tai šeimos poilsio oazė. Kitoje vietoje yra sudėtas aukuras iš lauko akmenų.

Kiekvienas sodybos kampelis išpuoselėtas. Net vištidė iškalta medžiu, kad neišsiskirtų iš bendros aplinkos.

Visa teritorija apsodina pušimis – anot šeimininkų, jos teikia gryną orą, puošia aplinką, greitai auga ir nemeta lapų.

Darbų nepamiršta iki šiol

Auksarankis Petras sako daug kur dirbęs: alaus darykloje, „Siūle“, Vabalninko pieninėje. Kurį laiką darbavosi ir su privačiais užsakymais. O dabar dirba sau.

Labiausiai jam patinka medis, kuris yra šiltas, jaukus, ir akmuo - stiprybės simbolis.

Visą gyvenimą Vabalninko ligoninėje medicinos seserimi dirbusi Aldona sako ir dabar sulaukianti žmonių prašymų suleisti vaistus. Neatsisako – juk priesaiką, kai baigė mokslus, davusi...

Moteris apgailestauja, kad uždaryta Vabalninko ligoninė, kuri žmonėms buvo itin reikalinga. Tuomet jai tebuvo likę metai iki pensijos...

Ir dabar vabalninkiečiai pasigenda medikų pagalbos. Ypač reikalingas odontologas, nes dabar esant reikalui tenka važiuoti į Biržus ar Panevėžį.

Sutuoktiniai mano, kad Vabalninke labai reikėtų ir senelių globos namų, nes daug žmonių sensta, artimieji išvažiuoja, jie lieka vieni.Jų iniciatyva sukurtas ir pats didžiausias sodybos statinys – kalnelis.

Petras pasakojo, kad buvusioje dvarvietėje sovietmečiu buvo žemės ūkio mokyklos dirbtuvės. Čia esančiame tvenkinyje buvo plaunami automobiliai.

Atėjus Nepriklausomybei nieko neliko, tik šabakštynas. Juškos nutarė šią teritoriją išsinuomoti ir ją sutvarkyti.

Prieš šešerius metus šalia tvenkinio supylė kalniuką. Jam prireikė 78 didžiųjų sunkvežimių žemių ir grunto. Ši vieta šeimai tapo ypatinga.

Sutuoktiniai mėgsta ant kalniuko pusryčiauti ir gėrėtis greta esančiame tvenkinyje besipliuškenančiomis antimis. Nakčiai uždega deglus, kurie teritoriją gražiai apšviečia. Čia šeima švenčia gimtadienius.

Kalniukas ypač eksploatuojamas žiemą, kai atvyksta anūkai – nuo jo slidinėjama ir leidžiamasi rogutėmis.

Gėrisi gamta

Petras sako nušienaujantis ne tik 50 arų savo sodybos teritorijos. Pjauna žolę ir valdiškoje žemėje, Kosmonautų parke. Sudžiovintą šieną sunaudoja savo laikomiems gyvuliukams šerti.

Jie laiko žąsų, vištų, triušių, ožkų. Yra ir pačių išperintas piktas kalakutas – sakė jį kaip simbolį laikysiantys iki gyvenimo pabaigos...

Po kiemą vaikšto kažkada priglausta buvusi benamė katė, loja šuniukas.

Petras sako svajojąs pastatyti medinius stulpus, o ant jų pakabinti užrašą „Gamta - mūsų namai“.

Gamta porai arti širdies. Aldona džiaugiasi išpuoselėtu Vabalninko parku. Iš miestelio visuomet grįžta į namus per parką, kvėpuoja grynu oru, gėrisi gamta. O jei pamato kieno nors išmestą šiukšlę, ją būtinai pakelia - kitaip negali.

Petras mėgsta rinkti įdomias medžių kempines, jas kabina lauko pavėsinėje.

Aldonos didžiausias hobis – gėlynai. Juos puoselėja visoje sodybos teritorijoje. Gėles augina iš pačios sudaigintų daigelių, dovanoja jų ir giminaičiams, kaimynams. Iš visų gėlių labiausiai jai patinka rožės.

O Petras artimiems žmonėms mėgsta dovanoti savo paties iš medžio išdrožtus dirbinius. Džiaugiasi, kai mato, kad žmonėms jie patinka.

Džiaugtis gyvenimu

Gera nuotaika spinduliuojanti Aldona sako, kad reikia džiaugtis gyvenimu, būti pozityviems.

Jai ypač buvo sunku, kai išvažiavo vaikai. Sako, ilgą laiką kambaryje negalėjusi būti. Tuomet pradėjo dar daugiau darbuotis kieme.

Nuo ankstyvo ryto atsikėlę sutuoktiniai pluša visą dieną, gražina savo aplinką. Bet, sako, ir diena per trumpa... Jie neįsivaizduoja, kaip galima gyventi „bardakyne“, juk kai aplinka netvarkinga, tai ir pailsėti negali.

Aldona kiekvieną sekmadienį eina į Vabalninko bažnyčią. Čia dažnai lankosi ir Petras.

„Mūsų tėveliai ėjo, mes ir dukras taip auklėjome, jos – anūkus. Esam senovinio auklėjimo“, - apie meilę Dievui ir bažnyčiai kalba Juškos.

Petras sako, kad kažkuo reikia tikėti. „Jei netikėsi, gyvenimas beprasmiškas“, - kalba jis.

Pora džiaugiasi nauju klebonu. Ir su liūdesiu prisimena neseniai Anapilin išėjusįjį, kurio palaiminimą sako jaučiantys iki šiol.

Aldonai labai gaila, jog išėjo iš darbo Vabalninko seniūnė L. Vaitiekūnienė.

„Ji labai gražiai tvarkėsi. Daug gėlynų įrengė, parką sutvarkė. Vabalninkas prie jos tiesiog pražydo ir atsigavo“, - sako moteris.

Pora niekada nesigailėjo, kad liko gyventi Vabalninke. Džiaugiasi ramybe, grynu oru.

Jų laimės receptas paprastas: nedejuoti ir nestresuoti.

Tiesa, Petras sako labai nusivylęs politikais. Už ką bebalsuotum, visi veidmainiai, pirmiausia sau naudos žiūri.

„Sau gera daryk, bet ir žmonėms duok“, - įsitikinęs jis.

„Lietuvoje gyventi gera, reikia tik rasti patinkantį užsiėmimą ir norėti dirbti“, - įsitikinę savo erdvę puoselėjantys vabalninkiečiai.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"