Jau pernai, lietingos vasaros pabaigoje, Petrašiūnų kaime gyvenantis Juozas Latvėnas kvietė užsukti į jo sodybą birželio gale arba liepos pirmoje pusėje – tuomet, kai gėlynuose sužydės astilbės, kurių augina net 240 veislių. Astilbės nereiklus augalas, tačiau apie kitas sodybos „gyventojas“ – įnoringas vandens lelijas – tenka gerokai pašokinėti.

Vilioja lengva priežiūra ir spalvos

Astilbių kolekcija pasitiko puriais ir gausiais, spalvingais žiedynais. Sklypelio pakraštyje auga miniatiūrinės, smulkiais lapeliais, tolėliau – aukštesnės. Šeimininkas pasakojo, kad yra ankstyvesnių ir vėlyvesnių veislių, todėl kai kurių žiedų jis tebelaukia. Tačiau intensyviau šie augalai pradeda žydėti nuo liepos pradžios, tada atsiskleidžia jų visas grožis, mat kuo daugiau šių augalų vienoje vietoje, tuo vaizdas efektingesnis. Pasak šeimininko, augalų aukštis priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo oro sąlygų ir patręšimo. Skiriasi ir jų kelmelių forma – kai kurių žiedynai tarsi suaugę į kupetą. J. Latvėnas juokaudamas pasakojo, kaip vieni ekskursantai klausė, ar jos nesurištos į krūvą, ir čia pat ranka praskyrė kelmelį.

Astilbes jis kolekcionuoja jau 10 metų. Be abejo, tokioje gausybėje lengva susipainioti, tad prie kiekvienos veislės įbesta kortelė su jos pavadinimu. Šių augalų vyras įsigyja iš botanikos sodų arba kolekcininkų, yra atkeliavusių net iš Olandijos.

Ar sudėtinga astilbių priežiūra? „Jos mėgsta drėgmę, tad per nedėkingą vasaros pradžią teko kas antrą dieną laistyti. Joms reikia dalinio pavėsio, nes tada geriau žydi.  Per žiemą nereikia apkloti, vasarą svarbu nupjauti nužydėjusius žiedynus. Sausi lapai pjaunami pavasarį, kol dar nepradėti leisti ūgliai. Jos man patinka – mažai ravėjimo“, – ir rimtai, ir pokštaudamas kalbėjo J. Latvėnas, vesdamasis prie sodybos pakraštyje iškastų tvenkinių.